Bronė Narkevičienė. Lyderius auginame mes visi

Be konkurencijos nebus jokios motyvacijos pasiekimams. Kam stengtis, jei galima nesistengti ir vistiek buti tiek pat vertingam kaip ir kiti? Su komunistiniu poziuriu nieko gero nepasieksi.

Jei mokaisi vien tik tam, kad aplenkti šalia tavęs esančius, tai galimas daiktas, jog gyvenime vistiek vėliau ar anksčiau sužlugsi. Konkuruoti reikia su savimi, o ne su kitais, nes kartais šalia esantys yra arba labai kvaili, arba ypatingai talentingi. Ir vienu ir kitu atveju - mažėja motyvacija.

Su savim konkuruoti reikia kai nebera tu, uriuos galetum aplenkti. Nemanau kad nors vienas cia kurioj nors srity yra pasiekes daugiau uz bet ka ;D Ir ko gero daug daugiau sansu suzlugti turi tas, kuris konkuruos su savim, nes jis (teoriskai) zinos tik savo lygi kuris gali buti zemiau uz visus kitus.

Pradėkim nuo to, kad kiekvienas turime skirtingus įgimtus gabumus. Konkuruoti su tuo, kuris gamtos apdovanotas protu 2x, tuščias reikalas, gali tiesiog pagalvoti, kad esi konkretus idiotas. Konkuruoti su idiotais vėlgi - tuščias reikalas, nes save "išsikelsi". Konkuruodamas su savimi, žinai savo gebėjimų lygį, todėl jei mokymasis ar kita veikla teikia malonumą, mano nuomone, rezultatai bus geriausi. Žinoma, jei dirbama ar mokomasi ir nejaučiama malonumo, tai tada rezultatai įmanomi tik konkuruojant su kitais, nes tik konkurencija priverčia stengtis. Visiškai pritariu, jog tarkim mokykloje konkurencija nereikalinga, tos konkurencijos žmonės atsikąs dirbant.

Indigo89, negali savo filosofijos (moralinių, estetinių vertybių) pritaikyti visiems. Panašiai į tavąjį skambėtų toks mano pareiškimas: dauguma žmonijos švaisto laiką beprasmiškai gyvendami, t.y. lankydamiesi klubuose, rengdami vakarėlius, važiuodami atostogauti, žiūrėdami TV, naršydami internete bei skaitydami visokią rubbish pobūdžio informaciją. Ir ką? Manai, jie visi sutiks su paviešinta nuomone? Nė velnio, teiginiai ir liks asmenine nuomone, nes kiekvieno protas skirtingai interpretuoja reliatyvius kasdieninius dėsnius, (ne)naudingą veiklą. Pagal mano logiką, stengtis kaip įmanoma geriau atkalti vieną ar kitą dalyką vien dėl geresnio pažymio bei noro būti pirmūnu yra ne kas kita, o besivystantis psichinis sutrikimas. Pats tai suvokiau tik pasiekęs 11 kl. (atsirado šventasis profiliavimo standartas), anksčiau buvau lyderis, bet tuo pernelyg nesimėgavau, nes po truputį jaučiau, kad tai, ką pavyksta įsisavinti per trumpą laiką trumpam atsiskaitymui raštu ar žodžiu, staigiai išgaruoja iš galvos. Norint pasiekti daugiau, būtina praktiškai kasdien po truputį klibinti makaulę mėgstama tema, kitaip triūsas - iš dalies beprasmis. Asmeniškai mokausi dėl asmeninių siekių. Kas man visiškai ne prie širdies ar apžiūrėjus atrodo ne ypač reikalinga ateityje, paprasčiausiai nusirašau tada, kai reikia, arba laiko išvis neskiriu. Mokytis šlamštą dėl didesnių skaičiukų dienyne siekia bukagalviai. Tokius tikslus metų metus propaguojantys individai, manyčiau, sunkiai mąsto savarankiškai, linkę sureikšminti pateiktą informaciją, priimti ją už gryną pinigą, kaip sakoma. Geriausias kelias, manau, remtis visagale išmintimi. P.S.: Indigo89, vienąkart teko skaityti tavo trumpą veptelėjimą apie WW2 įtaką technologijoms, jų tobulėjimui, išradimams... Taip, karas nesikeičia, bet tu jį apibrėžei lyg žmonijai naudingą reiškinį. Įdomu, kaip vertintum savo posakį po 15-20 metų, jei tektų dalyvauti WW3? Negi pasiaukotum dėl neaiškios ateities ir teoriškai įmanomos sparčios tech. pažangos? Sutikti su pasiūlymu tokiu atveju - pirmieji fanatizmo požymiai.