Geriausias karo vadas Rusijos istorijoje nepralaimėjęs nė vieno mūšio – pakartojo Hanibalo žygį per Alpes, bet visam laikui tapo Lietuvos ir Lenkijos priešu (Foto, Video) (1)
Napoleonas Bonapartas galėjo niekada nepakilti į tokias aukštumas, jei šis geriausias karo vadas Rusijos istorijoje būtų gyvenęs šiek tiek ilgiau.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Nė viena pasaulio armija negali atsilaikyti prieš drąsų Rusijos grenadierių", - sakydavo vienas iškiliausių XVIII a. karinių lyderių ir didžiausias karo vadas Rusijos istorijoje generalissimo Aleksandras Vasiljevičius Suvorovas.
Per savo gyvenimą (1730–1800) jis dalyvavo septyniuose didžiuosiuose karuose, laimėjo 60 mūšių ir niekada nepralaimėjo nė vieno!
Trys karo menai
Suvorovas buvo visiškai priešingas kitiems to meto karo vadams, kurie mieliau veikė lėtai ir gynybiškai bei puolė tik tada, kai turėjo skaitinį pranašumą.
„Laimėk sugebėjimu, o ne skaičiais“, - toks buvo jo atsakymas. Komandoro manymu, salvė iš itin netaiklių muškietų ar iš pistoletų, kurie dar mažiau sugebėjo pataikyti į taikinį, galėjo padaryti daug žalos tik lėtai judantiems taikiniams.
„Užuot paleidę savo armijos linijas priešo ugniai, nušluokite priešą drąsiu ir greitu durtuvų smūgiu. Kulka yra kvailys, durtuvas – puikus draugas“, - sakydavo jis.
Generalissimo išpažino „trijų karinių menų“ principą: vaizdinis vertinimas, greitis ir ataka.
Vaizdinis vertinimas reiškė sugebėjimą aptikti silpniausią priešo gynybos vietą ir naudoti ją kaip pagrindinio puolimo židinį.
Greitis pasireiškė greitumu, kuriuo buvo priimami ir įgyvendinami sprendimai, taktiniu mobilumu mūšio lauke ir žygiuose.
Ataka reiškė nuoseklius ir koordinuotus gerai apmokytų padalinių, galinčių dirbti kartu siekiant pergalės, veiksmus.
Visus tris karo menus Suvorovas sėkmingai pritaikė kovose su turkais, lenkų ir lietuvių sukilėliais bei prancūzais.
Daugeliu atvejų, nors ir pralenktas priešo (kaip 1774 m. Kozludzha mūšyje ar 1789 m. Focșani mūšyje), jis ryžto ir drąsos dėka pasiekė pergalę.
Rusijos-Turkijos karo sėkmė
1789 m. mūšis prie Rymniko upės, Rusijos-Turkijos karo metu, buvo tikras karo vado triumfas. Suvorovas galėjo sutelkti tik 7000 Rusijos ir 18 000 sąjungininkų Austrijos karių prieš 100 000 pajėgų Turkijos armiją.
Dėl netikėtumo ir greičio, ankstyvą rugsėjo 22-osios rytą Suvorovas slapta perėjo upę, sutriuškino priešo būrius ir smogė į pagrindinės Turkijos armijos šoną.
Netikėtai užklupta priešo stovykla buvo užpulta kavalerija, sukeldama turkų paniką, o pėstininkai viską pabaigė. Dėl to priešas prarado apie 20 000, o sąjungininkų nuostoliai buvo įvertinti tik 500. Už jo drąsą ir ryžtingumą austrai Suvorovą praminė „Generolu Pirmyn!“.
1790 m. gruodžio 22 d. Aleksandras Suvorovas pasiekė beveik neįmanomą. Jo kariai paėmė galimai nepajudinamą Turkijos tvirtovę Izmaile Juodosios jūros pakrantėje. Vadas nusprendė, kad raktas į sėkmę turėtų slypėti kruopščiai parengtame užpuolime.
Netoli Izmailio buvo pastatyti žemės ir mediniai įtvirtinimai, imituojantys tvirtovės griovį ir sienas, ir kuriuose nuolat buvo mokomi kariai. Silpnoji Aydoslu Mehmedo Pasha garnizono vieta buvo tai, kad joje esančių šauktinių skaičius viršijo įprastą kariuomenę.
Suvorovas atkreipė dėmesį į savo karių profesionalumą, patirtį ir tvirtumą, ir jis buvo teisus: tvirtovė krito. Priešas prarado iki 26 000, tuo tarpu Rusijos armijos nuostoliai buvo kiek mažiau nei 2000.
Tęsinys kitame puslapyje: