Daugelis mūsų bijo mirties, bet tai nėra protinga, svarsto filosofas Shelly'is Kaganas

NEBIJOKITE

GILTINĖS

Viena iš labiausiai paplitusių reakcijų į mirtį yra baimė. Išties, „baimė“ gali būti per švelnus išsireiškimas – tiksliau būtų siaubas. Bet ar mirties baimė yra tinkamas atsakas?

Svarbiausias žodis čia yra „tinkamas“. Nenoriu neigti, kad daugelis žmonių bijo mirties. Tenoriu žinoti ar mirties baimė yra tinkamas atsakas.

Kokiomis sąlygomis protinga jausti baimę? Į galvą ateina trys reikalavimai. Pirmasis – bijomas dalykas turi būti blogas. Įsivaizduoju, tai gana nekontroversiška prielaida.

Antrasis, – turi būti ne nykstamai maža galimybė, kad blogas dalykas nutiks. Nepakanka žinoti, kad tai logiškai įmanoma. Pavyzdžiui, gali būti, kad jus į skutelius sudraskys tigrai, tačiau to galimybė nykstamai maža. Jei pasakytumėte, kad bijote mirti tokiu būdu, tada tarčiau, kad tokia baimė yra neproporcinga.

Trečioji sąlyga kontroversiškesnė: reikia būti šiek tiek neužtikrintam, ar blogas dalykas iš tiesų nutiks ar kokio blogumo jis bus. Kad suprastume šios sąlygos prasmę, turėtume įsivaizduoti atvejį, kai blogas dalykas tikrai nutiks ir žinome, kokio blogumo jis bus. Tokiomis aplinkybėmis baimė nėra proporcingas atsakas, netgi jei pirmosios dvi sąlygos išpildomos.

Tarkime, kasdien ateinate į biurą su priešpiečių paketu. Desertui atsinešate sausainį ir kiekvieną dieną jį kažkas pavagia. Tikrai ne blogiausias dalykas pasaulyje, bet blogas. Be to, yra ne nykstamai maža tikimybė, kad jūsų sausainis bus nudžiautas ir rytoj. Tad pirmos dvi sąlygos patenkinamos.

Bet trečioji – ne. Praktiškai garantuota, kad jūsų sausainis rytoj bus pavogtas. Blogas dalykas garantuotai nutiks ir žinote, kokio blogumo jis yra. Šiuo atveju, manau, baimė nėra protinga. Priešingai, jei vagis veiktų atsitiktinai, tada baimė būtų protinga.

Verta paminėti dar vieną aspektą. Net jeigu baimė protinga, reikia turėtų omenyje proporcionalumą. Nors pati baimė atitinkama, jos kiekis gali būti neproporcingas. Kai rizika menka, tinka nedidelis susirūpinimas. Panašiai baimės kiekis turi būti proporcingas blogumo dydžiui.

Apsiginklavus šiomis idėjomis, gali atrodyti, kad esame pasirengę klausti ar mirties baimė yra tinkama. Tačiau pirma reikia išsiaiškinti kai ką svarbaus: ko būtent tiksliai mes bijome? Į šį klausimą galima atsakyti skirtingai ir žiūrint, ką turėsime galvoje, baimė gali būti arba nebūti tinkama.

Vienas dalykas, dėl kurio nerimaujate, yra mirimo procesas. Kadangi yra galimybė, kad mirsite skausminga mirtimi, atrodytų, šiokiai tokiai baimei vietos yra. Bet įsivaizduoju, kad daugelis žmonių galvoje turi ne tai. Ką daugelis žmonių turi omenyje, yra pačios mirties baimė – baimė to, kas bus numirus. Šiuo atveju, manau, tinkamos baimės sąlygos neišpildomos. Svarbiausia, kad nėra nieko, kas būtų panašu į numirimą. Joje nėra visiškai jokių potyrių, tad iš esmės tai nėra blogai. Tad pirmoji tinkamos baimės sąlyga neišpildoma. (Dalykai gali atrodyti kitaip, jei tikite pomirtiniu gyvenimu.)

Savaime suprantama, neteigiu, kad mirtis yra nieko blogo. Atvirkščiai, man priimtinas „netekties“ požiūris, pagal kurį mirtis yra blogai dėl to, kad neteki to gero, kurį gautum, jei nebūtum miręs.

Tikriausiai taip galime nurodyti tinkamą baimės objektą. Užuot bijoję kokia mirtis bus,tikriausiai turėtume bijoti gyvenimo netekties. Jei taip, tikriausiai mirties baimė visgi yra tinkama.

Bet ir tai ne visai teisinga. Pirmiausia, manau, kad nemirtingumas neduotų mums nieko gero; amžinas gyvenimas būtų būtų bausmė, ne palaima. Tad baimė netinkama. Tiksliau, jei bijome neišvengiamo gyvybės netekimo, tada baimės objektas yra geras, o ne blogas, tad bijoti nėra ko.

Tačiau, net jei nemirtingumas nebūtų blogai, iš to neišplaukia, kad mirties baimė yra pagrįsta. Pagrįstai baimei reikia baimės objekto užtikrintumo nebuvimo. O žinau, kad mirsiu.

Bet iškyla kita galimybė. Mirties baimė yra nepagrįsta, nes mirtis yra užtikrinta. Tačiau nesame užtikrinti dėl mirties laiko. Galbūt turėtume bijoti ne gyvybės netekimo per se, bet galimybės, kad mirsime anksčiau, o ne vėliau.

Paimkime tokią analogiją. Tarkime, esate vakarėlyje. Jis šaunus ir norėtumėte pasilikti, bet jis vyksta mokykloje ir jūsų mama gali paskambinti ir liepti eiti namo. Būti namuose nėra blogai, tai neutralu. Jūs tiesiog norite likti vakarėlyje.

Tarkime, žinote, kad skambučio garantuotai sulauksite vidurnaktį. Tada, manu, nėra ko bijoti. Bet jei težinote, kad mama paskambins tarp vienuoliktos valandos vakaro ir pirmos valandos nakties, pagrįstos baimės sąlygos išpildomos. Yra kažkas blogo, yra ne nykstamai maža tikimybė, kad tai įvyks ir kartu užtikrintumo nebuvimas, kad tai nutiks. Tad tam tikras baimės laipsnis yra suprantamas. Gal panašiai yra ir kalbant apie mirtį. Gal protinga jos bijoti dėl mirties nenuspėjamumo.

Galėtų padėti tolesnis skirstymas. Ar bijau, kad mirsiu greitai, ta prasme, kad turint galvoje tikėtiną gyvenimo trukmę, mirtis gali užklupti anksčiau, o ne vėliau? Ar bijau, kad mirsiu jaunas, kad mirtis mane pasiglemž anksčiau, negu kitus? Tokie potencialios baimės objektų nurodymo būdai smarkiai skiriasi, be viso kito ir tuo kiek bijoti yra pagrįsta ir kada.

Paimkime baimę mirti jaunam. Savaime suprantama, jei sulaukėte vidurinio amžiaus, bet kokia baimė mirti jaunam nėra racionali. Bet netgi tarp jaunų žmonių mirties tikimybė yra itin maža.

Senstant, tikimybė mirti kuriuo nors periodu didėja. Bet netgi tada staigios mirties baimė gali būti perdėta. Netgi aštuoniasdešimtmečiams yra didesnė, nei 90 procentų tikimybė nugyventi dar bent vienerius metus.

Akivaizdu, staigios mirties baimė suprantama tarp labai sunkiai sergančiųjų ar labai senų. Bet likusiems mums, manau, ji paprastai būna perdėta. Jei esate daugmaž normalios sveikatos ir vis vien sakote „siaubingai bijau mirties“, tegaliu pasakyti, kad jumis tikiu, tačiau siaubas nėra pagrįstas. Turint galvoje faktus, jis neprotingas.

Shelly'is Kaganas yra Jeilio universiteto filosofijos profesorius. Čia buvo ištrauka iš jo knygos Death (Yale University Press)
New Scientist, № 2887

Mirtis: speciali ataskaita apie neišvengiamybę

Turinys

1. MIRTIS: LAIDOTUVIŲ EVOLIUCIJA
   Kada mūsų protėviai suvokė savo mirtingumą? Atsakymas gali padėti suprasti mūsų unikalaus gyvenimo būdo kilmę, sako Graham Lawton
2. MIRTIS: APIBRĖŽIMAS
   Neryški linija tarp mirties ir gyvybės
   Nebegyvu galima paskelbti tebejudantį, prakaituojantį, kraujui tebetekant gyslomis
3. MIRTIS: UŽ KĄ TURĖTUME JAI DĖKOTI?
   Sveikiname – būdamas žmogumi, žinote, kad teks mirti. Būtent todėl, kad su tuo susitaikytumėte, išmokote kai kurių įspūdingų kultūrinių ir psichologinių technikų
4. MIRTIS: TIKROJI PALAIKŲ ISTORIJA
   Žmogaus kūno paskutinioji kelionė gal ir nėra graži, tačiau bent jau nuotykinga. Štai jums atstumiantys puvimo bei irimo faktai
5. MIRTIS: NEBIJOKITE GILTINĖS
   Daugelis mūsų bijo mirties, bet tai nėra protinga, svarsto filosofas Shelly'is Kaganas

Komentarai (8)