Ateities strategiją turi kurti ir valstybė, ir abiturientas (2)
Mados – užkrečiamas dalykas, taip pat ir moksluose. Būsimieji studentai kartais aklai renkasi vadybos, teisės ir panašias, daugelio mėgstamas studijas. Valstybė finansuoja įprastine tvarka net ir tas studijų vietas, kurias pabaigę jaunieji specialistai bent jau artimiausius metus nebus reikalingi darbo rinkai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Darbo rinkos eksperto Andriaus Franco klausiame – kas turėtų pasakyti, kokia profesija perspektyvi, ir už tokį patarimą prisiimti atsakomybę?
– Valstybė turi turėti viešai paskelbtą prioritetų strategiją ir į ją fokusuotis. Esame maža šalis, ir čia kaip sporte – negalime visur būti tokie geri, kaip žaisdami krepšinį. Turi būti sudėlioti ilgalaikiai, po kiekvienų rinkimų nekintantys, prioritetai. Turėtų bendradarbiauti Ūkio, Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nes jos turi duomenis, iš kurių studijų programų daugiausiai bedarbių. Valstybė gali įgyvendinti savo strategiją per studijų krepšelius. Niekam nedraudžiama stoti į teisę ar vadybą, bet valstybė turėtų neduoti ten nė vieno krepšelio, nes mato šių specialistų perteklių.
Tačiau net kai deklaruojame prioritetus, nesudėstome konkrečių žingsnių jiems siekti. Jei išsikėlėme tikslą tapti paslaugų centru, turime būti kažkokie išskirtiniai, kad būtume patrauklūs investuotojams, reikia pasirengusių darbui specialistų. Anglų kalba nebenustebinsi. Prieš kokius penkis mėnesius žadėta parengti bendrą kelių ministerijų memorandumą, raginant rinktis skandinavų kalbų studijas, bet jis taip ir nepaskelbtas.
Yra Lietuvoje ir visai neadekvačių dalykų. Pavyzdžiui, medikų rengiama daug, bet jų trūksta, nes valstybė neišgali mokėti konkurencingų, palyginti su kitomis šalimis, atlyginimų. Reikia smarkiai optimizuoti sveikatos apsaugos, švietimo sritis, o sutaupytus pinigus skirti atlyginimams kelti.
Dar viena problema – nėra sisteminio profesinio orientavimo. Jau nuo penktos šeštos klasės vaikai turėtų turėti suvokimą, ko ir kaip reikia mokytis. Tačiau dauguma renkasi tai, kas lengviau, o dvyliktoje klasėje, kai reikia apsispręsti dėl studijų, supranta, kad vis dėlto reikėjo mokytis matematikos A lygiu, bet jau per vėlu ką keisti.
Aukštosios mokyklos taip pat galėtų prisidėti prie strategijos kūrimo, bet jos labiau paiso savo intereso propaguoti studijų programas, nei informuoti, kaip klostosi jų absolventų karjera. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos aukštosios mokyklos tiria, ką jų absolventai veikia tik baigę universitetą, po penkerių, po dešimties metų. Universitetinis išsilavinimas leidžia pereiti į kitą sritį, bet karjera ir uždarbis rodo, kur išsilavinimas tave nuvedė. Jei negeneruoji pajamų sau, nemoki valstybei didelių mokesčių ir nesugrąžini, kas į tave buvo investuota, vadinasi, prasta specialybė. Gal reikėtų įsteigti nei su Švietimo ir mokslo ministerija, nei su universitetais nesusijusią instituciją, kuri nuolat atliktų tokį absolventų tyrimą. Deja, dabar aukštosios mokyklos dažnai moko to, ką moka, o ne ko reikia.
– Bet ar tikrai paslaugų centrai tokie jau perspektyvūs darbdaviai? Gal efektyviau sieti ateitį su, pavyzdžiui, ekologine žemdirbyste?
– Kai kas sako: kas po dvidešimt metų valdys žemės ūkį, tas valdys pasaulį. Žinoma, jei žemdirbiai nebus išsibarstę į kelių hektarus ūkelius. Nesakau, kad visi turėtų pulti mokytis skandinavų kalbų, bet tokią žinią reikia paskleisti. „Investuok Lietuvoje“ skaičiavo, kad vien per artimiausius dvejus metus Lietuvoje įsikūrę paslaugų centrai turėtų įsteigti 850 naujų darbo vietų, susijusių su Skandinavijos klientais. Tačiau per metus parengiame apie 50 šių kalbų specialistų. Vadinasi, patenkinti dvejų metų poreikiui reikėtų laukti trylika metų. O jei nebus specialistų, investuotojai išeis į kitą šalį. Arba trūksta IT specialistų, tačiau besirenkančiųjų šias studijas mažėja. Beje, ir kitose šalyse tos pačios problemos – jaunimas renkasi socialines programas, nes jos lengvesnės ir pigesnės.
O Lietuvos privalumas tas, kad nesame susikoncentravę į vieną sritį, esame lankstesni, diversifikavęsi į tradicinę pramonę, gamybą, logistiką, paslaugas. Į vieną sritį nereikia mestis, bet atskiriems etapams reikia susikoncentruoti į kelias sritis, o ne į absoliučiai visas.
