Antroji žvaigždė mūsų sistemoje: ar galėtų vandenilio kupiną Jupiterį susprogdinti NASA zondas su termoreaktoriumi? (Video) (1)
Daug žvaigždžių sistemų yra dvinarės – jose yra žvaigždžių pora. Mūsų Saulė šiuo atžvilgiu nuskriausta ir rūpesčio bei energijos tiekimo visoms planetoms naštą tempia viena. O gal kokia stambesnė planeta galėtų dalį naštos perimti? Tarkime, Jupiteris.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
NASA Galileo zondas 1995 metų gruodžio 7 dieną pasiekė Jupiterį, ir tyrinėjo planetą milžinę beveik 8 metus. Jis parsiuntė daugybę mokslinės informacijos, apvertusios visą mūsų supratimą apie Jupiterio sistemą. Savo misijos pabaigoje Galileo buvo nusidėvėjęs. Instrumentai gedo ir mokslininkai nerimavo, kad nebegalės palaikyti ryšio su zondu. Praradus kontaktą, Galileo būtų toliau sukęsis apie Jupiterį ir galėjo sudužti į vieną iš ledinių jo palydovų.
Galileo zonde galėjo būti žemiškų bakterijų, kurios galėjo užkrėsti Jupiterio palydovus, tad NASA nusprendė, kad geriausia bus nukreipti Galileo į Jupiterį, kur jo sudužimas nekeltų jokios rizikos. Nors visa mokslo bendruomenė buvo užtikrinta, kad tai saugus ir išmintingas sprendimas, nedidelė žmonių grupė nerimavo, kad Galileo zondą, kuriame yra plutonį naudojantis termoreaktorius, nukreipus į Jupiterį, gali prasidėti grandininė reakcija, įžiebsianti Jupiterį ir paversiantį antra Saulės sistemos žvaigžde.
Detonuojant plutonį, sprogdinamos termobranduolinės bombos, kuriose naudojamas vandenilis, o Jupiteryje šio gėrio netrūksta. Kadangi danguje antros žvaigždės neregime, akivaizdu, nuogąstavimai nepasitvirtino. O ar galėjo tai nutikti? Ar galėtų iš vis kada nors įvykti? Atsakymai, žinoma, būtų neigiami. Ne, to negalėjo įvykti. Ir taip įvykti negali niekados… ar visgi gali?
Didžiąją Jupiterio masės dalį sudaro vandenilis, o norint paversti jį liepsnojančiu ugnies kamuoliu, reikėtų deguonies. Žvilgtelėjus į vandenį, netgi aišku, kiek reikėtų. Vandens molekulę sudaro du vandenilio atomai ir vienas deguonies. Tokiu santykiu sujungus šiuos du elementus, gaunamas vanduo.
Kitaip tariant, apsupus Jupiterį dvigubai mažesniu kiekiu deguonies, pavyktų sukurti pusantro Jupiterio dydžio ugnies kamuolį. Bet po ranka tiek deguonies neturime, o ir netgi toks gigantiškas ugnies kamuolys dar nebūtų žvaigždė. Tiesą sakant, žvaigždės nedega, bent jau ne mums įprasta degimo prasme.
Saulė energiją gamina branduolių sinteze. Gravitacija suspaudžia vandenilį taip, kad slėgis ir temperatūra iš vandenilio branduolių sulipdo – moksliškiau tai vadinama termobranduoline sinteze – helio branduolius ir išskiria žvaigždę sukuriančią energiją. Vienintelis būdas priversti tokią reakciją vykti savaime – sukaupti daugybę vandenilio. Tiesą sakant… reikėtų tiek vandenilio, kiek sveria žvaigždė. Jupiteris už Saulę lengvesnis 1000 kartų. Kitaip tariant, subūrus drauge tūkstantį Jupiterių, mūsų planetų sistemoje atsirastų antra kuo tikriausia žvaigždė.
Bet Saulė nėra mažiausia įmanoma žvaigždė. Tiesą sakant, iš maždaug 7,5% Saulės masės vandenilio pavyktų sulipdyti raudonąją nykštukę. Užduotis daugiau nei šimtą kartų paprastesnė – tereikia dar 79 Jupiterių prie jau turimo ir voilà, nauja žvaigždė sužibo!
Yra ir dar lengvesnių už raudonąsias nykštukes objektų, vis dar primenančių žvaigždes: rudosios nykštukės. Tokių objektų masės nepakanka pradėti tikrai, vandenilį naudojančiai, termobranduolinei sintezei, bet jie pakankamai masyvūs, kad vyktų vandenilio izotopo, deuterio, termobranduolinės sintezės reakcija. Rudosios nykštukės įkūrimui pakanka vos 13 Jupiterio masių. Na, juk neturėtų būti labai sunku gauti tuziną Jupiterių ir sudėti su jau turimu, tiesa?
Kaip parodė Galileo atvejis, uždegti Jupiterio vandenilio klodus nėra taip jau paprasta.
Liūdna, bet antros žvaigždės savo planetų sistemoje neturėsime be katastrofiškų susidūrimų serijos.
O jei tai nutiks… atsiras kitų problemų.
Penktosios
planetos
perspektyvos
Jupiterio, kaip „nepavykusios žvaigždės“ teorija astrofizikams žinoma jau seniai. Pagal ją, jeigu planetos masė iš pradžių būtų buvusi 50 kartų didesnė, jos gravitacija būtų galėjusi branduolyje pradėti termobranduolinę reakciją ir ji būtų tapusi rudąja nykštuke. Be įspūdingų Jupiterio matmenų, šią teoriją mokslininkus nagrinėti dar pastūmėjo Saulės ir penktosios planetos sudėties panašumas. Be to, apie dujinę milžinę įvairiomis orbitomis skrieja 62 palydovai, kas iš dalies primena visos Saulės sistemos struktūrą.
Pagal naują teoriją, po Saulės sprogimo į kosmosą bus išsviesta daugybė vandenilio. Didelė jo dalis, tikėtina, nusės Jupiteryje, nes jo traukos jėga pati didžiausia iš visų mūsų sistemos planetų. Šio vandenilio papildymo planetai turėtų pakakti, kad susiformuotų nauja žvaigždė.
