Daugiau nei dvidešimt metų matematikos mokytoja, edukologijos mokslų magistrė ir socialinių mokslų daktarė Bronė Narkevičienė nuolat bendrauja su jaunais, ambicingais ir itin gabiais žmonėmis. Ilgametė patirtis pravertė ir rengiant gabių vaikų paieškos programą. Dabar pedagogė dažnai siunčia linkėjimus iš lietuviškos salelės Vokietijoje – Vasario 16-osios gimnazijos, ir tikina, kad ugdant pačius tikriausius lyderius yra svarbus žinojimas, kad esame visi vienodai vertingi.

Esate Nacionalinės moksleivių akademijos įkūrėja, KTU docentė, įvairių knygų apie pedogogiką autorė, ilgametė pedagogė, gabių vaikų paieškos programos autorė – kaip pavyksta būti tokiai aktyviai ir sėkmingai?

Aktyvumo ir sėkmingumo priežastis – šalia esantys žmonės. Labai džiaugiuosi dėl to, kad sutikau nepaprastai puikių žmonių – tik jų palaikoma, iš jų mokydamasi, jų patariama, su jais kartu dirbdama ir augdama kaip asmenybė, galėjau padaryti tai, ką paminėjote.

Prisiminkite save jaunystėje, kai mokėtės mokykloje, studijavote. Kuo labiausiai domėjotės, kas traukė, o ką teko daryti prisiverčiant?

Mokykloje labai mėgau lietuvių kalbą ir literatūrą. Mielai rašiau rašinius, nes mokytojos juos vis girdavo. Naktimis „rydavau“ kriminalinius romanus. Studijuojant matematiką, labiausiai patiko matematinė analizė ir matematinė logika, mat šias disciplinas dėstė puikūs dėstytojai – doc. dr. Jonas Kisielius ir doc. dr. Angelė Anelauskienė.

Nieko, kas susiję su mokymusi, nereikėjo daryti prisiverčiant. Prisiversti reikėjo ir tebereikia išplauti indus.

Parengėte gabių vaikų paieškos programą, be to, šioje srityje galime vadinti Jus specialiste, o ar pati, save prisimindama vaikystėje, galėtumėte pasakyti, kad buvote vienas iš tų „gabių vaikų"?

Mokytojai mane girdavo ir vadindavo gabia, o mama niekada nepavargo man vis iš naujo parodyti kitų vaikų pavyzdžius, kuriais turėčiau sekti. Taigi, nepaisant mokytojų pagyrų, man visada būdavo vaikų ir jaunuolių, protingesnių ir gabesnių už mane. Todėl taip ir nežinau, ar turėčiau priskirti save prie buvusių „gabių vaikų“, ar ne (šypsosi).

Ar galėtumėte pasakyti, kad Jums visą laiką sekėsi? O jei buvo nesėkmių – kokiais metodais „tvarkėtės“ su jomis ir atgaudavote jėgas bei ryžtą žengti toliau tikslo link?

Nesėkmių, žinoma, buvo. Mano nesėkmės įveikimo metodas susideda iš kelių etapų: pirmasis – išsiverkti, antrasis – surasti žmogų, kuris padėtų rasti teisingą sprendimą, išeitį ar kitą kelią.

Pasirinkote pedagogiką – kodėl? Iš kur atsirado trauka ugdyti jaunus žmones?

Pirmiausia iš tėvų. Pati užaugau pedagogų šeimoje. Prisidėjo ir tai, kad turėjau labai gerų, ir, galbūt atrodys paradoksaliai, blogų mokytojų.

Daugelį metų ugdote jaunus žmones. Ar galėtumėte atskleisti paslaptį, kaip rasti bendrą kalbą su jaunais žmonėmis, kad jie išgirstų tai, kas sakoma, o ne atmestų informaciją?

Turiu tik vieną atsakymą – daryti tai su meile ir atsidavimu.

Dirbote su jaunais žmonėmis Lietuvoje, dabar vadovaujate Vasario 16-osios gimnazijai. Kaip skiriasi mokiniai, ugdymo kokybė ir ugdymo tikslai Lietuvoje bei Vokietijoje?

Vaikai visur yra vaikai, ir tėvai visur yra tėvai, tad mokinių įvairovė pagal gabumus, gebėjimus, pasiekimus ir mokymosi motyvaciją Vasario 16-osios gimnazijoje panaši kaip ir Lietuvoje.

Iš esmės skiriasi švietimo sistemos – Vokietijoje ji labiau diferencijuota: pradinę mokyklą baigę vaikai mokymąsi tęsia pagrindinėje mokykloje, realinėje mokykloje arba gimnazijoje. Mokyklos tipo pasirinkimas priklauso nuo mokinio pasiekimų, kitaip sakant, nuo pradinės mokyklos baigimo pažymių. Yra ir „tiltų“ sistema, bet pagrindinės mokyklos mokinio perėjimas į gimnaziją yra greičiau išimtis nei taisyklė. Realinės mokyklos absolventai mokslą gimnazijoje tęsia dažniau, bet ir šis perėjimas nėra paprastas, nes mokymo programos skiriasi ir pagal turinį, ir pagal sudėtingumą.

Universitete gali studijuoti tik gimnaziją baigę ir abitūros egzaminus išlaikę jaunuoliai, todėl Vokietijoje nesigėdijama kartoti klasę, jei to reikia sėkmingai abitūrai.

Dar vienas ryškus skirtumas lyginant su Lietuva – pilnametystė yra tolygi visiškai atsakomybei už save. Mokyklos tėvų komitete nėra tryliktos klasės mokinių tėvų, nes jie jau neatstovauja savo vaikų. Į tėvų komitetą negali būti renkami pilnamečių mokinių tėvai.

Kaip manote, ko trūksta lietuviškai ugdymo sistemai, kad gabiausieji būtų pastebimi, o silpnesniems suteikiamos sąlygos nesijausti prastiems?

Manau, kad Lietuvos švietimo sistemos bendrojo lavinimo mokyklų grandyje per daug skatinama konkurencija, ir dėl to net kai kurie pedagogai, mokyklų vadovai pamiršta, kad visi vaikai yra vienodai vertingi. Matuoti žmogaus vertę jo pasiekimais yra pernelyg siauras požiūris. Labai dažnai galime pastebėti vidinę konkurenciją mokyklose tarp mokinių, tarp mokytojų. Konkurencija tarp mokyklų yra itin ryški. Vis dažniau kalbama apie socialiai atsakingą verslą, jau ir Lietuvoje jaunuoliai renkasi tarnystės visuomenei metus, bet mokyklos vis dar reitinguojamos tik pagal tai, kaip abiturientai išlaikė valstybinius egzaminus ir kiek jų įstojo į universitetą „pirmu noru“.

Suprantamas visuomenės noras atsirinkti geras mokyklas, objektyvumui, žinoma, reikalingi apčiuopiami ir pamatuojami kriterijai, bet mokykloje yra auginamas žmogus, visuomenės narys, pilietis. Iš jo tikimės tam tikrų vertybių, kurios yra itin svarbios, nes norime gyventi valstybėje, kurioje būtų saugu, žmonės vienas kitam būtų teisingi, pagarbūs, jaustųsi laimingi ir taip toliau.

Šių dalykų taip paprastai, kaip mokinių pasiekimų ar stojimo į universitetus rezultatų, pamatuoti neišeina. Bet būtent tie sunkiai pamatuojami dalykai itin svarbūs visuomenei. Pagarbos kitam ir kitokiam, gebėjimo auginti save ir šalia esantį, noro padėti silpnesniam, tarnystės žmogui ugdymas sunkiai derinasi su konkurencingumo puoselėjimu.

Pirmasis supaprastinantis žingsnis buvo žengtas tuomet, kai kažkas švietimą pavadino paslauga. Taip visuomenės suvokime švietimo ir ugdymo svarba sumenko, susilygino su maitinimo, siuvimo, reklamos, pardavimo, mobilaus ryšio, etc. paslaugomis. Švietimas ir ugdymas – tai būdas ir galimybė kurti visuomenę. Nuo mūsų priklauso, kokią ją sukursime – sėkmių ir nesėkmių, varžymosi ir nuolatinio konkuravimo ar galimybių vienas kitam tobulėti visuomene.

Kaip vertinate lietuvišką švietimo sistemą po visų pokyčių ir reformų?

Manau, kad mūsų pilietiškai atsakingų intelektualų laukia dar daug darbo.

Kaip atpažįstate lyderius – pačius gabiausius, geriausius, stipriausius?

Esu įsitikinusi, kad lyderius auginame mes visi. Kiekvienas. Ir turime tokius, kuriems leidžiame užaugti, kuriuos skatiname ir palaikome. Iš pradžių šeimoje, paskui – klasėje, mokykloje, darbe, o galiausiai išsirenkame lyderius politikus, kuriems patikime savo valstybės, taigi ir savo gyvenimą. Todėl nenuilsdami turime skatinti lyderystę savyje ir šalia savęs, nepavargti pakišti paramos peties žmogui, kuris gabesnis, geresnis už mus tam, kad jis būtų dar stipresnis ir rastų už save geresnius ir gabesnius, kuriems galėtų padėti. Tai – tobulėjimo grandinė.

Esate viena iš Nacionalinės moksleivių akademijos (NMA) steigėjų. Kam reikėjo tokios įstaigos? Kas pasikeitė po jos atsiradimo?

Kurio žmogaus Lietuvoje bepasiteirautume, kiekvienas patvirtintų, kad nori gyventi laisvoje, turtingoje, kultūringoje ir saugioje valstybėje. Pagrindinis mūsų valstybės turtas ir esminė galimybė – žmogus. Intelektualiai gabūs vaikai – tai būsimi šalies politikai, verslininkai, menininkai, mokslininkai, visuomenininkai, galintys daryti ženklią įtaką šalies ekonomikos, politikos, kultūros, mokslo raidai. Akademijos tikslas – stiprinti Lietuvos intelektinį potencialą, investuojant į aukštus pasiekimus (ar jų potencialą) ir motyvaciją turinčius vaikus bei ugdymosi sąlygų jiems sudarymą. Ypatingas vaidmuo akademijoje skiriamas asmenybės ugdymui, gebėjimui rūpintis kitais ir suvokimui, jog gabumas – tai ne tik gamtos / Dievo dovana ir galimybės, bet ir įsipareigojimai sau ir kitiems.

Akademijos žmonėms pavyko suburti stiprią verslo, mokslo, meno, politikos ir švietimo atstovų, studentų ir vaikų komandą bendram darbui ir tikslui.

Akademija – gyvas įrodymas, kad mūsų žmonės nori ir gali daryti ženklią įtaką šalies pažangai, kad suvienytos įvairių veiklos sričių atstovų pastangos ir atsidavimas (labai daug darbo Akademijoje atliekama savanorystės pagrindais) turi įtakos teigiamiems pokyčiams visoje šalyje. Nacionalinės moksleivių akademijos žmonėms aktyviai dalyvaujant parengta Lietuvos itin gabių vaikų ir jaunuolių ugdymo strategija, įvykdyta pirmoji gabių vaikų paieškos programa (šiemet ji įgyvendinta jau trečiąjį kartą), 2007 metais suorganizuota pirmoji Baltijos šalyse tarptautinė mokslo konferencija, gabių vaikų ugdymo tema išleisti septyni leidiniai ir parengtos septynios mokymo priemonės, vesti pirmieji šia tema seminarai mokytojams, juose dalykinių ir psichologinių pedagoginių žinių įgijo apie 2000 mokytojų. Pirmieji tarptautiniai ryšiai gabumų, jų ugdymo (ne olimpiadinio judėjimo) ir tyrimų tema užmegzti taip pat Akademijos iniciatorių dėka. Iš esmės galima drąsiai teigti, kad NMA buvo ir yra gabiems vaikams skirtos veiklos šalyje katalizatorius.

Kas pasikeitė po to, kai buvo pradėta diegti gabių vaikų paieškos programa?

Pirma, skleidžiama žinia, kad gabumas nėra tolygus pasiekimui, kad mūsų itin gabūs vaikai – mūsų turtas. Be to, regionuose, kaimuose gyvenančių vaikų ugdymosi galimybės priartinamos prie didmiesčiuose gyvenančių vaikų galimybių.

Kaip įsivaizduojate, į ką būtina atkreipti dėmesį mokytojams, dėstytojams, kad lietuvius galėtų pradėti vadinti lyderių tauta?

Į mokėjimą džiaugtis kito žmogaus asmenybe, į mokėjimą skatinti savitarpio pagarbą, laisvę minčiai, kūrybai, į tikrą žinojimą, kad visi esame vienodai vertingi, į gebėjimą stabdyti blogį ir atverti kelius tiems, kas gali daugiau už mus.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lyderių laikas

Autoriai: Diana Rašinskaitė

Komentarai (5)