Draudimas, sukėlęs milžinišką pasipiktinimo audrą – kodėl JAV uždraudė pardavinėti raikytą duoną: pasitelkti ir absurdiški pasiteisinimai (Foto, Video) (2)
Šiuolaikinis gyvenimas yra kupinas patogumų, tačiau nedaug dalykų patogumu lenkia raikytą duoną. Tik pagalvok apie tai. Norėdami susitepti sumuštinį, atidarote maišelį ir išimate iš anksto tvarkingai supjaustytas riekes. Beveik juokinga, kad žmonėms tai suprasti prireikė daugiau nei dviejų tūkstančių metų. Dabar įsivaizduokite, kad kažkas bando atimti šį puikų išradimą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
JAV vyriausybė bandė tai padaryti Antrojo pasaulinio karo įkarštyje – 1943 m., o Amerika, kaip ir dauguma Sąjungininkų šalių, stengėsi taupyti išteklius karo pastangoms. Maistas buvo vienas iš jų.
JAV Karo maisto administracija buvo sukurta būtent šiam tikslui – prižiūrėti maisto gamybą ir platinimą, kad būtų patenkinti karo ir esminiai civiliniai poreikiai. Svarbiausia jos užduotis buvo užkirsti kelią maisto švaistymui.
Administracijos vadovas Claude R. Wickard tuo metu taip pat buvo ir žemės ūkio sekretorius. Jis sugalvojo idėją kaip taupyti maisto produktus – uždrausti pardavinėti raikytą duoną, nes tai privertė amerikiečius valgyti daugiau.
„Didžiausias išradimas“
Raikytą duoną sugalvojo Otto Frederickas Rohwedderis, oftalmologas, tapęs juvelyru, kuriam priklausė trys juvelyrinių dirbinių parduotuvės Sent Džozefe, Misūryje.
Galbūt pardavinėdamas auskarus ir karolius moterims Rohwedderis išgirdo, kaip namų šeimininkės diskutuoja apie sunkų ir varginantį duonos pjaustymo darbą.
Dar 1912 m. Rohwedderis turėjo parengtą prototipą, tačiau jam buvo sunku nuspręsti dėl griežinėlių storio.
Taigi Rohwedderis sudarė trumpą klausimyną ir įdėjo jį kaip skelbimą keliuose dideliuose laikraščiuose. Per kelis mėnesius daugiau nei 30 000 namų šeimininkių atsakė pasirinkdamos gabalėlio storį.
Po ketverių metų Rohwedderis pardavė savo juvelyrikos verslą ir už lėšas apleistame sandėlyje įsirengė dirbtuves savo mašinai gaminti. Deja, 1917 m. dirbtuvėse kilo gaisras, kuris sunaikino jo prototipą kartu su šimtais brėžinių ir tūkstančiais valandų pastangų.
Gaisras Rohwedderiui kainavo mažiausiai 10 metų, tačiau galiausiai, 1928 m., jis turėjo visiškai veikiančią mašiną, kuri ne tik raikė duoną, bet ir ją suvyniodavo.
„Chillicothe Baking Company of Chillicothe“, įsikūrusi Misūryje, pirmoji panaudojo Rohwedderio duonos pjaustymo mašiną. Per kelias savaites duonos pardavimai šovė į viršų.
Amerikiečiai valgė duoną kaip niekad anksčiau. Per penkerius metus beveik kiekvienos šalies geros reputacijos kepykloje buvo įrengtos duonos pjaustymo mašinos, o 80% Amerikoje pagamintos duonos buvo raikyta.
Tęsinys kitame puslapyje:
„Valgyk mažiau duonos“
Siekdama taupyti maistą, Didžioji Britanija per Pirmąjį pasaulinį karą sugalvojo kampaniją, skatinančią žmones valgyti mažiau duonos ir kepant naudoti namuose užaugintus ar pakaitinius ingredientus. Valdžia patarė žmonėms valgyti lėtai ir tik tada, kai jie buvo visiškai alkani, ir nemaitinti benamių šunų.
Siekdama dar labiau slopinti duonos vartojimą, JAV Maisto ministerija prie tokios vykdomos kampanijos papildomai uždraudė parduoti naujai iškeptą duoną ir nurodė, kad parduodama duona turėtų būti bent 12 valandų senumo. Idėja buvo ta, kad pasenusi duona bus mažiau apetitiška, todėl žmonės jos valgys mažiau.
Galbūt Claude'as R. Wickardas jautėsi nejaukiai liepdamas žmonėms racionuoti pagrindinį maisto produktą, pavyzdžiui, duoną, todėl sugalvojo pasiteisinimą uždrausti raikytą duoną.
Kai 1943 m. sausio 18 d. draudimas įsigaliojo, „The New York Times“ paskelbė oficialų paaiškinimą: „paruoštas pjaustytas kepalas turi būti apvyniojamas labiau nei nesupjaustytas, kad jis neišdžiūtų“.
Šiam „sunkesniam“ įvyniojimui popierių reikia vaškuoti, paaiškino Wickardas ir kadangi Amerika buvo sutelkusi dėmesį į priešo nugalėjimą, šalis neturėjo prabangos gaminti vaškinį popierių. Ir kadangi duona, suvyniota be šio vaškinio popieriaus, greičiau išdžiūtų, namų šeimininkės greičiausiai išmes pasenusias skilteles, dėl kurių eikvojami kviečiai.
Nors taupyti kviečius buvo prasminga, tuo metu JAV dėl didžiulio derliaus turėjo didžiulį grūdų rezervą, kurio būtų užtekę dvejiems metams, net jei per tą laikotarpį nebūtų surinkta naujų kviečių.
Jei neatrodė, kad draudimas buvo kviečių taupymas, tada galbūt tai buvo metalo taupymas. Elektrinės duonos pjaustymo mašinos buvo pagamintos iš plieno, o daugelis įmonių, gaminusių metalo gaminius, karo metu buvo sustabdytos, todėl brangios žaliavos buvo panaudotos tankams ir artilerijai gaminti.
Tačiau naujos duonos pjaustymo mašinos buvo gaminamos retai, o bet kokia nauda, gauta taupant metalą, sustabdžius duonos pjaustymo mašinų gamybą ar remontą, būtų buvusi nereikšminga. Be to, draudimas galėjo būti skirtas mašinoms, o ne jų produktams.
Kad ir kokia būtų priežastis, draudimas buvo prastai apgalvotas ir truko neilgai. Pasipiktinimas dėl raikytos duonos trūkumo – produkto, be kurio amerikiečiai tiesiog negalėjo gyventi, buvo didžiulis.
Galiausiai 1943 m. kovo 8 d. draudimas buvo panaikintas. Visuomenei išplatintame pareiškime Karo gamybos valdyba prisipažino, kad „sutaupoma ne tiek, kiek tikėjomės“ ir kad buvo pakankamai vaškinio popieriaus.
