R.Ginevičius: universitetus „uždarys“ pats gyvenimas

Puikus straipsnis, gal daugiau žmonių pradės suprasti, kad dabar valdžia tiesiog imituoja jog sprendžia problemas. O jas rasti nesunku, net naktį prikėlus bet kurį lietuvį, jis pavardins ne po vieną gana probleminį dalyką.

Visi tik rašo ir rašo apie tą reformą, kritikuoja ją, bet niekas nesiima atitinkamų veiksmų Aš asmeniškai esu už tai, kad žmonės studijuotų tai, ką patys nori. Ne tai, kas populiaru, ne ten, kur išeis įstot, o tą, ką nori, būtent pagal savo pomėgius. Man atrodo kvailai, kai visi masiškai stoja į ekonomiką, nes populiaru ir galima daug uždirbt. Šiaip ta reforma, manau, prieštarauja konstitucijai. „Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas.“ (41 str.) Dabar, kiek girdėjau KU menų fakultete išvis kažkur nebuvo nemokamų vietų ir žmonės, baigę mokyklą vien 10-tukais, turi mokėti už mokslą. O ten dar ir kainos, patikėkit, žvėriškos

Sakai už tai, kad žmonės studijuotų tai, ką nori? O tai ką daryt tiems, kurie visiškai nežino ką studijuoja. Manau reikėtų darytu reformas nuo mokyklų, tada keliauti į universitetus.

Labai man įdomu, kaip CHEMIJOS fakulteto dėstytojas (ar rektorius) sugebėjo prieiti išvadą, kad konstitucinis teismas vykdo politinius užsakymus? Ar jis teisininkas? Ar turi kokių argumentų?

Na, taip, reiktų ir mokyklose reformų. Tam, kad mokiniai turėtų didesnį pasirinkimą, įvesti daugiau dalykų, kad galėtų laisvai juos rinktis. Bei jau nuo pradinių klasių pradėti reformas. Viso to reiktų tam, kad mokiniai patys žinotų, ko nori, kadangi labai daug kas net nežino, ką norės studijuoti. Reikia, kad žmonės atrastų savo pomėgius, savo sritį – tai, kas jam patinka ir sekasi.

Pagaliau ir Vytautas Daujotis pažėrė minčių, o tai, kiek teko skaityti jo straipsnių delfi.lt, tik kritikuoja švietimo ministrą. Kartą net parašė, kad gerai jog jis nemygina mastyti, nes to daryti nemoka.Seniai sakiau, kad reikia riboti priimamų studentų skaičių. Studento krepšelio sistema iš esmės yra gera, bet vien tik ja visų problemų neišspręsi. Aukštojo mokslo sistema turi būti valdoma rementi ne tik laisvosios rinkos dėsniais, bet ir valstynės kontrole. Ši mintis išreikšta ir straipsnyje. O dėto, kad Konstitucinis Teismas vykdo politinius užsakymus, tai nežinau - aš tuo netikiu.

Gerai butu, kad mokyklose papasakotu apie specialybes kokios perspektyvos, zmones pasidalintu patirtimi, tada moksleiviai geriau zinoti kur stot, kad nebutu jog po pirmo kurso meta studijas ir stoja kitur.

jokių čia reformų nereikia, sutvarkytų finansus valstybės, sugražintų normalius atlyginimus, sumažintų kainas iki tiek kad galėtum su minimum pragyvent ir viskas grįžtų į savo vietas, nereikėtų galvoti kur stoti kad galėtum išgyventi, kiekviena specelybė būtų daugiau ar mažiau patraukli.. o kad čia daro reformas tai nieko naujo jie nepadarys, mano asmeninė nuomonė, kad lietuvą bandoma sužlugdyti, nes iš šalie žiūrint taip ir atrodo... p.s. čia ne į temą gal, bet labai norėčiau kad kasnors iš administracijos padarytų balsavimą, man įdomu koks procventas žmonių ketian išvykti mokytis į užsienio universitetus..

Rašysiu daug į daugumos komentarus, sry, kad tingiu nick'us rašyti. 1) Su situacija, kad visi mokytusi ten kur nori, tia ir bus, kaip minėjot - milijonas ekonomistų, nes visiems reikia gero atlyginimo, kurio, deja, daugumoje profesijų gauna tik labai aukštos klasės specialistai. (Norsi r ekonomika ne išimtis) 2) Straipsnyje yra keliami argumentai, kad motyviaciniame pokalbyje bus sukčiaujama, pasiruošiama jam ir t.t. Nzn, lietuviai chitra tauta, bet visame pasaulyje į gerus universitetus be interviu nepakliūsi. 3) KU menų fakultetui nekliuvo nemokamų krepšelių (jei sakai tiesą) todėl, kad gavę meninių studijų krepšelius moksleiviai rinkosi kitus universitetus, kurie, jų nuomone, paruošia geriau. Tokia ir buvo naujosios reformos esmė. 4) Jei mokyklose žmonės pristatinės savo specialybes tai niekuo nepadės, manau. VIsų pirma dėl to, kad baigęs tą pačią ekonomiką gali dirbti kasininku, tačiau gali ir įsisukti į dideles korporacijas. Karjiera ir pasiekimai priklauso (labai) nuo pačio žmogaus. Tad labai perspektyvią mokslų sritį gali tekti pamatyti iš netokios perspektyvios pusės (priklauso nuo kalbančiojo). O šiaip, visame pasaulyje yra pripažįstamas "subrendimo" laikotarpis po mokyklos, kai įsigyji kokį paprastą amatą prof-techninėje ir kai jau suvoki ko nori iš gyvenimo - stoji į aukštąją mokyklą. (Vietoj amato kartais renkamasi savanoriavima skurdžiose šalyse, betkokiu atveju esmė yra neskubėti, nes 18metis yra dar perjaunas pasirinkti 100proc... deja.) 5) Aš pats planuoju stoti į SSER marketingą (Latvija, Stocholmo ekonomistų padalinys). Tokie mano planai jau nuo 10 klasės, tačiau kartais pagalvoju, jog kurkas mieliau būčiau stalius. Conclude. Lietuviška švietimo sistema nėra labai bloga (pasirinkimo galimybių atžvilgiu), bet lietuviški stereotipai, kad baigus mokyklą PRIVALAI stoti į universitetą, daro savo.

CV vietoje gaus darbą ir 10K Lt. po mokesčių į rankas - baikit svaigt. Užpernai vienam kitam dar pasisekdavo, šiuo metu - be šansų (su sąlyga, kad sąžiningai moki mokesčius, gyveni padoriame butuke, apsimoki sveikatos draudimą ir t.t.).

Tiek MarkizasBarabasas, tiek rwc – jūs padarėt vieną menkutę klaidą – perskaitėt tik 1 mano postą (ar tik 1 jį komentavot), o čia glaudžiai susijęs ir antrasis. Kad būtų aiškiau, parašysiu į vieną. Visų pirma, reikia pradėti nuo mokyklos. Reikia ieškoti, kam vaikas, paauglys yra gabus. Vienas gali būti gabus muzikai, kitas dailei, trečias medžio dirbimui, ketvirtas mezgimui, penktas matematikai, šeštas lietuvių kalbai ir t.t. Tiesiog kol mokosi, mokiniai turėtų išbandyti visas galimybes ir atrasti, kas jiems įdomu ir kam jie gabūs. Nors Lietuvoje ir taip ganėtinai platus bendras išsilavinimas moksleiviams, palyginti su kai kuriomis kitomis šalimis, bet galbūt jis galėtų būti ir dar platesnis, būti didesnis moksleivių užimtumas, tačiau ne tokiomis pamokomis, prie kurių reiktų ir namie sėdėti, o atpalaiduojančiomis, sudominančiomis ir pan. O iš tų sudominusių vėliau galėtų rinktis tai, kas buvo įdomiausia ir kas geriausiai sekėsi. Na, o tada jau kai reiktų stoti į universitetą, žmonės turėtų rinktis tai, kas jiems labiausiai buvo prie širdies. Manau, labai didelė problema yra materializmas. Noras kaupti pinigus. Bet realiai tas pinigų kaupimas nieko ir nepradžiugina, tik vargina. Kvaila rinktis „geras“ specialybes vien tam, kad jos populiarios ir kad po to uždribsi daug. Va, labai tinka ta tema šitas straipsnis: http://www.ve.lt/?data=2009-11-17&rub=1 ... 1258457946 Na ir taip pat pritariu, kad blogas ir tas požiūris, kad iškart baigus mokyklą būtina stoti kur nors. Aš asmeniškai jau ir baigus mokyklą žinojau, ko noriu, tačiau tai buvo 3 skirtingos specialybės ir turėjau rinktis... Tarp jų svyravau ir prieš tai jau nežinau kiek metų. Na, iškart baigus mokyklą įstojau į taikomąją fiziką (rinkausi tarp fizikos ir informatikos – jas pakaitom surašiau savo sąraše, bet į pirmą įstojau). Na, bet kad ir kaip man buvo fizika įdomi, tačiau supratau, jog tai ne mano sritis ir ją mečiau. Galvojau stoti po to į informatiką, tačiau vis tik nutariau pirmoje vietoje rašyti psichologija ir dabar būtent tai studijuoju. Na, seniai ir apie šitą svajojau, net dar seniau nei apie informatiką ar fiziką. Beje, nors mokykloje buvau realė ir labiausiai sekėsi viskas su skaičiukais ir formulėm (:D), bet vis tiek dabar studijuojant socialinį mokslą man nėra problemų ir labai gerai sekasi (nors dėstytojai visus gąsdina 7-netais, bet kažkaip man jų gąsdinimai nepasitvirtino).

Kitas tos pačios problemos aspektas. Su tokiu visų pirma šeimos požiūriu, formuojama nuostata, kad mokyklinis išsilavinimas = profesinio išsilavinimo pradmenys. T.y., mokaisi tam, kad iš to uždirbtum. Galbūt tai teisinga ypač talentingiems moksleiviams, bet apskritai be 20-22 metų amžiaus retas būna "išsikvalifikavęs". Turiu ganėtinai skaudžių pavyzdžių kad ir savo šeimoje, kai paskutinėje klasėje arba trečiame kurse jaunuoliui staiga tenka "persiprofiliuoti". Tada belieka klausti: kuriems galams mokykloje užmetei fiziką, chemiją ar biologiją. Po to - ašaros, desperatiški bandymai pasivyti, neviltis paskutinę minutę bandant susigrūsti formules... Dažniausias pasiteisinimas - negalvojau, kad to reikės, kitas dalykas buvo įdomiau...

Taigi aš nesakau, kad krūvį reikia mažinti, aš kaip tik sakau, kad jį didinti reikia O užklasinė veikla... Vienu metu lankiau tokią mokyklą, kurioje buvo diiidelis pasirinkimas užklasinės veiklos... Ir nė vieno dalyko iš tos užklasinės veiklos aš nesirinkau Manau, reiktų privalomų papildomų kitų sričių pamokų, tam kad mokiniai susipažintų su tais dalykais ir tuomet galbūt susidomėtų.

individualų tobulinimąsi. Jei kalbame apie profiliavimą (privalomus papildomus dalykus) ankstesnėse klasėse - tuomet reikia nepamiršti daugybės techninių problemų. Ar gali sustiprinta fizika būti vertinama pagal tą pačią skalę kaip "bazinė"? Ar mažesnis sustiprinto dalyko įvertinimas reiškia, kad esi "prastesnis" už bazinuką su gerais pažymiais? Ar vidutinių gabumų moksleivis, kuriam reikia gerokai daugiau padirbėti ties baziniais dalykais nevertas brandos atestato, nes ne jo galimybėms sustiprinti dalykai? Galų gale, kaip nenusiristi iki amerikoniško lygio, kur visi mokosi ką nori, bet mokyklą baigia minios beraščių? Įprasta "spec. poreikių" moksleiviais vadinti silpnesnius - bet juk stipresnieji irgi turi savo "spec.". Silpnesnieji papildomai (už mokyklinio tvarkaraščio ribų) mokosi bazinių dalykų, stipresnieji - taip pat turėtų savo poreikius realizuoti "šalia" pamokų. Juk tam ir yra sugalvota užklasinė veikla. Ja nesinaudoti - asmeninis apkiautimas, o ne švietimo sistemos problema.

Vis dar ne taip mane supranti. Profiliai apskritai yra kvailas dalykas, kadangi moksleiviai praktiškai 10 klasėj (dabar gal ir kitaip, nebežinau net) turi rinktis, kuo bus ateityje. Aš apie didesnį krūvį visiems, bet ne tokį didesnį krūvį kaip apibūdini tu. Aš juk kalbu apie tokius dalykus kaip įvairūs menai, dirbiniai ir pan, turiu omeny ne protinius darbus. Taip pat mokykloje dar labai praverstų logikos pamokėlės. Nesinaudoti užklasine veikla joks ne apkiautimas. Jeigu aš nematau jai prasmės ir man atrodo, kad namie galiu paveikti kažką įdomesnio, tai kame čia blogis? Esmė tame, kad ta užklasinė veikla atmetama dėl to, kad ji nesudomina. Kas iš to, kad yra kažkoks pavadinimas, bet tu to nebandęs ir atrodo neįdomu. Todėl ir sakau, kad turi būti privalomi tie dalykai. Neturi būti nuolat visi tie dalykai privalomi, tiesiog tarkim gali būti vieną trimestrą ar semestrą vieni, kitą – kiti ir kad jie būtų skirti viską išbandyti, plėsti akiratį bei sudominti tais dalykais. Be to, ir pačios pamokos turėtų būti labiau dominančios ir nušviečiančios dalyko įdomiąsias puses. Bei mokytojai turėtų būti puikiai išmanantys bei MĖGSTANTYS savo dalyką bei darbą. Šiaip ar taip, koks skirtumas? Jei mano idėja ir bus kada nors įgyvendinta, tai nebent po tūkstančio metų Tiesiog aš šiek tiek idealistė ir propaguoju idealistinę santvarką, bet su dabartiniais žmonėmis tai neįgyvendinama

Kadangi jau tema apie mokyklas išsirutuliojo, taigi, kadangi dabar esu abiturientas, pasakysiu pagrindines mano galva problemas. Ir kodėl žmonės renkasi dažniausiai tai, kas populiaru ar geriausiai apmokama. Ogi todėl, kad mokytojai nesugeba mokyklose sudominti žmogaus pačiu mokslu, todėl vienintelis tolimesnis akstinas mokytis tampa materialūs dalykai. Lietuvių kalba - priverstinai brukami "pusėtini" lietuvių klasikos kūriniai, kurie nublanksta prieš pasaulinę klasiką ( mano asmenine nuomone, vos vienas kitas prilygsta pasaulinės klasikos darbams ), juose vyrauja buitiškumas, deduktyvumas, mokymas žemiškų dalykų, daug religinio konteksto. Trumpai tariant - labai mažai intelektualumo. Vieninteliai iš 11-12 klasės kūriniai buvo Skirgaila, Balta drobulė ir Altorių Šėšėly. Drama bei du psichologiniai intelektualiniai romanai. Bėda tame, kad tokių kūrinių mūsų klasikoje mažai, o mokytojai mažai pasakoja apie pasaulinę klasiką. Todėl žmonės, kurie savanoriškai nepasiskaito kažko nuvertina apskritai visą literatūra, knygos jiems tampa nuobodumu sinonimu. Antras dalykas - Žmogus nuolatos spaudžiamas į rėmus. Yra samprotaujamo tipo rašinio šablonas, analizės šablonas. Jei bandai apeiti sistemą ir nepamini tam tikrų "ala" privalomų dalykų minusuojami taškai. Bet jei aš nenoriu šnekėt apie laiką ir erdvę? Jei man, kaip žmogui linkusiam į filosofiją ir psichologiją įdomesni žmogaus asmeniniai išgyvenimai, vidinis konfliktas, būties tragizmas, aš apie tuos dalykus daugiausiai ir parašau, nelieka vietos erdvei ir laikui - atimami taškai... Istorija - Datų kalimas. Daugelis žmonių nesupranta tiesioginės istorinių įvykių suvokimo naudos, nes mokytojai apie ją nešneka, jie nedaro jokių sąsąjų tarp atskirų įvykių ( tas pats ir su vadovėliais ). Išdėstoma knygos tema, tada kita tema, dar kita tema. IR taip dauguma žmonių nesugeba suprasti įvykių eiliškumo. Jie žino visus įvykius mintinai, bet kai paklausi, o kas iš to? Kokios to įvykio priežasties? Kas sukėlė tas priežastis? Žmogus tiesiog pasimeta, nes jis įspraudžiamas į būtent tam tikros temos rėmus. Taipogi dažnas atsakytų, kad koks jokio tolko mokytis apie tai, kas jau kažkada įvyko. Ir jie teisūs, koks tikslas mokytis apie praeitį, jei neišmokoma jos susieti su dabartimi? Tai iš dalies prasto mokytojo, bei prastų vadovėlių darbas. Aišku gali tam tikrom klasės pakliūt geresnis mokytojas, bet dabartiniai vadovėliai - šlamštas. Viskas pasakojama labai sausai, nėra jokių sąsajų su praeities įvykiais. Matematika - taipogi, išmokoma sprendimo, bet neišmokoma mąstyt. Dauguma panų išmoksta gerai tam tikrą temą ir iš kontrolinių gauna 10, bet olimpiadose dažniausiai daug taškų nesurenka. Kodėl? Nes nemokoma logiškai mąstyt, nemoka pritaikyt sprendimų savo naudai. Žmogus išmokomas spręsti uždavinį tik tada, kai yra aiškiai suformuluota sąlyga, kai iškart matosi koks bus sprendimas. Esmė tame, kad žmonės nežiūri į mokslą, kaip į malonumą ar įdomu dalyką, daugumai tai priemonė užsidirbti pinigus ir nieko daugiau. Todėl ir yra pasirenkamos populiarios ir gerai apmokamos specialybės, o ne tai, kas žmogui galbūt būtų idomu. Paprasčiausiai švietimo sistema nesugeba sudominti mokslu. Dauguma žmonių stoją į aukštąsias dėl to, kad tai, galima sakyti, garbės ar pareigos tėvams reikalas, o ne todėl, kad jiems įdomus pats mokslas. Juk jei tu neturi susidomėjimo mokslu, tai ką pasirinksi, ar gerai apmokamą specialybę, ar blogiau apmokamą? Juk vis tiek, tau jos abi vienodai neįdomios. P.S Sėkmės tiems, kas turės kantrybės skaityt. P.p.s Komentarą dėl dabartinės pamokų tvarkos parašiau tiems žmonėms, kurie jau senokai baigę mokyklas, ir nelabai žino apie dabartinę būklę.

Labai jau slidus tas balansas tarp įdomumo ir mokymosi. Tavo scenarijus man labai jau amerikoniškas atrodo, kai dėstomo dalyko pagrindai pamirštami, tą modulį pritempiant prie žaidimo. Gal čia labiau priklauso nuo konkretaus mokytojo - vienas gali sausą dalyką išaiškinti įdomiai, kitas net ir verčiamas reikalauti projektų, pristatymų, taps moksleivių priešu. Manau, be reikalo pas mus sunaikinta tarybinė priverstinė užklasinė veikla, kuomet buvo privalomos ekskursijos, talkos, dalyvavimas būreliuose, muzikos mokyklose, teminės pamokos apie saugų eismą, naminių gyvūnų priežiūrą, privalomi rankdarbių ir vaidinimų pristatymai, sienlaikraščiai. Žmogus, ypač vaikas, be "kietos rankos" retai pasirenka, kas jam geriausia.

"Žmogus, ypač vaikas, be "kietos rankos" retai pasirenka, kas jam geriausia" Tiesiog logika spinduliuojantis sakinys. Gal konkretinkim, vaikas pasirinks tą specialybę, kokios labiausiai norės tėvai, seneliai, giminė... Faktas tame, kad per tokius spaudimus neretai motyvacija mokytis universitetuose dingsta. Namuose mokslus prižiūri tėvai, korepetitoriai ir pan, tad vaikas kala, mokosi. Bet nustumtas ten "kur reikia", jis turi mokytis dar kruopščiau, nes paprasčiausiai motyvuotas žinos daugiau, nors ir įstos žemesniu numeriu. Reikia stengtis, kad vaikai domėtusi kažkuo, bandytų savo ateitį modeliuoti patys.

. 2. Tikėtina, kad iki kokios 8 klasės svajojai būti astronautu arba Amerikos prezidentu, nors dar nebuvai ragavęs nei astronomijos, nei šiuolaikinės istorijos, nei ekonomikos. 3. Taip pat tikėtina, kad be spaudimo būtum ramiai išmainęs visas pamokas į fizinį. Būtum eilinis gatvės vaikas, karjerą siejantis su statybomis. Žinau iš savęs - ką studijuosiu, nusprendžiau jau įstojęs. Iš trijų specialybių pasirinkau tą, kurioje įstojau aukščiausiu numeriu. Džaiugiuosi, kad mano laikais nebuvo galima atsisakyti organinės chemijos, TSRS istorijos, filosofijos, ekonomikos - šitų dalykų nemokėčiau, nors man tai buvo kankynė. Ir matau, kaip tai pasikeitė blogyn su laisvėmis: šiemet giminaitė įstojo per paskutinį papildomą priėmimą, nors mokėsi geroje gimnazijoje, gerais pažymiais. Pasirodo, ji paskutinėse klasėse nusprendė nelankyti fizikos ir chemijos, apsiriboti tik "meniškais" dalykais. Bet visgi dabar studijuoja pakankamai menišką specialybę, kurioje be gramatikos ir dailės, labai svarbi chemija, fizika ir informatika. Dabar tų dalykų mokosi po paskaitų, prašo pagalbos iš manęs, motinos, kitų giminaičių. Apie tai, kaip pradėjo degraduoti mano talentingi grupiokai, pajutę laisvę - net nekalbu. Anaiptol nesakau, kad gerai yra versti mokytis tik dešimtukais, kreipti konkrečios specialybės link, atimti laisvalaikį. Bet faktas, kad net ir suaugęs žmogus dažnai pasuka lengviausiu keliu, ką jau kalbėti apie vaikus.

Na man gana keistai skamba argumentas kad be spaudimo žmogus degraduoja, veikiau priešingai - žmogui nereikia slopinti vidinės motyvacijos veikla, kuri jam nėra maloni. Manęs asmeniškai kai niekas rykšte vaikystėje neaauklėdavo, o skatindavo tai ir sekdavosi daug geriau, o kai jausdavau spaudimą norėjosi viską daryti priešingai. Bet labiausiai motyvaciją slopindavo klausimas "kam to reikia", kuris dažniausiai taip ir likdavo neatsakytas. Bet nieko, su laiku pripranti, o ir tokie klausimai nebekyla. Iki studijų universitete, kai pasijunti ne savoj lėkštėj. Labai geras Mistės duotas straipsnis ta tema. rwc matyt mano kad žmogui kaip cirko gyvuliui reikalinga dresūra, nes kitaip jis taps eiliniu degradavusiu gatvės vaikiu dirbančiu statybose (siaubas ) Geriau jau būtų apsišvietęs sociopatas gen.prokuroro kėdėj.