Išlieka tikimybė, kad pirmą kartą istorijoje išvysime juodosios skylės gimimą: 2017 metais pastebėtas istorinis neutroninių žvaigždžių susidūrimas ir naujausi duomenys, kas vyksta ()
Naujas tyrimas rodo, kad pernai astronomų stebėtas istorinis neutroninių žvaigždžių susidūrimas juodosios bedugnės tikriausiai nesukūrė, bent jau ne iš karto. Panašiau, kad neutroninių žvaigždžių susidūrimas sukūrė „hipermasyvų magnetarą“, tačiau tolesnis likimas yra visiškai neaiškus.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
2017 metų spalį astronomai paskelbė aptikę šviesos ir gravitacines bangas — prieš šimtmetį A. Einsteino bendrosios reliatyvumo teorijos numatytus erdvėlaikio raibulius — sklindančias iš dviejų itin tankių žvaigždžių liekanų, vadinamų neutroninių žvaigždžių, susijungimo.
Susidūrimas GW170817, taip pavadintas, nes pirmą kartą pastebėtas 2017 rugpjūčio 17, žymėjo „daugiatipės astrofizikos“ eros pradžią. Šis terminas nurodo kosminių objektų ar reiškinių tyrimą, naudojant bent du skirtingų tipų signalus.
Lazerinio Interferometro gravitacinių bangų observatorijos (Laser Interferometer Gravitational Wave Observatory – LIGO) projekto surinkti duomenys rodė, kad susijungimo sukurtas objektas buvo maždaug 2,7 kartus masyvesnis už Saulę. Tai yra neutroninių žvaigždžių ir juodųjų bedugnių skiriamoji linija, tad naujai susiformavusio objekto tapatybė buvo neaiški: tai buvo arba lengviausia kada nors aptikta juodoji bedugnė, arba masyviausia neutroninė žvaigždė.
Iš pradžių astronomai labiau linko prie JB interpretacijos, bet nauji tyrimai byloja neutroninės žvaigždės naudai — konkrečiau, supermagnetinės neutroninės žvaigždės, magnetaro. Tai rodo LIGO ir giminiško jo projekto, Virgo duomenyse autoriaus iškapstyti nauji signalai — 5 sekundžių slopstantis čirpimas, prasidėjęs po pradinių gravitacinių bangų, bet prieš aukštos energijos gama spindulių blyksnį.
Šio naujai atrasto čirpimo dažnis buvo mažesnis nei 1 kilohercas (kHz), rašoma tyrime. Tai atitinka dažnį, kurį turėtų sukurti magnetaras, ir gerokai žemesnis už minimalų maždaug 3 Saulės masių juodosios bedugnės kuriamą dažnį – jis turėtų būti bent 2 kHz, sakė tyrimą atlikusios komandos nariai.
„Tebesame pačioje gravitacinių bangų astronomijos eros pradžioje,“ pranešime teigė pagrindinis tyrimo autorius Maurice'as van Puttenas iš Sejongo universiteto Pietų Korėjoje. „Tad, pravartu atidžiai pažvelgti į duomenis. Mums tai išties atsipirko ir galėjome patvirtinti, kad dvi neutroninės žvaigždės susiliejo į didesnę.“
Tačiau magnetaro lemtis tebėra nežinoma. Gali būti, jis džiaugsis ilgu sparčiai besisukančios neutroninės žvaigždės, vadinamojo pulsaro, gyvenimu, o gali ir kolapsuoti, sukurdamas juodąją bedugnę, tyrėjai rašo studijoje, rugsėjį publikuotoje interenetiniame žurnale Monthly Notices of the Royal Astronomical Society: Letters
Mike Wall
www.space.com