Žmogaus kūno paskutinioji kelionė gal ir nėra graži, tačiau bent jau nuotykinga. Štai jums atstumiantys puvimo bei irimo faktai

TIKROJI PALAIKŲ ISTORIJA

Tai nėra gražus dalykas apmąstymams. Bet atsiejus žemiau išdėstytus faktus nuo minčių apie tai, kas vyks su jumis ar jūsų artimaisiais ir kas nutinka su mūsų mirtingaisiais kūnais, kai jais nebesinaudojame, tai yra gana stulbinantis pasakojimas. Jis bent jau įrodo, kad gamta negailestingai efektyviai išvalo savo netvarką.

Ar bent jau gali išvalyti. Dabartiniame pasaulyje labai nedaug žmonių miršta senuoju būdu – atviroje erdvėje, palikti visų stichijų malonei. O savo dienas baigusių būtent taip, kūnų virtimo dulkėmis sparta priklauso nuo faktorių mišinio, kuriame yra vietos temperatūra, drėgmė, gyvūnai, vabzdžiai ir esantys mikrobai. Santykinai šiltoje ir drėgnoje vietoje, kur netrūksta vabzdžių ir maitėdų, iš žmogaus belieka kaulai vos per keletą savaičių, o visiškai jis išnyksta per keletą mėnesių.

O kaip su dauguma kūnų, kurie greitai po mirties atvėsinami, tada balzamuojami ir sudedami į karstus? Vėlgi, tai nuo daug ko priklauso. Temperatūra ir drėgmė tebelieka svarbiausi faktoriai, bet savo vaidmenį vaidina nemažai ir kitų, pradedant balzamavimo kokybe ir baigiant karsto dangčio uždarymo sandarumu, dirvos ir gruntinio vandens, galiausiai prasisunksiančio vidun, rūgštingumu. Visa tai reiškia, kad neįmanoma numatyti, kiek truks konkretaus kūno paskutinioji kelionė – tai gali būti bet koks laikas nuo mėnesių iki dešimtmečių.

Tačiau galime sakyti, kad kiek tai betruktų, didžioji dalis kūnų pereina tas pačias irimo stadijas.

Pirmiausia būna „šviežia“ stadija. Per keletą minučių po mirties kraujyje ima kauptis ir jį rūgštinti anglies dvideginis. Dėl to ląstelės atsiveria ir išlieja fermentus, pradedančius virškinti audinius iš vidaus.

Pirmieji matomi irimo ženklai pasimato po pusvalandžio ar panašiai, kai kraujas susikaupia žemiausiai esančiose kūno vietose. Iš pradžių tai atrodo kaip violetinio raudonumo dėmės; kitą dieną ar panašiai, lavondėmės pavirsta beveik vientisa violetine žyme. Likęs kūnas mirtinai išblykšta.

Panašiu laiku raumenys atsipalaiduoja ir tada dėl lavoninio sąstingio sukietėja. Gyvų raumenų ląstelių membranų pompos kontroliuoja kalcio kiekį ląstelėje – aukštas lygis skatina susitraukimą, žemas – atsipalaidavimą. Po mirties pompos nebeveikia, tad kalcio jonai difunduoja iš didesnės koncentracijos ląstelės išorėje, priversdami raumenis susitraukti.

Lavoninis sąstingis praeina po dviejų trijų dienų. Tačiau tai, kas atrodo, kaip atsipalaidavimas, iš tiesų yra puvimo pradžia, kai fermentai suardo batymus, laikiusius raumenis susitraukusius.

Kūno balzamavimas sustabdo kūno irimą pačioje pradžioje, bent jau laikinai. Ne taip, kaip senovės Egipto balzamuotojai, stengęsi amžinybei išlaikyti nepaliestą kūną, šiuolaikinis balzamavimas skirtas suteikti palaikams reprezentatyvią išvaizdą ir išlaikyti jo vientisumą pakankamai ilgai, kad būtų suspėta surengti laidotuves.

Tai daroma dezinfekuojant kūną ir pakeičiant kraują, bei kitus kūno skysčius mišiniu iš vandens, pigmentų ir konservantų, paprastai turinčių formaldehido. Dažas skirtas atkurti kažką panašaus į sveiką odos atspalvį, o tuo tarpu formaldehidas saugo kūną keliais būdais, pirmiausia atbaidydamas vabzdžius ir žudydamas bakterijas. Jis taip pat inaktyvuoja kūno fermentus ir padaro audinius atsparesniais irimui, baltymus sudarančių aminorūgščių grandinėse sudarydamas papildomų skersinių jungčių.

Tačiau šis apsauginis poveikis trunka neilgai, palikdamas kūno irimą daugmaž ten pat, kur jis ir prasidėjo.

Kita stadija, putrifikacija, šiek tiek bjauri, – jau neminint kvapų,– kai darbo imasi fermentai, padedami ir skatinami mikrobų. Po 48 valandų ar panašiai, kai maisto medžiagų kupinas skystis išsilieja iš suirusių ląstelių, šie mikrobai sparčiai plinta. Daugiausiai jų randasi iš 100 trilijonų bakterijų, kurios savo gyvenimus harmoningai su mumis praleido žarnyne. Jiems ardant baltymus, gaminasi du komponentai, smirdintys taip, kaip ir vadinasi – putrescinas (1,4-diaminobutanas) ir kadaverinas (1,5-pentanediaminas), suteikdami lavonui jo atstumiančią smarvę.

Išorėje putrifikacija pastebima iš žalsvo atspalvio, pamažu plintančio nuo pilvo link krūtinės ir žemyn. Žalia spalva atsiranda dėl anaerobinių bakterijų, verčiančių kraujo hemoglobiną į sulfhemoglobiną.

Visa ši bakterijų veikla sukuria dujas, tarp kurių vandenilis, anglies dvideginis, metanas, amoniakas, sieros dioksidas ir vandenilio sulfidas. Jos prisideda prie smarvės ir taip pat deformuoja kūną, išpūsdamos jį kaip balioną ir galiausiai, maždaug po mėnesio jį praplėšdamos. Vandenilio sulfidas taip pat jungiasi su hemoglobino geležimi, sudarydamas juodą geležies sulfidą, tamsinantį odą.

Tai žymi trečios stadijos fazę: aktyvaus irimo. Dabar irimas spartėja ir audinių likučiai greitai sunaudojami, kol lieka vien skeletas. Tačiau kartais gali nutikti ir kai kas kito. Jei kūnas atsiduria ypatingai šaltoje žemėje, gali susidaryti vaškinis apvalkalas, adipoceras, dar vadinamas kapų vašku. Adipoceras yra ypatingai bauginantis kai kurių anaerobinių bakterijų, pavyzdžiui Clostridium perfringens, veiklos produktas, kai jos virškina kūno riebalus. Jis pradeda formuotis maždaug po mėnesio ir gali palaikus padengti lyg vaškiniu sluoksniu.

Paskutinioji stadija – skeleto suirimas, – trunka ilgiausiai. Kad kaulai sunyktų, reikia, kad surtų kietos mineralinės dalys. Taip atsitinka, jeigu jas veikia rūgšti dirva ar vanduo, o procesas pagreitėja, jeigu kaulus mechaniškai sulaužo medžių šaknys ar gyvūnai. Kai nelieka kietosios dalies, paskutiniuosius kūno baltymus, tarp kurių ir kolageną, teikusį kaulams lankstumą, sunaudoja bakterijos ir grybeliai.

Kai kada nutinka, kad su kūnu aukščiau minėtos stadijos nevyksta pereiti ir jis nesupūna. Jei kūnas laikomas visiškai sausai, bakterijos negali atlikti savo darbo ir audiniai mumifikuojasi. tas pats pasakytina apie kūnus, patekusius į natūralius saugyklas, pavyzdžiui, akivarus, druskingas pelkes ar sniegą, kur nepalankios sąlygos mikrobams ir kūno fermentai neveikia.

Dar pasitaiko retų atvejų, kai asmuo miršta alkanų maitėdų draugijoje. Tokiais atvejais kūnas nugraužiamas iki kaulų ir sukramtomas į smulkius gabaliukus per kelias dienas. Tas pats gali nutikti ir jūroje.

Žinoma, be pelkių, šunų, ryklių ar ledinio kapo, vienintelis būdas išvengti žiaurios realybė yra kremacija. Iki 750 °C įkaitintoje kameroje karstas ir visas lavonas gali būti sudegintas per tris valandas. Po to pelenai perleidžiami per maltuvą, vadinamąjį kremuliatorių, pasirūpinantį ypatingai dideliais ar iki galo nesudegusiais kaulais ir paverčia visa tai smulkiais pelenais.

Ir tai, kaip sakoma, viskas. Gal tai ne itin gražu, tačiau toks yra vienas iš keleto būtinai nutiksiančių dalykų: iš pelenų į pelenus, iš dulkių į dulkes ir galiausiai ne kažin kas telieka.

Caroline Williams
New Scientist, № 2887

Turinys

1. MIRTIS: LAIDOTUVIŲ EVOLIUCIJA
   Kada mūsų protėviai suvokė savo mirtingumą? Atsakymas gali padėti suprasti mūsų unikalaus gyvenimo būdo kilmę, sako Graham Lawton
2. MIRTIS: APIBRĖŽIMAS
   Neryški linija tarp mirties ir gyvybės
   Nebegyvu galima paskelbti tebejudantį, prakaituojantį, kraujui tebetekant gyslomis
3. MIRTIS: UŽ KĄ TURĖTUME JAI DĖKOTI?
   Sveikiname – būdamas žmogumi, žinote, kad teks mirti. Būtent todėl, kad su tuo susitaikytumėte, išmokote kai kurių įspūdingų kultūrinių ir psichologinių technikų
4. MIRTIS: TIKROJI PALAIKŲ ISTORIJA
   Žmogaus kūno paskutinioji kelionė gal ir nėra graži, tačiau bent jau nuotykinga. Štai jums atstumiantys puvimo bei irimo faktai
5. MIRTIS: NEBIJOKITE GILTINĖS
   Daugelis mūsų bijo mirties, bet tai nėra protinga, svarsto filosofas Shelly'is Kaganas

Komentarai (3)