Gali pasirodyti, kad 2020-ieji buvo siaubingiausi metai žmonijos istorijoje, tačiau žmonija pergyveno ir žymiai baisesnius laikus.

Retkarčiais kančios individualiu ar regioniniu lygmeniu yra gyvenimo faktas, kurį dauguma žmonių laiko savaime suprantamu dalyku. Per visą istoriją kai kurie žmonės tam tikrais laikais ir vietose kenčia labiau nei kiti, nes karyba ir stichinės nelaimės atneša savo žalą, tačiau šios laiko akimirkos paprastai neapima ištisų žemynų, jau nekalbant apie visą pasaulį.

Tai yra viena iš priežasčių, kodėl 2020 m. COVID-19 pandemija yra tokia sukrečianti – atrodo, kad yra paveikti viso pasaulio žmonės. Pasaulio sveikatos organizacija apskaičiavo, kad nuo 2020 m. pradžios, kai virusas pradėjo plisti, iki 2021 m. balandžio mėn. koronavirusu užsikrėtė daugiau kaip 145 milijonai žmonių ir jis visame pasaulyje nusinešė daugiau nei tris milijonus gyvybių. Nors daugelis taip pat mano, kad šie skaičiai neatspindi realybės.

Pandemija sukrėtė šalis, ekonomiką ir pramonę. Sveikatos apsaugos sistemos arti žlugimo ribos, o kai kuriose šalyse ir nebeatlaiko.

Tarsi to būtų negana, 2020 m. taip pat sukėlė didžiulius gaisrus Australijoje ir JAV, pražūtingus potvynius Indonezijoje ir skėrių spiečius Rytų Afrikoje, todėl metai atrodė beveik primenantys Biblijos laikus.

Bet net jei visa tai būtų, ar tikrai galime pasakyti, kad 2020–2021 m. yra blogiausias laikotarpis, kurį teko išgyventi žmonėms? Kai kas gali sakyti, kad tai buvo pasivaikščiojimas parke, palyginti su tuo, ką išgyveno mūsų protėviai.

536 m. po Kr. ir „tamsieji amžiai“

Įsivaizduokite, kad daugiau nei metus gyvenate beveik tamsoje, o vidutinė vasaros temperatūra nukrinta maždaug 1,5–2,5 laipsnio Celsijaus, tiek, kad žūtų pasėliai ir gyvuliai. Šis košmaras iš tikrųjų buvo tikrovė žmonėms, gyvenantiems Azijos, Europos ir Viduriniųjų Rytų dalyse 536 m. po Kr.

Šiuos regionus 18 mėnesių apėmė tamsus, šaltas rūkas, dėl kurio žuvo pasėliai ir milijonai žmonių kentė badą. „Tai buvo vieno blogiausių laikotarpių pradžia gyventi, jei ne blogiausi metai“, - sakė viduramžių istorikas Michaelas McCormickas.

McCormickas ir istorikų bei glaciologų komanda atskleidė tikėtiną šios tamsos bedugnės priežastį: vulkaninius pelenus. Reikšmingas vulkano išsiveržimas Islandijoje 536 m. pradžioje išmetė pelenus Šiaurės pusrutulyje, kurie užlaikė ir užblokavo Saulės spindulius.

Be visa to, 540-aisiais įvyko daugybė kitų ugnikalnių išsiveržimų, kurie vėl užblokavo Saulę ir galiausiai sukėlė šalčiausią dešimtmetį per pastaruosius 2000 metų.

Ir tai buvo tik pradžia tam, ką kai kurie vadino „tamsiaisiais viduramžiais“, kurie patyrė dar vieną katastrofišką įvykį tarp 541 ir 543 m. po Kr. – Justiniano marą.

Mokslininkai mano, kad Justiano marą sukėlė bakterija Yersinia pestis – tos pačios bakterijos, kurios po maždaug 800 metų sukėlė juodąją mirtį.

Maras išplito iš Viduržemio jūros, per Aziją, Šiaurės Afriką, Arabiją ir Europą. Siaubingo maro metu mirė nuo 25 iki 50 milijonų žmonių. Tuo metu tai buvo maždaug 35–55 proc. pasaulio gyventojų, nors greičiausiai tai turėjo daug didesnį poveikį tankiai apgyvendintiems miestams nei rečiau apgyvendintoms kaimo vietovėms.

1347 - 1353: „juodoji mirtis“

Praėjus maždaug 800 metų po Justiano maro, kitas katastrofiškas buboninio maro protrūkis nusiaubė Europos, Azijos ir Šiaurės Afrikos dalis. Ši niokojanti pandemija, vadinama „juodąja mirtimi“, 1300-ųjų viduryje pražudė maždaug 50 milijonų žmonių – iš jų maždaug pusė Azijoje bei Afrikoje ir pusė Europoje, kur mirė iki 30 procentų gyventojų. Kai kurie mano, kad tai yra mirtingiausia pandemija, užfiksuota žmonijos istorijoje.

Maras į Europą atkeliavo Sicilijos Mesinos uosto. Iš Azijos jis atkeliavo laivais, kuriuose buvo pilna užkrėstų blusomis žiurkių, sergančių ar jau mirusių jūreivių. Iš ten itin užkrečiamas maras greitai išplito visoje Europoje.

Sukelta bakterijų Yersinia pestis, „juodoji mirtis“ buvo pavadinta dėl tamsių limfmazgių patinimų, kurie kraujavo ir pūliavo. Pacientai taip pat prieš mirtį kentėdavo aukštą karščiavimą, vėmimą, viduriavimą ir skausmus.

Vėlesniais metais viena iš maro plitimo mažinimų taktikų buvo 40 dienų laikyti atplaukusius jūrininkus izoliuotus. Iš čia kilo gerai žinomas terminas karantinas.

1816: metai be vasaros

Panašiai kaip 536 m., 1816 m. vasaros temperatūra kai kur krito iki 1 laipsnio pagal Celsijų, o dangus visame Šiaurės pusrutulyje vėl buvo tamsus ir niūrus.

Tą vasarą Šiaurės Amerikoje iškrito sniegas, o visoje Europoje pliaupė  šaltos liūtys, dėl kurių pasėliai žuvo. Badas ir mirtis buvo neišvengiami ir paplitę. Šių apgailėtinų sąlygų priežastį galima rasti kitoje planetos pusėje, šiandien vadinamoje Indonezija.

1815 m. išsiveržė Tamboros ugnikalnis, sukėlęs galingiausią pasaulyje užfiksuotą ugnikalnio išsiveržimą. Dėl tiesioginio išsiveržimo žuvo dešimtys tūkstančių vietinių gyventojų. Tamboros ugnikalnio vulkaniniai pelenai buvo nunešti per visą Šiaurės pusrutulį, kur užblokavo Saulę, kaip ir 536 m., o tai smarkiai paveikė klimatą ir žmonių gyvenimą.

Tęsinys kitame puslapyje:

1918-1919: Pirmasis pasaulinis karas ir ispaniškasis gripas

Praėjus vos šimtmečiui po pragaištingos, tamsios 1816 m. vasaros, didžioji žmonijos dalis buvo pasinėrusi į kitą niokojantį laiką: Pirmą pasaulinį karą.

Bet kokie metai kruvino Pirmojo pasaulinio karo metu pateisina buvimą šiame sąraše. Tačiau karui artėjant į pabaigą 1918 m., žmonės, kuriems pavyko išgyventi, susidūrė su dar vienu neįsivaizduojamu teroru: ispaniškuoju gripu.

Kai karo nuniokota Europa bandė atsistatyti ir kariai grįžo į savo namus, gripas žaibiškai išplito visame pasaulyje. Viešosios erdvės buvo uždarytos, o žmonių buvo paprašyta dėvėti veido kaukes ir laikytis karantino, tačiau visiškas uždarymas nebuvo plačiai pritaikytas, nes ekonomika turėjo toliau veikti.

Įdomu tai, kad ispaniškasis gripas greičiausiai kilo ne iš Ispanijos, kaip gali reikšti jo pavadinimas. Prancūzija, Kinija ir Didžioji Britanija buvo pasiūlytos kaip galimas viruso šaltinis, taip pat JAV, kur 1918 m. kovo 11 d. buvo pranešta apie pirmąjį žinomą atvejį karinėje bazėje Kanzase. Ispanija per Pirmąjį pasaulinį karą buvo neutrali ir, skirtingai nei sąjungininkų ir centrinėse valstybėse, jos žiniasklaida galėjo pranešti apie viską, įskaitant gripo epidemiją.

Galiausiai apytiksliai 500 milijonų žmonių užsikrėtė H1N1 gripo virusu, o per dvejus metus visame pasaulyje mirė nuo 20 iki 50 milijonų žmonių. Be to, dar apie 20 milijonų žmonių, žuvo per Pirmąjį pasaulinį karą.

1943: Antrasis pasaulinis karas ir holokaustas

Kaip ir per Pirmąjį pasaulinį karą, bet kokie metai nuo 1939 iki 1945 m. Antrojo pasaulinio karo metu nusipelno vietos šiame sąraše. Tačiau nemažai istorikų 1942-uosius laiko blogiausiais karo metais, nes tai buvo nacių režimo išpuolių prieš žydus pikas. Iki 1943 m. pavasario apie 1,3 milijono žydų buvo ištremta ir nužudyta.

Tai buvo ir aukščiausias Stalingrado mūšio pikas, kuriame per penkis mėnesius žuvo apie du milijonai žmonių, taip pat aukščiausias Japonijos invazijos į Aziją pikas, kurioje iki karo pabaigos žuvo apie 10 milijonų žmonių.

Be to, kitoje pasaulio pusėje, Bengalijos provincijoje, Britanijos Indijoje, nuo bado ir ligų mirė maždaug trys milijonai žmonių, iš dalies dėl to, kad Didžioji Britanija vis daugiau eksportavo maisto iš šio regiono kitų vietovių poreikiams.

1943 metai išsiskiria sąraše, nes tai vieninteliai metai, kai beveik visas kančias tiesiogiai sukėlė žmogaus veiksmai – ne virusas ar natūralūs gamtos reiškiniai. Galiausiai per Antrąjį pasaulinį karą žuvo apie 75 milijonai žmonių.

Kurie metai buvo blogiausi žmonijos istorijoje?

Tai anaiptol nėra išsamus sąrašas. Pažvelkite į tai daugiau kaip į informacinį palyginimo tašką, nuo kurio galima įvertinti esamą pasaulinę situaciją ir suvokti, kiek toli pasiekėme mūsų medicinos ir technologinės pažangos dėka.

Reikia pažymėti, kad lyginant su buboniniais marais ir masiniais genocidais, 2020–2021 m. COVID-19 pandemija iš tikrųjų atrodo daug lengviau suvaldyta. Tai nereiškia, kad tai buvo lengvas laikotarpis, ir jis tikrai nusipelno savo vietos sąraše kaip vieni blogiausių metų žmonijos istorijoje.

Ar būtų pavykę išgyventi visus metus tamsoje ar buboninio maro metu? Tikimės, kad to niekada nereikės sužinoti. Nors marai ir ekstremalūs gamtos įvykiai sukelia neįsivaizduojamus skausmus ir sunkumus, kai kuriais atvejais jie taip pat skatina medicinos ir technologinę pažangą – tai, ką mes matėme per pastaruosius metus, sparčiai tobulindami vakcinas COVID-19 ir naujus veido kaukių dizainus.

Didėjant urbanizacijai, tarptautinei prekybai ir gyventojų skaičiui, labai svarbu, kad technologijos ir medicina neatsiliktų.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Interesting Engineering

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()