Mokslo žurnalas priėmė spaudai straipsnį pavadinimu "Braukit mane naf***k iš savo adresatų sąrašo" (3)
Mokslo žurnalo redakcijai nusiųsto straipsnio pavadinimas originalo kalba skambėjo taip: "Get me off your fucking mailing list". Ne mažiau įdomu ir tai, kad ši frazė straipsnio tekste pakartota 863 kartus. Ne paslaptis, kitokių žodžių tekste daugiau nebuvo. O užvis įdomiausia, kad straipsnio autoriai sulaukė redakcijos patvirtinimo – "Sveikiname, jūsų straipsnis įvertintas puikiai ir priimtas spaudai!"
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kad jo šedevras bus priimtas spaudai, P. Vamplew, savaime suprantama nesitikėjo. Mokslininkas tetroško, kad žurnalo redakcija tiesiog jį, o ypač jo el. pašto dėžutę, paliktų šventoje ramybėje. Tačiau gautas žurnalo redakcijos atsakymas pranoko visus įmanomus lūkesčius ir įžūlumo ribas. Redakcijos atsiųstoje recenzijoje juodu ant balto buvo parašyta, kad recenzentas straipsnį įvertino tiesiog puikiai, tad žurnalas IJACT jo darbą publikuos už ypač mažą mokestį – viso labo už 150 JAV dolerių.
Kažin ar verta minėti faktą, kad redakcijai neužkliuvo ir dar viena daug sakanti detalė – P. Vamplew nusiuntė ne savo autorinį darbą. Šį šedevrą dar 2005 m. panašiomis intencijomis sukūrė Davidas Mazieresas iš Stanfordo universiteto ir Eddie Kohleris iš Harvardo universiteto. Jie troško nebegauti nesibaigiančių kvietimų į konferencijas. Straipsnio originalą galima rasti spustelėjus šią nuorodą. Tarp kitko, P. Vamplew šiukštu nesikėsino į šio straipsnio autorystę – australas korektiškai paliko amerikiečių autorių pavardes ir savosios greta jų pavardžių neprirašė.
Ką gi, po pirmojo tokio pokšto praėjo jau beveik 10 metų, o jis vis dar duoda neįtikėtinų rezultatų. Liūdniausia, kad tokių žurnalų egzistavimo pasekmės – visai ne juokingos. Kas žino, galbūt įmonėse ar kompanijose dabar "dirba" apsukruoliai su "įspūdingu" publikacijų sąrašu panašaus "kalibro" žurnaluose, o gabesni ir sąžiningesni pretendentai buvo palikti už durų.
Kažin ar verta minėti faktą, kad redakcijai neužkliuvo ir dar viena daug sakanti detalė – P. Vamplew nusiuntė ne savo autorinį darbą. Šį šedevrą dar 2005 m. panašiomis intencijomis sukūrė Davidas Mazieresas iš Stanfordo universiteto ir Eddie Kohleris iš Harvardo universiteto. Jie troško nebegauti nesibaigiančių kvietimų į konferencijas. Straipsnio originalą galima rasti spustelėjus šią nuorodą. Tarp kitko, P. Vamplew šiukštu nesikėsino į šio straipsnio autorystę – australas korektiškai paliko amerikiečių autorių pavardes ir savosios greta jų pavardžių neprirašė.
Ką gi, po pirmojo tokio pokšto praėjo jau beveik 10 metų, o jis vis dar duoda neįtikėtinų rezultatų. Liūdniausia, kad tokių žurnalų egzistavimo pasekmės – visai ne juokingos. Kas žino, galbūt įmonėse ar kompanijose dabar "dirba" apsukruoliai su "įspūdingu" publikacijų sąrašu panašaus "kalibro" žurnaluose, o gabesni ir sąžiningesni pretendentai buvo palikti už durų.
(47)
(15)
(32)