„Sniego gniūžtės šansas pragare“. Taip savo netikėtą eksperimentą pavadino General Electrics (GE) inžinieriai. Netikėtą, nes, atrodytų, apie kokius ten sniego gniūžtės šansus skystame pliene gali būti kalba? Juk sniego gniūžtė turėtų sublimacijos būdu peršokti tirpsmo stadiją ir akimirksniu virsti garais! Nieko panašaus. Nieko. Panašaus.

Nieko panašaus, jei sniego gniūžtės šanso imasi mechanikos inžinieriai, chemikai ar fizikai, kurie išranda keramines medžiagas ir metalus, atsparius ypač aukštoms temperatūroms. Tokius, kurie kuo puikiausiai funkcionuoja reaktyviniuose varikliuose, branduoliniuose reaktoriuose ar garo turbinose.

Taigi, į lydyto plieno katilą GE vyrukai įmerkė ne „nuogą“, o įvilktą į specialų vos 0,3 cm storio, bet net 22 kg sveriantį „lukštą“, išlietą iš nikelio ir aliuminio silikatų superlydinio.

„Lukšto“ viduje – trimačiu spausdintuvu išlietas plastikinis rutulys (iš elementariausio plastiko – kad sniego gniūžtė nebūtų suplota). Plastikinį karkasą dengia sausas ledas (anglies dvideginio ledas). Tame rutulyje ir buvo įkurdinta pragariškiems išbandymams pasmerkta sniego gniūžtė.

Pasirodo, tas plonas, bet sunkus metalo lydinio lukštas velniškai atsparus pragariškam karščiui – jo saugoma sniego gniūžtė netirpsta nė įmerkta į skystą plieną, kurio temperatūra viršija +1100°C. Užtat gniūžtės kameroje – solidūs -100°C. Daugiau negu pakankamai, kad neprasidėtų sniego tirpsmas.

„Prieš pradėdami eksperimentą, neįsivaizdavome, kaip tas superlydinio lukštas reaguos su skystu metalu ir ar jis apskritai atlaikys, – pasakojo vienas iš eksperimento autorių. – Ištraukus sniego gniūžtės kapsulę iš lydyto plieno, sunkiausia buvo laukti, kol ji atvės. Atrodė, ji aušta ištisą amžinybę. Sausas ledas šiek tiek aptirpo, tačiau plastikiniame rutulyje buvusi sniego gniūžtė, kaip įsitikinsite vaizdo siužete, liko sveikutėlė. Rezultatas mus tiesiog pakerėjo.“

Komentarai (6)