Suomija ruošia tikrą švietimo revoliuciją: nebeliks matematikos, užsienio kalbos, istorijos, geografijos ir kitų pamokų

Per tris pirmas kalses turėtu išmokyti skaityti ir rašyti, toliau vaikas turi pats pasirinkti ką jis nori daryti, aišku skamba apsurdiškai, bet ką męs naudojam gyvenime tai ko mokėmės mokykloje, praktiškai apie 5% savo žinių, tai kam gaišti laiką ir grūsti į galvas vaikams visokia nesamones. Mokslas proto nepriduoda.

Neskaito, ką patys rašo. Nuo 16 metų! Žodžiu, tą pačią tvarką, kuri dabar realiai yra profkėse, perkels į bendrą kursą. „Neįdomius“ ir „sausus“ dalykus išmes: vis tiek dauguma jų mokosi tik tiek, kiek reikia pažymiui, kurių suomiai irgi bando atsisakyti.

Mokymasis yra smegenų lavinimas. Klausimas tik ką geriau mokytis. Ar integralų mokymasis mokykloje yra naudingas? Žinoma, mokėti sudėti, atimti, dauginti ir dalinti yra privaloma. Aš nesuprantu kam mums dvi užsienio kalbos. Kai dėl pinigų trukumo mokyklose dažnai viena užsienio kalba visada būna rusų. Gal tik miestų mokyklos gali daugiau mokytojų pasamdyti, bet kaime būna tik dvi mokytojos dažniausiai: rusu ir anglu. Ir tenka iš jų rinktis kokias dvi užsienio kalbas nori mokytis. Paliktu viena užsienio klaba ir pilnai užtektu. Per chemijos pamokas taip pat geriau mokytu praktiniu dalykų. Maisto chemijos, kaip buitinė chemija veikia aplinka ir panašiu praktinių chemijos žinių. Profiliavimą galima butu pradėti nuo 8 klasės.

Tiksliųjų dalykų mokymasis eina prieš žmogaus instinktus todėl visiems sunku jų ir mokintis.

Nu ka as zinau. As naudoju praktiskai viska ka ismokau ir tenka dasimokinti. Aisku jei duones kasi tai nebaisiai reikia tu ziniu. Nprs jei smegenai dirba tai ir ten sugalvosi kaip tai atlikti kad maziau pavargti

Labai tikiuosi, kad suomiai šitos montesoriškos „nekankinkime atsilikėlių“ metodikos netaikys visiškai aklai, ir paliks bent kokį trečdalį gimnazijų su normaliais pažymiais, sustiprintu (neintegruotu) matematikos, fizikos, biologijos, kalbų dėstymu. Nes tai diametraliai prieštarauja straipsnio „Išmokime kalbėtis su savimi“ idėjai. Pati lygtis, abstrakti, bet tiksli išraiška privalo moksleiviui būti intuityviai suvokiama be kažkokio literatūrinio konteksto – visų pirma tam, kad jis galėtų ją įžvelgti, suformuluoti ir pritaikyti kitose srityse. Kad ir II PK dėstymas. Istorija yra analogijų, paralelių ir lyginimų mokslas. Kur kas svarbiau suvokti laikmetį – padėtį laiko skalėje kitų įvykių kontekste, JAV, Rusijos ir Europos ekonominę situaciją, bolševikų ideologiją, Europos žydų padėtį, vokiečių nuotaikas po I PK ir taip toliau nei skaičiuoti statistikas, kiek holokausto aukų buvo paleista per kaminą ar kiek tankų pagaminta. Kur matematika II PK? Kur fizika? Kokią 10 kl. matematiką galima išdėstyti remiantis II PK pavyzdžiais? Tikra tiesa, kad menko išsilavinimo puspročiams visas mokslo žinias reikia pateikti sukramtytas iki holivudinės melodramos, kitaip nesusidomės ir nesupras. Bet protingam, gabiam jaunuoliui kur kas svarbiau yra sistema ir nuoseklumas, spragų nebuvimas (tam tikro juodo darbo sąskaita, daug gaištant dalykams, kurie būtini tik sklandžiai ir neprieštaringai susieti atskiras dalyko temas). Protingas jaunuolis, gerai besigaudantis Europos istorijoje ir geografijoje, turintis išlavintą matematinę intuiciją, pats atpažins ir įprasmins visas reikalingas statistikas, net nebaksnojant mokytojui pirštu. Kitas klausimas: pagal suomišką modelį, koks turėtų būti geras mokytojas? Kiek jis turi gaudytis kartu ir apie karybą, ir ekonomiką, ir fiziką ar chemiją? Ar jis bus pajėgus kartu diskutuoti, kodėl Berija gynė dalelių ir aukštų energijų fizikus (koks Levo Landau indėlis į TSRS branduolinę ginkluotę? kas yra kritinė radioizotopų masė ir kaip šitas mokslas prieštaravo socrealistiniam fizikos „meinstrymui“?), ir tuo pačiu lyginti Stalino ir Hitlerio ar Churchillio su kokia nors Thatcher asmenybes? Tai turbūt ir mokiniai išmoks tiek, kiek įdomus mokytojas arba kiek pasiskaitys vikipedijoje. Galų gale, kaip dėl nuoseklumo? Profkėse tai yra bėda. Net ir univerų pirmuose kursuose: kai reikia daryti laborus su integralais, o studentai tokio dalyko akyse nematę. O kitus dalykus mokosi kelis kartus: praeina „integruotai“, nes reikia naudoti (nors ir nepriklauso informatikams ar ekonomistams dėstyti to, kas mokyklos kurse), paskui 2-3 kurse „aukštuoju“ lygiu kaip pridera. Ir po to lieka tragiškos spragos – mat didžioji dalis kurso bazinius dalykus žino, o kad yra keletas „humanitarų“, tuos dalykus savo laiku praleidusių, kažkaip visi pamiršta. Apskritai, ir dabar tų dalykų gali nelankyti, jei nežadi egzaminų laikyt, bardakų bardakas gaunasi – kaip su profiliavimu. Koks tolkas tada išvis į mokyklą eit, jei ir pažymių nebus? Tipo, tik iš neturėjimo ką veikt, kaip į būrelį? Gal geriau tada tikra profkė, bent amato išmoksi. Ir tokie dalykai svarstomi, kai visur pasaulyje vidurinis mokslas ilginamas iki 13 ar net 14 metų... Ne todėl, kad mokiniai neturėtų ką veikti, bet bazinės būtinos medžiagos pastoviai gausėja. Neįmanoma baziniu lygiu visko, tarkim, iš matematikos, sugrūsti į 12 klasių, ko paskui reikia norint minimaliai užsiimti ekonomika, programavimu, robotika – ir ta pati tendencija eina į kitas sritis, kaip medicina, filologiniai mokslai (taip, ten yra daug „data science“), net menai. Blemba, rimtai dar pora dešimtmečių ir su šūkiu „integruokime durniukus“ liksime amatininkų civilizacija, kuri lenks nugarą korėjiečiams, kiniečiams ir indusams.

Priešingai, matematika yra pats paprasčiausias ir sistematiškiausias mokslas. Dauguma vaikų išmoksta skaičiuoti iki 20, sudėti ir atimti vienženklius skaičius, suprasti valandas anksčiau nei pradeda skaityti. Užtat matematikos uždaviniai ir būna patys giliausi: nuo pirmos klasės mokomės numatyti porą veiksmų į priekį, mintinai sudėti dviženklius skaičius, spręsti paprastas algebrines lygtis (vietoje x piešdami tuščią langelį). Po to mes tuos uždavinius komplikuojame, apiburdami žodinėmis sąlygomis, vos ne mįslėmis. Žodiniai ir vizualiniai uždaviniai nelavina matematinių gebėjimų – kaip tik per matematiką skatiname vaikus išgliaudyti gramatines konstrukcijas, skatiname erdvinį abstraktų mąstymą ir t.t.. Problema yra, kad labai greitai persūdome. Prigalvojame uždavinių, kuriuose tos matematikos visiškai nelieka. Būtų mano valia – apskritai po antros klasės išmesčiau žodinius uždavinius (arba palikčiau tik „dėl kvapo“), iki trigonometrijos ir fizikos. Nes dabar gaunas, kad šeštokai nesugeba išspręsti elementarios lygties, jei nesugeba vizualizuoti žodinės sąlygos. Dar blogiau: lygties nesuvokia, kol neaplipdo jos buitiniais pavyzdžiais.

Na ir teisingai - kam tie tikslieji mokslai - bus dirbtinis intelektas ir išspręs (ar nuspręs) viską. Žmonės galės užsiimt šokiais ir pletkais, medžiokle ir šaknelių rinkimu - juk tam jie ir sutverti.

Nemanau, kad taip būtų gerai. Šiuo metu yra persūdoma su tomis "istorijomis", ala uždavinio sąlygomis, bet visiškai nusileisti tik iki sausos matematikos - nereikia. Nes tada eilinis gyventojas nebesugebės matematiškai išspręsti elementarių gyvenime iškylančių problemų. Kodėl visi taip linksta į kraštutinumus? Vieni - matematikoj vien tik kintamieji, skaičiai ir operatoriai, o kiti literatūra užsiiminėja. Kodėl neapsistoti ties viduriu? Neteigiu, jog reikia mokyti matematikos vien tik per praktiką, bet minimaliai supažindinti, kur tas dalykas yra taikomas - reikia.

Prie ko kraštutinumai? Fizikoje matematikos nereikia? Ekonomikoje? Informacinėse technologijose? „Integruotų“ uždavinių galima prigalvoti ir kitur, aš ne prieš, kad į matematikos uždavinynus būtų įtraukta ir skaičiavimų suderintų su tos savaitės istorijos ar biologijos tema, kad ir ta pačia gramatika. Be to, vis neprisiruošiu atsakyti temoje „išmokite kalbėtis su savimi“. Aš už tai, kad visos išvestinės formulės būtų pateiktos ne šiaip iškalimui, o kaip uždaviniai su geometrine ar fizikine interpretacija. Ypač trigonometrija, tikimybės, išvestinės, logaritmai, vektoriai, stereometrija. Pvz., formulę . Bet kaip ją įmanoma suprasti, jei moksleiviui neįkandamas ir anas, „pačiupinėjamas,“ klausimas?

Na, kam reikalingos dvi užsienio kalbos.... matematika, chemija, fizika... deja supranti vėliau. Kai jau būni padirbėjęs kokį 10 metų. Aišku labai nuo darbo pobūdžio priklauso. Nors pvz. net tokiam darbui kaip kirpėjo spėju chemijos ar elementarios fizikos žinios nemaišo - jau nekalbu apie kalbas kai atsiranda noras galimybė dalyvauti tarptautiniuose renginiuose.

Šaunuolis, ! Penkiolika minusų per 10 minučių – fantastiškas pasiekimas!

Manau, kad mokyklose turi būti dvi kalbos, lietuvių ir anglų. Anglų tokio pat stiprumo, kaip lietuvių, nes ties Lietuva pasaulis nesibaigia, o lietuviai vis plačiau pasiskirto po pasaulį, tai anglų, kaip pasaulinė kalba tikrai praverstų visiemsm. Pagrindai algebros, geometrijos, geografijos, istorijos, fizikos, biologijos reikalingi bendram išprusimui. Rimčiau šiuos dalykus ir užsienio papildomas kalbas turėtų pradėti mokyti tik nuo 10 klasės, kartu su profiliuotu mokymusi. ir tam tarpe tarp 10-12 klasių mokiniai turėtų nuspręsti kas juos labiausiai domina, kuo jie norėtų būti ateityje, taip rinkstis tolimesnius mokslus, ar eiti į universitetą, kolegiją, profesinį mokymą. Manau iki 10 klasės mokiniai turėtų labiau gilintis į save, visuomenę, menus, sportą, pasaulio pažinimą, o ne krimsti dlaykus, kurių ateityje gali neprireikti. P.S. teko mokytis Italų kalbą, biologiją, tikybą - kurių man visiškai neberieki gyvenime. Tikyba išvis beprasmis mokslas, žžmonės aptys renkasi kuo jiems tikėti. ir ta Lietuvos valstybės parama katalikų bažnyčiai yra pinigų betikslis naudojimas. Tad ageriau skirtų po vienodą procentą visoems lietuvoje ęsančioms religijoms.

Nuo 8 klasės? Smagu, jei žinai, ko nori. Švelniai tariant, su profiliavimu visą savo ateitį nustatai. Aš išlaikęs brandos egzaminus dar nežinojau ko noriu.. Jau nekalbu apie tai, kad 11-toje klasėje net nesirinkau Informacinių Technologijų, kurias dabar mokausi universitete. O ką 8-toje klasėje besimokantis paauglys gali žinot ko jis nori? Greičiausiai rinksis tai, ką tėvai norės, ne pats.