Apsimesti sergančiu psichine liga – ne taip jau paprasta. Kaip neišsiduoti?

Vidutiniam žmogui atrodo, kad jei kas rimtu veidu tvirtina girdįs balsus iš kitų planetų, ar kiekvieną antradienį jaučia keistus potyrius kairėje pėdoje, tokį asmenį galima laikyti ne visai adekvačiu. Tačiau teismo psichiatrijos ekspertizę atliekančiam specialistui tokie pareiškimai signalizuos priešingai: žmogus yra sveiko proto ir bepročiu apsimeta visiškai sąmoningai. Tokių simuliacijų demaskavimas tapo svarbia daugelio garsių bylų dalimi.

Viena iš tokių bylų tapo šešiamečio Etano Patzo dingimas, kuris 1979 metų gegužės 25 dieną Niujorke išėjo į mokyklą ir pradingo. Patzo atvejis labai išgarsėjo, berniukas tapo žinomiausiu dingusiu be žinios vaiku Niujorke ir pirmuoju, kieno fotografija išspausdinta ant pieno paketų. Gegužės 25-oji JAV buvo paskelbta Nacionaline dingusių vaikų diena, o pats dingimas paskatino įstatymų pakeitimą.

Taškas Patzo byloje padėtas tik šių metų vasarį – teismas pripažino 56 metų Pedro Hernandez kaltu dėl vaiko pagrobimo ir nužudymo. 1979 metais jis dirbo pardavėju parduotuvėje, pro kurią Etanas dingimo dieną ėjo. Hernandez dar devintajame dešimtmetyje prisipažino nužudęs berniuką lankytos religinės grupės nariams, o 2012-aisiais patvirtino tai apklausiamas policijoje. Tačiau įtariamojo gynyba tvirtino, kad prisipažinimas išgautas neteisėtai, o paties Hernandezo intelekto lygis ribojasi su silpnaprotyste, o psichikos sutrikimas trukdo jam atskirti fantazijas nuo realybės. Tuo tarpu prokurorai stengėsi įrodyti, kad Hernandezas, siekdamas išvengti atsakomybės, proto negalios simptomus simuliuoja.

Tokios gynybos ir kaltintojų kovos garsiose bylose vyksta gan dažnai. Jų baigtis priklauso nuo psichiatrų, turinčių nustatyti, ar įtariamasis iš tiesų nesuvokia savo poelgių pasekmių ar tiesiog vaizduoja beprotybę, – vienodai reguliariai pasitaiko tiek pirmas, tiek antras atvejis. Kokie požymiai padeda atskirti apgaulę nuo ligos?

Klausimyno neapgausi

Etano Patzo byla nagrinėjusiame teisme skambėjo keisti klausimai. „Ar kyla rimtų sunkumų, komunikuojant su kitomis planetomis?“; „Patyrėte keistus pojūčius kūne? Jie vyksta tik antradieniais?“; „Ar būna jausmas, lyg jus sektų? Ar tuomet sustiprėja apetitas?“. Visi šie klausimai – iš „Struktūrizuoto interviu apie pareikštus simptomus“ (Structured Interview of Reported Symptoms) – klausimyno, naudojamo JAV, atliekant psichiatrinę ekspertizę, kuria siekiama nustatyti realų ar išsigalvotą susirgimą. Pirmąjį SIRS leidimą 1985 metais sudarė psichologas Richardas Rogersas ir nuo laiko leidinys keletą kartų buvo papildomas. SIRS – ne vienintelė simuliacijos išaiškinimo priemonė, tačiau manoma, kad čia siūlomos strategijos ypatingai patikimos, todėl plačiai naudojamos teismo medicinoje.

Jeigu jūsų strategija, „kuo keisčiau, tuo geriau“, didelė galimybė, kad nepasiseks

Pasak Rogerso, žmonės įprastai mano, kad norint įtikinti aplinkinius savo beprotyste, tereikia elgtis neracionaliai. Taip nėra. Psichikos liga – ne tiesiog keistenybių rinkinys, o nuodugniai aprašyta būsena pasireiškianti žinomais ir visiškai apibrėžtais simptomais, kuriuos psichologai ir psichiatrai gerai žino. Interviu, naudojant SIRS-2 (antrąjį klausimyno leidimą) trunka 40–45 min. ir jame pateikiami klausimai, turintys atskleisti žmonių, tvirtinančių, kad girdi, mato ar jaučia ką nors „nenormalaus“, galimą apgaulę. Pavyzdžiui, viena iš strategijų yra neįprastų simpotomų kombinacijų paieška. Simuliuojantis psichikos sutrikimą asmuo dažniausiai nežino, kokie požymiai gali pasireikšti lygiagrečiai, o kurie – ne. Štai dėl to psichologai tiriamiesiems užduoda klausimus, kurie skamba taip, lyg turėtų pasireikšti drauge: „Jums kada nors atrodė, kad jus kažkas seka? Ar tada jautėte apetito sustiprėjimą?“ Iš tiesų, itin mažai tikėtina, kad paranoikas, kuriam dingojasi sekimas, galvos apie apetitą, paaiškino Rogersas. Todėl teigiamas atsakymas į abu klausimus ekspertui bus aiškus apgaulės požymis.

Patyręs psichologas nesunku išsiaiškinti melagį, menkai žinantį apie savo simuliuojamą ligą. Pavyzdžiui, žmogus, tvirtinantis, kad bendrauja su kitomis planetomis, iš karto kelia įtarimą: žmonių, kurių psichika iš tiesų sutrikusi, tokios iliuzijos paprastai nekamuoja. Pasak teismo psichologės Tali Walters, haliucinacijos dažniausiai būna susijusios su realiu ligonio gyvenimu. Šaltojo karo metu JAV žmonės kliedėjo, kad komunistai prieš juos rengia sąmokslą. Po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroro aktų amerikiečiams vaidenosi persirengę teroristai gretimoje gatvėje ir taip toliau. Net jeigu iliuzijos visiškai išgalvotos, kažkoks ryšys su realybe jose vis vien lieka, sako Walters.

Kuo keisčiau, tuo įtartiniau

Bendrai, kuo keistesnių simptomų išsigalvojimas – kelias į nesėkmę, rašo New York Magazine. „Jeigu jūsų strategija – kuo daugiau, tuo geriau, arba kuo keisčiau, tuo geriau, didelė tikimybė, kad jums nepavyks“, – sako Rogersas. Tali Walters pateikia tokį neseną pavyzdį iš savo praktikos. Kai įtariamojo paklausė, kokio maisto jam trūksta tardymo izoliatoriuje, šis atsakė: peperoni ir kačių ėdalo. „Man patinka sausas ėdalas“, – pareiškė vyriškis – ir psichologės akyse iš karto virto tikėtinu apsimetėliu, nes kačių ėdalo pomėgis – be jokios abejonės, neįprasta, tačiau su psichikos ligomis neturi nieko bendro: nėra nė vieno sutrikimo, turinčio tokį simptomą. Dar vienas signalas: kalbėdamas Walters apie ėdalą, jis žiūrėjo jai tiesai į akis. Jei tą patį sakytų sutrikusios psichikos žmogus, jam, veikiausiai, toks įprotis atrodytų socialiai nepriimtinas. Dėl to jis pasijustų nejaukiai ir nudelbtų akis.

Tad, norėdamas sėkmingai meluoti, simuliantas turi gerai žinoti psichikos ligų simptomatiką ir bendras tendencijas. Niuansų gausybė: būtina žinoti, kaip turi keistis elgesys, esant vienam ar kitam simptomui, kokie išoriniai požymiai gali pasireikšti drauge, o kokie – ne, kokias psichiatrijos žinias galima demonstruoti psichologui, o kokių nevalia.

Dar vienas akivaizdus „psicho“ melo atskleidimo būdas – patikrinti jo medicinos istoriją, apklausti giminaičius ir draugus, išsiaiškinti, ar ligos požymiai buvo pasireiškę anksčiau. Jei psichinio sutrikimo požymiai įtariamajam pasireiškė iš karto po nusikaltimo įvykdymo, su psichologu kalba tikriausiai neužtruks.

Tačiau, kaip tvirtina specialistai, paprasčiausia ir veiksmingiausia apgavikų išaiškinimo strategija, – tiesiog praleisit su jais daugiau laiko arba stebėti juos kelias dienas ar savaites: norint įtikinti savo nenormalumu, reikia nemenko vaidybos talento. Ką nors beprotiško padaryti ar pasakyti nesunku, o štai judėti, žiūrėti ir reaguoti taip, kaip tai darytų tikras pamišėlis – visai kitas reikalas. „Niekada nesu girdėjusi, kad kam nors pavyktų apsimetinėti 24 valandas per parą 20 dienų, nes tai labai vargina“, – tvirtina Walters. Jei kas tvirtina, kad balsai galvoje liepia jam žudytis, o paskui jis matomas besilinksminantis su draugais, reguliariai besimaitinantis ir gerai miegantis, galima drąsiai tvirtinti, kad šis žmogus tik apsimetinėja.

I. Solomonova
World Press skyrelio redaktorė
republic.ru

Komentarai (13)