Vis pinganti vėjo ir Saulės energija reiškia neišvengiamą anglies, naftos ir dujų naudojimą. Trilijono dolerių klausimas – kaip ir kaip greitai jų bus atsisakyta visai

Kada baigsis iškastinio kuro era?

Nors tiksliai nežinome, kaip šis energetinis perėjimas klosis, iškastinio kuro amžius eina į pabaigą, mums išmokstant naudoti gausius, pigius ir lengvai panaudojamus ir akivaizdžiai pranašesnius energijos išteklius, nei dabartiniai. Dabar tai yra vėjo ir Saulė energija. „Dabar – ar bent jau visai netoli – yra iškastinio kuro eros apogėjus,“ sako Kingsmillas Bondas, energetikos idėjų kalvės Carbon Tracker strategas. „Kiek pasilaikysime plato, tačiau tuomet žengsime nuo skardžio.“

Kokio aukščio skardis ir kas apačioje, priklauso nuo mūsų pasirinkto scenarijaus. Tačiau įvairaus iškastinio kuro atveju, pirmi pasitrauks seniausi. „Akmens angliai galas,“ sako Andreas Goldthau iš Erfurto universiteto Vokietijoje. Senąjį karalių spaudžia reguliatoriai, kintanti ekonomika ir atsinaujinančių energijos šaltinių konkurencingumas.

Netgi ten, kur vyriausybė bandė atgaivinti anglį, kaip Lenkijoje ar JAV, valdant D. Trumpui, bandymai nepavyko. „Tai nėra anglies pasibaigimo klausimas,“ sako Goldthausas. „Tai veikiau sklandaus perėjimo suteikimo darbininkams ir kalnakasių bendruomenėms klausimas.“ Tai ypač aktualu Kinijoje, Indijoje ir Indonezijoje, didžiausiose likusiose anglį deginančiose šalyse. Remiantis Tarptautinės energijos agentūros (International Energy Agency – IEA), planais, anksčiau dažnai laikytais nuolaidžiaujančiais iškastiniam kurui, jei norime pasiekti nulinę emisiją, tuomet senamadiška, purvina akmens anglies energija iki šio amžiaus vidurio turėtų teikti 1 procentą visos pagaminamos energijos.

Nafta liks ilgiau. „Tikrovė tokia, kad pasauliui naftos reikės dar ne vieną dešimtmetį,“ gegužės mėnesį Niujorke vykusioje Klimatologijos ir investicijų konferencijoje sakė Occidental Petroleum CEO Vicki Hollub. „Naftos rinka bus ir 2050,“ sakė Goldthausas. „Bet ji bus gerokai mažesnė.“ IEA prognozuoja sumažėjimą nuo 90 milijonų barelių per parą 2019 metais iki 24 milijonų barelių 2050 m. Didžiausią įtaką tam padarys perėjimas prie elektrinio transporto.

Likęs naftos naudojimas – maitinti kai kuriuos sunkvežimius, laivus, lėktuvus ir sunkiai dekarbonizuojamą sunkiąją pramonę bei gaminti naftos chemikalus ir plastiką – bus suderinamas su nuline anglies emisija, jei bus naudojamos anglies sugaudymo technologijos, sako Goldthausas. Bet netgi šios panaudojimo sritys pereis prie Saulės energijos ir oro. „Pamažu, bet užtikrintai, iškastiniam kurui bus randamos alternatyvos, nors lėktuvai bus didelis galvasopis, o paskutinė pasitrauks plastmasės pramonė,“ pažymi jis.

Dabar plačiai naudojamos namų ūkiuose maisto ruošimui ir šildymui, elektros gamybai ir sunkiojoje pramonėje gamtinės dujos paseks įkandin naftos, nors jos naudojamos bus dar ilgiau nei ji. Remiantis IEA veiksmų planu, nuo dabar iki 2050 dujų paklausa sumažės vos 55 procentais, iki 1750 mlrd. m³ per dieną, o ją pakeis švari elektra arba tiekiamos vandenilio dujos.

Kaip ir kada bus išgautas paskutinis naftos barelis ar kubinis metras dujų, pasakyti neįmanoma. Bet neseniai įvertinęs pasaulinį vėjo ir Saulės energijos potencialą, Carbon Tracker parodė, kad prieinamos atsinaujinančios energijos yra 100 kartų daugiau, nei dabar reikia pasauliui. Apie 60 jos procentų ekonomiškai apsimoka naudoti nors ir šiandien, o iki 2030 šis santykis išaugs iki 100 procentų.

Netgi didžiosios naftos kompanijos suvokia, kad jų pramonės dienos suskaičiuotos: Shell prognozuoja, kad tai įvyks apie 2070. Bondas įsivaizduoja, kaip žmonės savaitgaliais lankys naftos perdirbimo gamyklas, kaip dabar gurkšnojame kapučino greta kanalų ir likusių pramonės amžiaus dirbtuvių. „Netgi didžioji iškastino kuro gynėja IKEA nieko naujo nesako, iškastinio kuro pikas 2019, o toliau tik mažėjimas,“ pastebi jis. „Jei tai ne iškastinio kuro eros pabaiga, tuomet nežinau, kas tai yra.“

Keturios energijos ateitys

 

2019, Goldthausas su kolegomis pasiūlė keturis geopolitiškai įmanomus energetinio perėjimo būdus – nors, kaip visada, niekas negali tvirtinti, kaip viskas vyks.

1. Didysis žalias sandoris

Globalus energetinio perėjimo būtinybės konsensusas lemia tarptautinį susitarimą ir artimą tautų bendradarbiavimą. Aiškūs politiniai signalai skatina investuotojus perkelti į iškastinio kuro gamybą investuotas lėšas į mažo anglies pėdsako technologijas.

Žaliasis finansavimas padeda skurdesnėms ir nuo naftos gavybos priklausančioms šalims atlikti perėjimą. Siekiamą nulinės neto emisiją pasiekti iki 2050 m. galima tik vadovaujantis šiuo scenarijumi, apibendrina komanda.

2. Purvinas nacionalizmas

Nacionalinės energetikos saugumas nugali klimato kaitos vengimą. Šalys vysto nuosavas vidines politikas, kai prioritetas teikiamas atsinaujinantiems energijos šaltiniams, kur jie yra nebrangiai prieinami, bet taip pat naudojant visus prieinamus iškastinio kuro išteklius. Globalios rinkos fragmentas, stabdantis judėjimą link globalaus perėjimo prie žaliosios energijos. Pastangos apriboti globalų atšilimą 1,5°C žlunga.

3. Technologijos proveržis

 

Link nulinės neto emisijos judėti padeda nuolat pinganti vėjo ir Saulės energetika, bei tolesni proveržiai baterijų ir tinklo technologijų srityse. Tačiau du technologijų lyderiai, Kinija ir JAV, žaliąja technologija vis stipriau konkuruoja dėl pasaulinio pranašumo. Jos nesidalina technologijomis ir esminiais ištekliais, tokiais, kaip retieji žemių metalai, padalindamos pasaulį į blokus. Europa ir Rusija vis labiau marginalizuojamos.

4. Susitvarkyti savaip

Be kooperacijos ir planavimo, pasauliui apriboti atšilimą 1,5°C nepavyks. Tačiau, kaip bebūtų, atsinaujinantys ištekliai pinga ir jų daugėja pakankamai sparčiai, kad daug didelių iškastinio kuro kompanijų bankrutuotų, sukeldamos finansų chaosą. Skirtingos pasaulio dalys, tokios, kaip ES, JAV ir Kinija, vis stipriau laikosi savo darbotvarkės, kas stiprina egzistuojantį ekonominį, geopolitinį ir energijos disbalansą.

Efektyvumo svarba

Kuo daugiau galima apriboti sunaudojamą energiją, tuo lengviau pasiekti pasaulio energijos sistemų nulinių emisijų tikslą iki 2050 metų.

Naujas Tarptautinės energijos agentūros pranešime aprašomas nulinių emisijų pasiekimas, pasaulinį energijos sunaudojimą sumažinant 8 procentais iki 2050, nepaisant tuo metu dvigubai išaugsiančios ekonomikos ir 2 milijardais didesnės žmonijos.

Norint tai pasiekti, reikės priemonių, kurios padidintų efektyvumą ir apribotų poreikį. O tai yra viskas, nuo geresnio namų izoliavimo, kad žiemą reikėtų mažiau energijos šaltomis žiemomis, kai mažiau Saulės energijos, iki efektyvesnių namų prietaisų ir skatinimo mažiau važinėti netgi elektriniais automobiliais. Tačiau taip kyla pavojus, kad smarkiai išaugę kitų sektorių poreikiai, tokių, kaip video transliavimo tarnybos, kriptovaliutų kasimas, žaidimai ir kelionės privačiais lėktuvais, bet kokią naudą gali anuliuoti.

Daug kompanijų pateisina didesnes energijos sąnaudas tuo, kad gauna ją iš atsinaujinančių šaltinių. Bet jeigu augantis energijos poreikis patenkinamas esančiais atsinaujinančios energijos ištekliais, kurie galėtų pakeisti elektros generaciją iškastiniu kuru, nulinės emisijos nepriartėja nė per nago juodymą.

Siekdamos progreso, kompanijos turi kurti papildomus vėjo ar fotovoltinius projektus. Keletas jų, tokių, kaip Apple, dabar tuo ir užsiima.

Graham Lawton
www.newscientist.com