Ar norėdami išvengti bausmės, mokėtumėte apsimesti bepročiu? Tai kur kas sunkiau nei atrodo – kaip psichiatrai akimirksniu atskiria simuliantus

Iš straipsnio supratau jog tik aukšto intelekto žmogus galėtų apsimesti debilu. Debilui jokiu būdu nepavyks apsimesti debilu.

Tai taip ir sakoma, kad reikia būt protingu jei nori vaidint kvailą. Dažnai protingi taip išsisuka iš jiem nepatogios situacijos- įjungia durnių.

- Skaitant tokį straipsnį kiek daug šūdo reikia perskaityti, kad aptikti bent kelis straipsnio pavadinimą atitinkančius punktus. - Laiko švaistymas ir nieko daugiau. Gal bent jau paryškinkite pagrindinę mintį?!!! _Nepatinka man šitas skaitalas.

Apskritai, IQ savaime nėra kažkokia vertybė, jo išaukštinimas tėra (laimei, blėstantis) postindustrinio amžiaus kultas. O iš principo, tai lygiai toks pats žmogaus „kokybės matas“ kaip ūgis, raumenų masė ar akių spalva.

su tais testais tai paprstai. Yra klausiama apie ta pati tik skirtingai. Ir atseit jei sakai tiesa, tai visur pazymesi vienodai. Labai matosi. Tiesiog reikia labai gerai atsiminti kokie pries tai klausimai buvo ir ka tiksliai atsakai.

Ne visai taip. Yra daug pabirų klausimų, ir gana didelė imtis iš pasaulinės psichiatrijos/psichologijos praktikos dirbant su pacientais. Yra apskaičiuotos koreliacijos, kurių priežasčių dažniausiai niekas nesupranta, kol neatlieka specialių mokslinių tyrimų ta kryptimi (nebent tai kažkas trivialaus). Be to, koreliacijos kinta priklausomai nuo konteksto: kokiu eiliškumu klausimai užduoti, kokiu „atstumu“, kokiu tonu, pozityviai/negatyviai/neutraliai ir t.t.. Pameni neseną straipsnį apie pasirinkimą: paaukoti (̱<-galbūt) daug žmonių ir nesikišti, ar tyčia nužudyti (<-galbūt) vieną niekuo dėtą žmogų, kad (galbūt) išgelbėtum kelis? Žmogus ne robotas, lengva prigauti. Dar lengviau pagauti, kada jis racionaliai mąsto „kaip čia atsakius teisingai“. Tuomet dar prisideda kompai, kurie padaro liūto dalį visos analizės. Tu tiesiog negali galvoje nešiotis terabaito koeficientų ir testo metu realiu laiku jų traukti. Klasikinis pavyzdys: jei įtari, kad tavo paauglė duktė nėščia (nors pati to nežino) – patikrink, kokį šampūną naudoja. Dabar akivaizdu, bet tai vienas iš tų atvejų, kai koreliaciją aptiko internetinės reklamos botai.

Nebūtina kabinėtis prie žodžių kitais žodžiais tariant: tik aukštą IQ turintis žmogus galėtų išsisukti nuo teisėsaugos apsimesdamas psichiškai nesveiku (e.g. schizofreniku). Tuo tarpu, kvailys - (šiuo atveju) mažo IQ žmogus bet kokiu atveju neišvengtų atsakomybės, nes jis tiesiog kvailas o ne psichiškai nesveikas ir jis neturi protinių galimybių apsimesti psichiškai nesveiku. Bet aš dar nesu 100% įsitikinęs jog neįmanoma suvaidinti ir kvailio arba tokiu patapti..... Visi žino, jog tarp drąsos bei kvailumo tik vienas žingsnis. Ir dažnai žmonėms sunku suprasti ar kažkoks žmogaus poelgis buvo drąsus ar durnas. Jei tu išjungti smeginis ir visiškai nefiltruoji ką darai ir ką sakai su begaline drąsa (nesvarbu kas bus) manau jog galbūt apgautum visus ir jie pagalvotų jog tu tiesiog durnas.

Negalėtų, ir taškas. O IQ yra šiuo atveju visapusiškai minusas, nes IQ labai lengvai išsiduoda, ir racionalų protą užmaskuoti neįmanoma. Ką aš tau ir aiškinu: žymiai lengviau suvaidint schizofreniką nei vienu metu galvoti ir apsimesti, kad elgiesi natūraliai (t.y. negalvoji). Antra, jei žmogaus žemas IQ – tai dar nebūtinai reiškia, kad jis kvailas. Tiesiog jo mąstysena mažiau organizuota, ne tokia nuosekli, jo suvokiami vaizdiniai turi mažiau vidinių dimensijų (ne asociacijų – o būtent vidinės struktūros). Gali būti žmogaus IQ 180, bet jis bus tūpas kaip bato aulas, jei neturės kitų savybių, būtinų sprendimo priėmimui. Ir trečia: kadangi žmogaus su aukštu IQ mąstymas labiau organizuotas – tai jis ir lengviau perprantamas kitam žmogus su aukštu IQ, arba paprasčiausiai statistikai. Sudėtingiausia debuginti impulsyvius, refleksyvius, instinktyvius sprendimus. Todėl tiek žmogus su žemu IQ, tiek šiaip menko protelio žmogus (kad ir ką tai galėtų reikšti), turi daugiau šansų apgauti analizę. Racionalaus žmogaus mąstysena paprasta kaip trys pirštai, idioto – neprognozuojamas chaosas. Tiesiog neįmanoma sumodeliuoti impulsyvaus durniaus „etalono“ ir paėmus kitą tokį patį, pasakyti, į kurią pusę jis mąsto kitaip. Statistikoje (arba moderniai: data science, big data) mes tai vadiname silpnu signalu (arba aukštu triukšmingumu). Kuo žmogus mąsto racionaliau ir nuosekliau, tuo jo sprendimai turi aiškesnį signalą ir mažesnį triukšmingumą. Supranti? Ir, kuo signalas aiškesnis, tuo daugiau niuansų jame gali įžiūrėti, išvadų padaryti. Jeigu nors kiek kerti matematikoj, tai tavęs neturėtų stebinti faktas, kad tikimybė išsiduoti priklauso nuo pastangų apgauti. Kuo smarkiau apgaudinėji – tuo didesnė tikimybė, kad pridarysi kliurkų. Tikimybė išsiduoti, priklausomai nuo pastangų, auga žymiai greičiau nei tikimybė apgauti. Jeigu vis tiek nepagauni, tai pasiimk popiergalį ir nusipiešk grafikus: y=sqrt(x) - tikimybė apgauti, y=x^2 - potencialių klaidų skaičius. Iš grafikėlio aiškiai matyti, kad su aukštesniu IQ turi ribinį pranašumą prieš idiotą nebent labai švelniose apgavystėse. Jeigu idiotas persistengs ir išsiduos per pirmas penkias minutes, tai su tokiu pačiu melu protingas žmogus atsilaikys, tarkim, valandą. Jeigu melas švelnesnis, tai ir idiotas, ir protingas atsilaikys abu po porą valandų. Jeigu melas išvis subtilus, tai protingas žmogus išsiduos per tris valandas, o kvailys atsilaikys visą dieną, ir tada jį greičiau pagausi ant nuovargio nei prastai išmoktos vaidybos. O kvailio suvaidint – patikėk, neįmanoma. Jeigu egzistuoja matematinis uždavinys, kur Homo sapiens neturi jokių šansų prieš skruzdėlę, tai yra atsitiktinių skaičių generavimas. O tam, kad suvaidintum kvailį, reikia elgtis neprognozuojamai. Protą pirmiausia išjungt. Tapt kvailiu.

Joks nusikaltėlis, net jei psichiškai nesveikas, nuo atsakomybės neatleidžiamas. Jį tik uždarys į kitą įstaigą nei kalėjimas ir gal net vers vartoti visokius vaistus. Taip kad visiškai nieko gero, tai nelabai panašu į atleidimą nuo atsakomybės.

Nebūtinai, uždaro tik pavojingus. Todėl simuliuodamas psichikos ligą gali išvengti kaltinimų sukčiavimu, vagyste ir pan. Bet praktiškai, kad sėkmingai simuliuoti psichikos ligą reikia būti psichiatru, t.y. žinoti, kaip reikia atsakinėti į daugmaž visus galimus testus, o jų yra tikrai daug.

Nemanau, kad JAV ekspertizės vykdomos pildant popierinę anketą ir viską nusprendžia vienas ekspertas. Yra didžiulės duomenų bazės su šimtais tūkstančių anonimizuotų atsakymų. Ar tu būsi psichiatras ar ne, apsimetinėdamas tu niekaip nepataikysi į profilį, kuriame daugiau lemia ne patys atsakymai, o tam tikras „deep knowledge“ – t.y., koreliacijos, nuokrypiai. Toks trivialus atvejis, kad kompas iškart pamatys, kad atsakinėji . Arba kad klysti ne tose vietose, kur normaliai ligoniai klysta.

Jei ne paslaptis, kokie tie testai? Ar čia tas mbti testas, nes jis man kažkaip atrodo labiau panašus į horoskopus(gal klystu), negu į kažką kas yra, em, tikra.

Ne, tai nėra klasikiniai personality testai, kurie sudėlioja žmones į lentynėles pagal tris ar keturias metrikas. Didžiają dalį outsoursiname, tai net nelabai galiu tiksliai pasakyti, kodėl jie veikia. Bet esmė ta, kad tai yra paprastos užduotėlės (loginės, matematinės, vizualinės, verbalinės), kurių neįmanoma visų išspręsti per duotą laiką. Kandidatas iš anksto žino, kokios bus žaidimo sąlygos. Gali pasiruošti ir atlikti, kai bus tinkamos nuotaikos – bet kada per 24 valandas. būtent šitie 10 kandidatų sudomino mūsų algoritmą – pasikviesime pokalbiui su potencialiu vadovu, stebėsime, galbūt duosime namų darbų arba priimsime bandomajam – ir tik po to darysime išvadas, tobulinsime klasifikatorius, papildysime „parametrų erdvės žemėlapį“ punktu „vienas kandidatas šiame taške yra toks ir anoks“. Nieko čia nėra tikro. Anomalijų aptikimas, ir tiek, jokių horoskopų. Mes tau galim pasiūlyti pasiimti atostogų arba kandidatuoti į kitą poziciją, bet nespėliosim, kokios spalvos triusikus nešioji. Grįžtant prie straipsnio, ekspertizės išvada gali būti: tiriamasis itin nuoseklus klausimų grupėje X, lyginant su schizofrenijos kontroline imtimi; koreliacija su klausimų grupe Y neigiama – diagnozė nepatvirtinta. N.B.: klausimai X galbūt neturi nieko bendro su sutrikimo simptomais.