KTU studijavęs tadžikas - apie studijų kokybę, tautų skirtumus ir kodėl nepasiliks mūsų šalyje

"pakęsti negali", išankstiniai nusistatymai, tėveliai ištreniravo vaikystėj jog pasaulyje yra labai daug piktų žmonių ir neverta niekuo pasitikėt kol jo puikiai nepažysti.

Girdi, kiek tau metų? 15? Ar jau daugiau, bet vis dar niekaip nesuaugi? Supranti, kai tik susipažįsti su žmogumi, tuomet labai sunku dar pasakyti, koks jis iš tikrųjų. Negali vadovautis stereotipais. Tačiau kuomet su tuo pačiu žmogumi susitinki labai dažnai ilgą laiką, kuomet jis prie tavo akių su tuo pačiu žmogumi elgiasi kaip geriausias draugas, o jam nuėjus perkeltine prasme "apvemia" jį visokiais epitetais, arba susiraukia iš pasišlykštėjimo - labai akivaizdu, kad tas pats asmuo elgiasi taip pat ir su tavimi. Ir tokių asmenų yra didžioji dauguma. Ypatingai, tarp merginų. Be abejo, su tokiais žmonėmis bendraudamas įjungi "idioto" rėžimą ir taip pat šypsaisi, klausinėji tų pačių šabloninių klausimų - bet tai nereiškia, kad tas asmuo man draugas, ar kad aš jį mėgstu... Aktorius ir yra tik aktorius. O jei tu tiki, kad pasaulis yra vien tik rožėm klotas su žmonėm - angelais, tai tik tavo problemos.

Visų pirma, patys seniausi ir tikriausi draugai visada išliks, nesvarbu iš kokios tautos tu esi. O apie naujų draugų susiradimą, tai Lietuvoje tikrai sunkiau... Lietuviai nėra tokie atviri, per daug save sureikšmina, todėl mano, kad yra geresni už kitus (didžioji dalis naujosios kartos). Kažkas minėjo, kad lietuvių kalba yra ne taip drąsu kalbėti, kaip anglų, aš visiškai pritariu, nes kiekvienam kalbėti savo tautos kalba yra sudėtingiau psichologine prasme. Gimtąją kalbą esi labiausiai įvaldęs, todėl tau ji kalbos pamatas, tu šia kalba mąstai ir samprotauji mintyse. Ta prasme, gimtosios kalbos žodžiai yra emociškai stipresni, nei kitos kalbos. Šis dėsnis taikomas visoms tautoms. Bent jau vakarų civilizacijoje, kurie "dirbtinai" šypsosi jūsų manymu, tai šis šypsojimasis atrodo dirbtinis daliai lietuvių ir visiems žmonėms, kurie gyvena suniurę ir jiems neįprasta matyti žmogų šypsantis, todėl atrodo, kad tas žmogus dirbtinai tą daro. Kaip ir kažkas minėjo, vakaruose beveik visi šypsosi, ir taip, iš gero gyvenimo ir nuostabios visuomenės (didžioji dalis). Visi gyvena laimingai, todėl jie pasidalija savo džiaugsmu su kitais, jie patys dirbtinai nesišypso, tai atsitinka natūraliai, tai yra dalis vakarų kultūros. Todėl beveik kiekvienas atvykėlis į Lietuvą sako, kad lietuviai mažai šypsosi ir tai tiesa, nesvarbu jei atvykėlis yra ne iš vakarų šalių. Atrodo, kad tik Lietuvos piliečiai yra labiausiai nusiminę ir prislėgti ir atrodo, tai tiesa, nesu dar sutikęs tokios šalies, kurioje žmonės būtų labiau nelaimingi, nei lietuviai. Nenuostabu, kad lietuviai pirmauja pagal savižudybių skaičių, nes kai gyveni visą laiką tokioje aplinkoje, pats pasidarai nusiminęs, net jei ir anksčiau buvai laimingas. Toks stereotipinis lietuvis atvykęs gyventi pvz į vakarų europą ar JAV, galvos, kad čia visi žmonės dirbtinai šypsosi, nes jam tai tiesiog neįprasta, bet jei jis ilgiau ten pagyvens, susikurs aplinką, tai pats po kiek laiko paliks laimingu. Kai kurie teigia, kad užsieniečiai apsimeta laimingais ir draugiškais, tai tokiems lietuviams tikrai reikėtų pasaulio pamatyti, nes čia jau truputį nebesveika, kad žmogus, kuriam įprasta gyventi nelaimingoje aplinkoje, nebesuvokia, kad pasaulyje gali būti vieta, kur beveik visi laimingi ir draugiški. Stengiuosi sukaupti kuo daugiau patirties apie kitų tautų žmones, pats turiu daug draugų (didžioji dalis iš vakarų europos, jav.), todėl galiu pasakyti, jums tik atrodo, kai pirmą kartą sutinkate užsienietį, kad jis dirbtinai šypsosi ir bando būti jūsų draugu. Jis šypsosi, nes jam įprasta, maloniai bendrauja - jam tai įprasta. Po kiek laiko bendravimo, jis tikrai gali tapti labai geru draugu, kaip ir lietuvis (tiesą sakant man su lietuviais daug sunkiau bendrauti (ne visais)). Įvertinant Lietuvos ir jos gyventojų istoriją, kiek jie daug kentėjo ir prarado, manau nėra keista, kad lietuviai (ne visi) tokie prislėgti, nelaimingi ir pan. Dabar Lietuva integruojasi į vakarų pasaulį, globalizacijos dėka, manau po kiek laiko lietuviai pasikeis, jei ir pasikeis pati Lietuva.

Be abejo, jog lietuvių būdas yra suformuotas jos istorijos. Gyvenam tokioje vietoje, jog niekada negyvensim ramiai - mums nepasisekė. Ir globalizacija - nėra tik teigiamas procesas. Per ją kiekviena kultūra praranda daug savitumo. Ir labai tikiuosi, kad lietuviai išlaikys nors kiek savo savybių. O kad užsieniečiams čia kas nors nepatinka - tai tik jų problemos.

Tie šypsenų mylėtojai mielai nosį suka nuo prasčiau apsirengusių ar žemesnės kastos tautiečių. Tuo pačiu metu vaidindami komunikabilumo ekspertus. Ir dar kitus moko vaipymosi naudos

Man nereikia draugo diplomato. Gaunasi bendravimas panašus į bendravimą tarp valstybių: "Obama pareiškė gilų susirūpinimą dėl situacijos..." "Merkel ragina Rusiją bla bla". Nors visi verda pykčiu vieni ant kitų, garantuotai keikia ir keikiasi. Toks bendravimas tarp valstybių pateisinamas siekiant išvengti katastrofų, kuriuose nukentėtų žmonės - tam ir yra diplomatai. Galų gale valstybėms neišeina nebendradarbiauti, tai neįmanoma. O draugus galime rinktis, nebent jie yra kolegos ir pan. - tuomet reikalinga ta diplomatija. Bet kam man toks tikras draugas? Iš kurio nesužinosiu jo nuomonės, nes jis nori būti visuomet gerutis, švelnutis ir pūkuotas... Jau ant tiek "aukšta" kultūra, kad bendraukim tik pagal etikos protokolą... Ir tu apskritai apsispręsk, tai lietuviai uždari, ar atviri??? Va Vakarų kultūros atstovai yra uždari - iš jų niekada neišgausi teisybės. Gausi sugromuluotą diplomatinį atsakymą įvilktą į šypseną ir visus kitus atributus - tai veidmainiavimas, o iš dalies ir melas. Vimdo mane nuo tokio bendravimo, nuo to nenatūralumo. Rezultate ir gaunasi tai, apie ką aš ir kiti kalbėjo - tavęs nekenčia, tu jį erzini, bet jis tau to niekad nepasakys. Sorry, jei tau patinka gyvent kreivų veidrodžių karalystėj, tu ir gyvenk, bet nekišk tos savo "kultūros" kitiems kaip teigiamos.(nesakau, kad Vakarų kultūroje viskas neigiama). Aš niekur nesakiau, kad negali turėti tikro draugo užsieniečio, tik vis dar skiriasi mūsų sąvoka "draugas". Jei aš tam "draugui" negaliu sakyti teisybės, vadinasi jis man pažįstamas, o ne draugas. Ir tikru draugu tampama ilgainiui, o ne per mėnesį... Ir manęs asmeniškai tikras draugas pasakęs teisybę tikrai neįžeis. Nes iš šalies kartais geriau atrodo, todėl tikro draugo pareiga ir yra pasakyti taip, kaip atrodo iš šalies.

Man sita jusu diskusija primine filma American Beauty.Jei nematet-paziurekit.

Lietuviai buvo atviri netolimoje senovėje, kai jie buvo daug labiau susivieniję, kovojo dėl laisvės ir pan. O dabar lietuvis yra uždaras kitam lietuviui, jei jį mažai pažįsta. Lietuvis gali būti atviras tik geram pažįstamam draugui lietuviui. Vakaruose, kaip ir sakiau, tarp labai pažįstamų, geriausių draugų visada gausi tiesą, gal ir šiek tiek pasaldintą. Be to nesakiau, kad tampama tikru draugu per mėnesį - tai beveik neįmanoma. Tikru draugu tampama po ilgo bendravimo arba gyvenimo įvykių, kurie juos suvienijo. Net nesvarbu kokios tautybės tavo tikras draugas yra, jis vistiek bus tikras. Tai galioja visiems, todėl sakau, kad ir vakaruose iš tikro draugo sulauksi tiesos, palaikymo ir t.t. Kalbant tiesiog apie draugus-pažįstamus vakaruose, tai jie tikrai nenorės tavęs įžeisti, bendraus atsargiau, bet po ilgesnio bendravimo (NE MĖNESIO), jis gal ir ne taps tikru draugu, bet taps draugu, kuris atsitikus bėdai galėtų pagelbėti ar patarti.

Na nežinau, tarp jaunimo, net ir intravertų tokių nepastebėjau. Tarp vyresnio amžiaus žmonių tokių yra, tačiau tai ne rodiklis - jie jau nepasikeis.

Daug dabar amerikonų norėtų gyventi taip kaip statistinis lietuvis - skola virš galvos 100k dolerių ir daugiau nekabo. Dirbti tik po 40h, o ne po 80h per savaitę. Medicinos išlaidos padengiamos, o ne su sulaužyta ranka ir pagaliukais parišta į darbą trauki.

Statistinis amerikonas po 80h per savaitę nedirba tikrai.

- Esu daug bendravęs su rusais, jeigu bendravimą lyginti su kelione, tai ją įpusėjus rusas ima nesuprasti ką kalba lietuvis. Tuo ir baigiasi draugystė.

Balso tonas toks dirbtinis, net vemt verčia, kad geriau daugiau sumokėt, nei atlikt kažkokius derinimus dėl nuolaidų. Parduotuvėse, kai pamatau, jog dalina nemokamą maistą, visada apsisuku, ieškau kito kelio, nes irgi negaliu tokių pakęst. O jei grįžtant tiesiogiai prie temos, tai įdomu, kodėl jis neišmoko lietuviškai? Vykdant prekyba turėtų praverst laisvas bendravimas vietine kalba. Pažįstamas panašaus amžiaus buvo išvykęs į Ispaniją 5 metams, angliškai vos kelis žodžius temokėjo, o dabar laisvai tiek angliškai, tiek ispaniškai.