Mirtis: Nebijokite Giltinės

Papasakok, ar patiko praeitas viešbutis? Neprisimeni? Kas svarbiau tau: susitaikymas su baime ir tiesos ieškojimas pasitelkiant empyrinius duomenis (vieninteliu būdu, kuris nors kiek leidžia pažint realybę), ar savęs raminimas vaizduotės vaisiais? "Tai yra įmanoma" nėra realybė. Realybė - viena iš begalybės įmanomų dalykų aibės. Bet koks supernaturalios jėgos apibrėžimas yra tik galimybė. Bet tai nebūtinai yra realybė. O kas yra kas mes galime suprasti tik rinkdami duomenis apie aplinką.

Savo kūnu jau naudojosi 100 mlrd. žmonių. Kiekvienas iš jų turėjo savo gyvenimą, kažką jautė ir matė, negali būti kad jų gyvenimai dubliavosi? Gi kiekvienas žmogaus kūnas sudėtas iš tų pačių molekulių, gyvenimas BŪTINAI tęsiasi tik vieną kartą? Ar galiu teigti kad neįrodyta kad gyvename tik vieną kartą?

, kad būtų tikimybė, jog kažkuris žmogus toks pats, kaip tu. Darai loginę klaidą, kūnas sudėtas ne iš tų pačių, o iš tokių pačių molekulių.Kažkada tos molekulės gimė supernovų sprogimų žaizdruose prieš galiausiai atsidurdamos mūsų kūnuose. Be to, vyksta nuolatinė apykaita. Po kokių poros metų tavo kūne nebus nė vienos molekulės iš tų, kurios dabar sudaro tave. Teigti gali ką nori, tik toks teiginys neturi jokio pagrindo. Analogiškas klausimas – ar gali kas nors teigti, kad kitoje Plutono pusėje 8,5 metrų po planetos paviršiumi išsibarstę akmenys sudaro užrašą E=mc²? Žinoma, kad gali, laisva šalis.

Aš manau, kad baimė turi būti logiška ir pagrįsta. Bijoti mirties yra tiesiog kvaila, nes jos neišvengsi. Sit back and enjoy the ride till it lasts. Bijoti mirties būtų logiška jei tai priklauso nuo tavęs, kažkokio tavo poelgio, kitaip sakant, kai gali susimaut ir užbaigt savo gyvenimą anksčiau dėl savo klaidos. Manau, jaudintis apsimoka tik tada kai gali kažką pakeist, o jei negali, tai tik nereikalingas energijos ir nervų švaistymas.

Taip, sutinku, tačiau tuos kurie jaučia mirties baimę galime suprasti daugmaž visi. Mirtis kol kas yra procesas, kurio mes negalime sustabdyti, tai, kaip minėjai, neišvengiama, tačiau, kuo daugiau sužinome, tuo labiau suprantame, kad daugelis faktorių, įvykių ar aplinkybių nors ir gali būti numatomi, negali būti mūsų kontroliuojami. Didžiausia baimė - nežinia, kada mirsi. Sutikime, gyvenimo ironija dvelkia situacijos, kai žmogus sužino, kad jis serga vėžiu, bet sugeba išgyventi ilgiau, nei daktarai prognozavo, tačiau kitą dieną liptadamas laiptais žemyn slysteli ir nusisuka sprandą. Būtent tas absurdiškai neprognozuojamos mirties supratimas galbūt ir varo tiek daug baimės. Galbūt ta baimė nėra taip blogai? Verčia žmogų gyventi Galbūt dėl to nemirtingumas būtų tokia bausmė - niekur nebeskubi, nes beveik viską galėsi atlikti, kada tik panorėsi. Čia būtų viena iš priežasčių, kodėl mintys apie pomirtinį gyvenimą skamba kvailai

Nežinau, nepatiko man tas jo intro. Net ir pamatiniai teiginiai, iš kurių paskui jis dėsto savo filosofiją, man kelia prieštaravimus. Tai, manau, kad neverta bus skaityti kitas dalis ;/ Kaip jums? Pritariate / nepritariate filosofo mintims?

techniskai imanomas ne nemirtingumas, o zenkliai prailgintas gyvenimas. manau 1000 metu tikrai imanoma - jei det daug zmonijos resursu. sakykim po 50% bvp. i sita sriti. palikuonys reikalingi. tiesiog butinas mazesnis palikuoniu kiekis. vistiek liks nelaimingi nutikimai, visokios technines komplikacijos ir pan. kazkas vistiek pastoviai mirs. dauguma juk is esmes gyvena kaip bezdziones, net nesusimasto, kas visuomenei butu geresne nauda. ir gal galima nemazai ko atsisakyt vardan ilgalaikiu tikslu. as manau svarbiau yra kiti aspektai - istemptas gyvenimas turi but pilnavertis ir racionalus. uztikrint sakykim bent 20-30% jaunystes aktyvumo. jei ten bus tik kazkokios pusgyves darzoves - tai tokio prailginimo mazai kam reikes. ----- del kazkokiu mirties baimiu - cia durniaus paistalai tokiems patiems durniams... mirties procesas yra FAKTAS. mirimas prasideda nuo kazkur 15-20 metu. pirmi pastebimi procesai tai pvz ispuve dantys, suprastejes regejimas, sunkesniu traumu nepilnas regeneracinis atsistatymas, visokios odos pigmentines problemos ir pan. tiesiog ta visi ignoruoja - nes mirties procesas palyginus letas. organizmo sutrikimai 1-2% eiles. ir beveik visi ignoruoja. bet jie KAUPIASI, nuo kokiu 35-50 metu jau pradeda taip jaustis - kad nebeimanoima ignoruot nuo 80 metu is esmes neuzstrigusiu organizmo sistemu buna belike gal tik apie 30-40% ir jau komplikacija gali but letaline... pas mus is esmes nera medicinos. medicinos tikroji paskirtis butu atstatyt organizma i pilnaverti funkcionaluma - ko iki siol visiskai nemokama padaryt. pas mus is esmes yra tik palengvinto numirimo medicinines paslaugos net sito DIDZIOJI dauguma nesupranta...