Nepaisant Japonijos, kaip aukštųjų technologijų šalies, įvaizdžio, kompanijos ten lig šiol siunčia faksus, o dokumentai turi būti antspauduoti. Japonijos kompanijų darbuotojai užstrigo praeityje, naudodamiesi sena programine įranga ir mažai išmanydami apie skaičiavimus debesyse ar videokonferencijų instrumentus. Namuose dažnai nėra kompiuterių ir Wi-Fi tinklo.

„Pramonės robotus Japonija pradėjo kurti septintajame dešimtmetyje ir jau po 20 metų tapo supervalstybe šioje srityje“, — sako inžinierius iš Kobe universiteto Yasuyoshi Yokokohji. Pasak Osakos universiteto robototechnikos specialisto Hiroshi Ishiguro, viskas pablogėjo, atsiradus tokioms technologijoms, kaip mašininis mokymasis ir neuroniniai tinklai, nes tyrimams prisireikė „labai galingų kompiuterių ir analizuoti gigantiškus duomenų kiekius“.

Tačiau Japonijoje nėra ir nebuvo į Google, Microsoft ar Amazon panašių korporacijų, kurios galėtų aprūpinti darbą su Big Data, o vyriausybė nesugebėjo laiku to numatyti ir perspektyviems tyrimams skirti reikiamas lėšas. Waseda universitete Dirbtinio intelekto ir robototechnikos instituto direktorius Tetsuya Ogata sako:

„Mums reikia inovacijų, tačiau Japonijos kompanijoms jų neužtenka“.

Tačiau taip buvo ne visada.

Kopijuoti — įdiegti

Praėjusio amžiaus viduryje vienas iš kompanijos Tokyo Tsushin Kogyo įkūrėjų Akio Morita pusę metų įkalbinėjo Japonijos Užsienio prekybos ir pramonės ministeriją suteikti lėšas įsigyti JAV patentą gaminti tranzistorius. Valdininkai ilgai nesutiko: kompanija buvo nedidelė, gamino lempinius voltmetrus ir gremėzdiškus, prastai parduodamus 35 kilogramų magnetofonus, valiutos šalyje trūko, tačiau Moritai visgi pavyko juos įkalbėti.

Western Electric patentas buvo įsigytas už 25 000＄, technologija, vadovaujant tuomet dar nežinomam fizikui Leo Esaki, buvo patobulinta, ir 1955 metų kovo 4 dieną TTK išleido radijo imtuvą TR-63, kuris Amerikoje sukėlė furorą — tai buvo pirmasis pasaulyje kišeninis imtuvas. Tokyo Tsushin Kogyo tapo Sony Corporation, stambiausiu pasaulyje plataus vartojimo ir profesionalios elektronikos gamintoju, o Akio Morita pavyzdys įkvėpė kitus Japonijos verslininkus.

Nuo šeštojo iki aštuntojo dešimtmečio Japonijos kompanijos įsigijo daugiau, nei 15 tūkstančių patentų ir licencijų — daugiausiai Jungtinėse Valstijose. Taip jie galėjo neleisti pinigų ir laiko tyrimams, o įsigiję produktų teises, jas tobulinti, gaminti ir gauti pelną. Pavyzdžiui, JAV korporacija DuPont nailono technologiją vystė 11 metų ir išleido iš viso 25 mln. dolerių. Toyo Rayon nupirko patentą už 7,5 mln. dolerių, o iš nailono eksporto uždirbo 90 milijonų.

Japonija sukūrė tvirtą puikaus automobilių, motociklų, elektronikos ir medicinos prietaisų gamintojo reputaciją, frazė Made in Japan tapo bekompromisinės kokybės ir inovacijų sinonimu, o daugelis šalies pramonės korporacijų — pasaulio lyderiais.

Iš chaoso prie stabilumo ir augimo

Savižudiškos imperinės ambicijos ir Japonijos kapituliacija 1945 metų rugsėjo 2 dieną šalyje lėmė ekonominį chaosą, badą, bedarbystę ir valstybės suvereniteto praradimą. Ketvirtis gyvenamųjų namų ir didelė dalis pramonės ir prekybos patalpų kartu su ten buvusia įrangą buvo sugriauta. Kolonijų netekusi šalis, prarado 44％ teritorijų; pramonės gamybos indeksas sudarė 30％ nuo 1936 metų lygio.

~13,1 milijonų iš 72 milijonų žmonių liko be darbo. Maisto prekių ir kuro atsargos buvo tokios menkos, kad pirmąją pokario žiemą miestų gyventojai nejuokais baiminosi mirties nuo bado ir šalčio.

Visgi Japonija sugebėjo gan greitai atsikurti praktiškai nuo švaraus lapo, ir kadangi šalį buvo okupavusi amerikiečių kariuomenė, būtent JAV daug kur nustatė pokarinę santvarką. 1946–1949 metais ekonomistas Wolfas Ladejinsky'is atliko agrarinę reformą, kuria panaikinta feodalinė žemvaldystė, o valstiečiai tapo žemės savininkais, dėl ko buvo galima greičiau atšaukti kortelių sistemą.

Japonijos ekonomikos atstatymo planą vyriausybė priėmė 1946 metais. Projekto autorius buvo Tokijo universiteto ekonomikos profesorius Hiromi Arisawa: jis pasiūlė sutelkti pastangas į dvi svarbiausias visos ekonomikos sritis — anglies gavybą ir metalurgiją. Taip pavyko sumažinti bedarbystę, o plieno pramonė stimuliavo statybas ir laivų statymą.

„Vyriausybės išlaidas privalo padengti tik surenkami mokesčiai“

1949 metų vasarį į Japoniją atvyko Detroito bankininkas Josephas Dodge'as, tapęs vyriausiojo sąjungininkų okupacinės kariuomenės vado, generolo Douglaso MacArthuropatarėju. 1949 metų kovo 7-osios konferencijoje jis pareiškė :

„Amerikiečių pagalba — amerikiečių mokesčių mokėtojų pinigai. Japonijai jie buvo teikiami kaip laikinas pakaitalas ir papildas to, ką Japonija privalo gaminti pati. Jūsų gamyba jau auga ir jos nevalia palaikyti subsidijomis. Vyriausybės išlaidos privalo būti padengiamos ik surenkamais mokesčiais“.

Buvo priimtas proficitinis biudžetas, sumažintas valstybės kišimasis į ekonomiką, paleistos kainos ir nustatytas tvirtas jenos kursas dolerio atžvilgiu.

Keturių pramonės konglomeratų-monopolijų — zaibatsu – Mitsubishi, Mitsui, Sumitomo ir Yasuda, pagrindinės kompanijos, kurioms vadovavo šeimų klanai, — buvo likviduotos. Monopolijų vietą užėmė keiretsu — stiprių bankų suvienytos, horizontaliai tampriai susijusios santykinai nepriklausomų kompanijų grupės. Reorganizuotos 18 stambių kompanijų: pavyzdžiui, Japan Steel Corporation pasidalino į Yamato Steel ir Fuji Steel, kas skatino pramonės konkurencingumą.

1950 metų vasarą prasidėjo karas Korėjoje, tapęs dar vienu ekonominio augimo katalizatoriumi. Japonija gavo didžiulius JAV armijos užsakymus, ir jau 1951 metais buvo atkurtas prieškarinis pramonės gamybos lygis.

„Pokaris“ ir „trys dieviškos brangenybės“

Jei iki 1945 metų, kai 80％ biudžeto sudarė karinės išlaidos, daugelis produktų ir prekių buvo išduodama pagal korteles, kimono ir kostiumus pakeitė prasto audinio pusiau kariniai frenčiai, o komforto siekis buvo smerkiamas, tai dabar viskas pasikeitė. Šeštojo dešimtmečio viduryje laikraščiuose ir žurnaluose visa jėga plėtojosi idėja, kad kiekviena šeima privalo turėti „tris dieviškas brangenybes“: nespalvotą televizorių, šaldytuvą ir skalbyklę. Buvo paskelbta, kad „pokaris“, tai yra ankstesnio gyvenimo atstatymo procesas, pagaliau baigiasi.

1968 metais Japonija tapo antrąja pasaulio ekonomika ir šią vietą užleido Kinijai tik 2010 metais, nepaisant sparčiai brangstančios naftos ir ekonominių problemų dėl karo Artimuosiuose Rytuose 1973 metų rudenį.

Japonijos kompanijos užvertė pasaulį automobiliais, motociklais, laivais, optika, elektros įranga, fotoaparatais ir elektronika. 1970 metais pasaulio pramonės gamyboje Japonijos dalis buvo 10％. Prasidėjus devintajam dešimtmečiui, šalis buvo laikoma besąlygišku ekonomikos ir technologijų lyderiu, aplenkusiu praktiškai visus.

Japonijos triumfas baigėsi 1985 metais, kai kai šalis pasirašė Plaza sutartį: ekonomikos augimo tempai šalyje smuktelėjo nuo 8％ iki 2％.

Popierinis tigras?

Japonija tebelyderiauja kai kuriose srityse: pavyzdžiui, gamina 45％ pramonės robotų. Japonijos eksporto ekonominio sudėtingumo indeksas (ECI, jame atsižvelgiama į diversifikaciją ir technologinį sudėtingumą) aukščiausias pasaulyje — pirma vieta tarp 124 šalių.

Tačiau sprendžiant iš visko, dabar Japonija pozicijas praranda būtent aukštųjų technologijų srityse. Kai kurie ekspertai sieja tai su šalies nepasirengimu naujai ekonomikos realybei.

Mijadzava Kadzumasa, vykdomasis kompanijos Soramitsu direktorius, mato kelias atsilikimo priežastis. Jis pažymi žemą šalies rizikos kapitalo investicijų lygį (vos 1％ pasaulio apimties), be kurių inovatyvioms kompanijoms vystytis sunku. Kliudo ir Japonijos korporacijų tradicija beveik visą gamybos ciklą atlikti savarankiškai, kai tuo tarpu Vakarų kompanijos perkelia gamybą į Pietryčių Aziją. Pavyzdžiui, Panasonic į gamyklas Kinijoje perkėlė masinės ir nebrangios produkcijos gamybą, tačiau techniškai sudėtingi prietaisai kaip anksčiau, surenkami Japonijoje.

„Japonijos įmonės prarado konkurencinį pranašumą, kurį jos [kadaise] įgavo, kokybišką produkciją gamindamos tradiciniu, beveik savadarbiu metodu“, — aiškina jis, turėdamas omenyje tokių sprendimų brangumą ir sudėtingumą.

1987 metais Japonija R&D išleido ne mažiau, nei 2,7％ BVP, ir dabar pagal šį rodiklį užima penktą vietą pasaulyje (Izraelis — 4,9％, Pietų Korėja — 4,6％, Taivanis — 3,5％, Švedija — 3,4％, Japonija — 3,2％). Tačiau lėšos ne visada investuojamos racionaliai ir jų grąža kukli: bent jau pastarąjį dešimtmetį Japonijos mokslininkų publikacijų dalis, lyginant su kitų šalių tyrėjais sumažėjo daugiau, nei ⅓. Šalies universitetai ir mokslinių tyrimų centrai atsilieka 13-oje iš 14-os mokslo sričių, lenkdami kitus tik astronomijoje.

Tyrimų produktyvumas Japonijoje gerokai žemesnis už vidutinį, apibendrino 2021 metais analitikos kompanija Clarivate.

 

„Vis mažiau ir mažiau studentų siekia gauti daktaro laipsnį ir tęsti mokslininko karjerą, — sako Keiji Nishida iš Kobe universiteto. — Žinoma, akademinė laisvė universitetuose yra, tačiau profesoriai pernelyg užimti lavinimo procesu“.

Pasauliniame Times Higher Education reitinge nė vienas Japonijos universitetas į geriausiųjų dešimtuką nepateko. Aukščiausią (39-ą) vietą užėmė Tokijo universitetas.

Japonijos vyriausybė paskelbė planus kurti 10 trilijonų jenų (75＄ mlrd.) nacionalinės gerovės fondą, skirtą finansuoti universitetus. Tačiau Guojun Sheng, biologas iš Kumamoto universiteto, anksčiau dirbęs Kinijoje, JAV ir Didžiojoje Britanijoje, nusiteikęs gan niūriai.

„Nesu labai optimistiškai nusiteikęs, kad tai labai padės sulaikyti tiriamosios veiklos nuosmukį Japonijoje ar tarptautinį konkurencingumą, — sako jis. — Visų pirma Japonija privalo pakeisti savo tyrimų kultūrą, priešingu atveju tai neišspręs fundamentalių problemų — tokių, kaip permainų baimė ir jaunų mokslininkų palaikymo nebuvimas“.

Nepaisant Japonijos, kaip aukštųjų technologijų tautos, įvaizdžio, neoninių šviesų ir supergreitųjų traukinių, kompanijos ten lig šiol siunčia faksus, o dokumentai privalo būti antspauduojami. Japonijos kompanijų darbuotojai užstrigo praeityje, naudodamiesi sena programine įranga ir nedaug žiną apie debesų kompiuteriją ar videokonferencijų instrumentus. Jie netgi neturi nešiojamųjų kompiuterių iš dalies dėl to, kad baiminasi pamesti juos po darbo, ir Wi-Fi tinklo namuose, rašė The Washington Post COVID-19 pandemijos įkarštyje, kai daugelis Japonijoje pasirodė nesantys pasirengę dirbti iš namų.

Atrodo, daugelis dabartinių problemų susijusios ir su ypatinga Japonijos korporatyvine kultūra ir konfucianistine darbo etika, skatinančia atsidavimą ir paklusnumą, tačiau atmetančiai iniciatyvą. Pavaldinys privalo konsultuotis su viršininku kiekviename darbo, tarnybinės instrukcijos dažniausiai nekonkrečios, o komandinis darbas dažniausiai svarbesnis už individualumą.

Japonų kalboje yra žodis, reiškiantis mirtį darbe dėl streso ar persidirbimo — „karosi“. Po karo Japonija „rado vienintelę išeitį iš pralaimėjimų liūno — dirbti kaip išprotėjusiems ir niekada nesustoti“, rašė žurnalistė Kaori Sedzi.

Savo metu Nobelio premijos ekonomikos srityje laureatas, Princetono universiteto profesorius Paulas Krugmanas nepalaikė bendro susižavėjimo Japonijos ekonominiu stebuklu, kuris jo nuomone, paremtas ne tik technologiniais pasiekimais ir inovacijomis, bet ir efektyviu visų resursų mobilizavimu iki galimybių ribos.

Japoniškas sėkmės modelis buvo paprastas: perspiration rather than inspiration, „veikiau prakaitas, nei įkvėpimas“.

Gali būti, kad dėl to Japonija užėmė vos 25-ą vietą pagal patrauklumą aukštos kvalifikacijos specialistams tarp 35 šalių Ekonominio bendradarbiavimo ir raidos organizacijos reitinge, ir „ekonominio stebuklo“ pakartoti kol kas nepavyksta.

republic.ru