Chemikai nustatė naujas paties sunkiausio elemento, kurį pavyko gauti gryną ir pamatyti plika akimi – einšteinio – savybes. JAV mokslininkams pavyko atlikti cheminių ir fizikinių bandymų seriją su rekordiškai mažu einšteinio kiekiu: jie turėjo mažiau nei 200 nanogramų šio radioaktyvaus metalo. Specialistai aptiko kelias naujas ir patikslino jau žinomas šio transuraninio elemento savybes. Gautos žinos padės dirbant su kitais aktinoidais, o taip pat padės nušviesti kai kurias periodinės elementų sistemos gale esančių elementų savybes.

Transuraninių elementų, tai yra, kurių atominis numeris didesnis nei 92, tyrinėjimas nėra paprastas užsiėmimas: daugumos izotopų skilimo pusperiodis yra trumpas. Tarp jų išsiskiria einšteinis (Es) — didžiausio atominio numerio (99) cheminis elementas, kurio pavyko gauti makroskopinį kiekį. Tai, tiesa, pareikalavo didžiulių pastangų. Ir netgi nepaisant tokio mokslininkų pasiekimo, daugelis šio elemento savybių iki galo nėra ištirtos.

Šią žinių spragą užtaisė specialistai iš Los Alamos nacionalinės laboratorijos (LANL), Nacionalinės Lawrenco vardo laboratorijos Berkeley (Lawrence Berkeley National Laboratory – LBNL) ir Džordžtauno universiteto (Georgetown University). Savo tyrimo rezultatus jie publikavo recenzuojamame Nature žurnale. Mokslininkai dirbo ne su absoliučiai grynu einšteiniu, o su jo izotopo ²⁵⁴Es su chelatiniu ligandu – hidroksipiridinonu (hydroxypyridinone).

Daugelis einšteinio fizikinių ir cheminių savybių buvo nustatyti teoriniais skaičiavimais ir ankstesniais eksperimentais. Visgi, tokius duomenis visuomet reikia patikrint, be to, nauji tyrimai gali atlikti ir naujų atradimų. Taip nutiko ir šį kartą. Nors nieko revoliucingo mokslininkai nesužinojo, kai kurios tiek Es, tiek kitų aktinoidų savybės paaiškėjo.

Tyrėjai rentgeno absorbcine spektroskopija patikslino einšteinio cheminių jungčių ilgius įvairiuose junginiuose. Fotofiziniuose matavimuose stebėtas mėlynasis poslinkis, ko analogiškuose eksperimentuose su lengvesniais aktinoidais nebuvo. Ir galiausiai, tyrėjai gavo daug duomenų apie išorinių einšteino elektronų sluoksnių struktūrą. Kaip savo darbą apibendrina mokslininkai, visa ši nauja informacija rodo, s\lad būtina tęsti neįprasto aktinoidų, o ypač, jų trumpai gyvuojančių izotopų, elgesio tyrimus.

Šiam moksliniam darbui savotišką romantišką aurą prideda aplinka, kuriame jis buvo atliktas.Einšteino tyrimai — visada lenktynės su natūraliais fizikocheminiais reiškiniais, visų pirma, su jo skilimu. Kaip paaiškino straipsnio autoriai leidiniui Sciencealert, vykstant pandemijai, kuomet visų įstaigų funkcionavimas apribotas, visas procedūras buvo nelengva atlikti. Nors buvo tiriamas stabiliausias izotopas — ²⁵⁴Es, kurio skilimo pusperiodis kiek ilgesnis nei 275 dienos, — buvo nemenka tikimybė, kad laboratorijoje sukurto metalo visiems eksperimentams paprasčiausiai neužteks.

naked-science.ru

Komentarai ()