R.Ginevičius: universitetus „uždarys“ pats gyvenimas

O tu nemanai, kad kiekvienas turi teisę rinktis?

vairuoti, pirkti alaus, lytiškai santykiauti, tapti prezidentais.

deje klysti, tai rekomenduojama, o visi draudimai grynai politiniai, o ne kuom nors pagrysti. Net skirtingose šalyse skirtingi traktavimai, pvz dėl sekso, vairavimo, alkoholio. Juokinga, bet santykiauti vaikas dar net nuo 14 nesubrendęs, bet jei koks 12-is nužudo žmogų, teismai(pvz JAV) jau traktuoja kaip suvokusį ką daro, tad bausmės tokios kokios ir turi būti. Na nenuklystam į miškus, akivaizdu jog turi būti leista patiems pasirinkti ko nori, tikrai ne valstybei nuspręsti jog reikia 1000 santechnikų, tad visi norintys mokslo vaikai jais ir turi tapti.

, tai būdinga visiems laikams). Kad griežta darbotvarkė, atsiskaitymas už rezultatus duoda naudos. Kad ne visada būtina perprasti visus sistemos ir tvarkos niuansus, kartais naudinga paminti savo ambicijas ir įgeidžius ir leistis valdomam. Kad kartais žmonės iš šalies mato geriau, ir verta įsiklausyti į jų patarimus. Kad visuomenė nesubyra, nes ją kažkas kontroliuoja.

rinktis tam tikras kryptis, joms skirdama daugiau finansuojamų vietų. T.y., valstybė nusprendžia, kad jai reikia 1000 santechnikų - bet kiekvienas laisvas rinktis kitą specialybę, o tarp pasirinkusių šią vyksta konkursas. Matydami perspektyvas, gali stoti ir 2000, tik tuomet valstybė likusių nefinansuoja.

Tai nori pasakyti, kad jeigu ne draudimas gerti tik nuo 18 metų, visi imtu ginklus ir eitu šaudyti savo pažįstamus? Aš kalbu ne apie tai. žmogus jau nuo kažkur 14 metų, pilnai atsakingas už savo veiksmus, taigi, nuo tada reikia jam duoti ir daugiau atsakomybės, šiuo atveju galimybę pasirinkti kuo jis nori būti. Patikėk, jeigu žmogus nenori klausytis, tai retam sėdėjimas priverstinėse pamokose nors kiek papildomo proto įkrės. 1. O kada pradėsime drausti durnumą? Jeigu žmogus nori, tegu to ir siekią, kompetetingas vertinimas, priėmimas į studijas ir turi atsijoti svajotojus nuo rimtai to siekiančiųjų. Jeigu žmogus nori būti vadybininku, kodėl jam tai drausti? O tavo argumentai nerimti. Iš serijos "jei aš negaliu, tai negalėsi ir tu". 2. Matyt nieko nesupratai, sovietinė sistema veikė kitu principu. Jei įstojai, pabaigei mokytis, tau duodama darbo vieta ir bent kelis metus privalai joje atidirbti. Jei neįstojai, keliauji į armiją. Sistema tinkama tik tada, jei didžioji dalis darbų priklauso valstybei. Kadangi dabar Lietuva nebeturi tokio monopolio, tai gerių geriausiai kokius buhalterius galėtu aprūpinti valstybiniu darbu. 3. Kažkoks kreivas mąstymas, lyg gyventum kreivų veidrodžių karalystėje, visi nori mokytis, tik blogoji mokykla išvaro ir draudžia mokytis. problema ne tame, dauguma nemato noro net to kas pateikiama išmokti, ar bent perversti knygų. Turbūt naujiena, kad dauguma mokinių labiausiai per mokslo metus laukia atostogų? Na, o paskutinis paaiškinimas, utopija. Kaip sakiau, valstybei totaliai nišnieko nereikia, jai reikia pinigų, o pinigus deja gamina verslas, vyriausybė su biurokratiniu aparatu pinigus tik perskirsto. Taigi, užsakovas ne valstybė, o verslas, tik bėda, verslui pastoviai žmonių nereikia. Bėda tame, kad pas mus dar nėra ištikimybės, užsienyje neretai žmogus ateina į kompaniją ir iš jos išeina jau į pensiją. Taigi, kaip tokia firma sugebėtu pastoviai duoti užsakymus? Manau pats turėjai suprasti, kad planinė ekonomika nėra tobulas dalykas, ypač jei sieki ne konkuruoti pagal ją, o tik įvykdyti penkmečio planus. Per kažkiek laiko, sistema išsibalansuoja ir būna krizė.

Man įdomu kas tie "lyderiai", kuriems juodu ant balto surašyta sausa teorija atrodo "gražiau", nei ta pati teorija pateikta iliustruotai, žaismingai, panaudojant tiek įvairią vaizdinę, tiek rašto formą. Tikriausia tai kokie nors pilki žmogeliai neturintys nei vaizduotės, nei kurybinių sugebėjimų, mokantys tik kalti mintinai kažkieno sukurtas formules, vadovautis kažkieno sukurtom normom ir reglamentais, kurie "viską žino" ir kuriems niekada nekyla jokių "kvailų klausimų". Bent jau aš tai net esminių mokomosios medžiagos kriterijų - aiškumo, paprastumo, nuoseklumo - pasigendu sausoj lietuviškoj literatūroj, o aiškius atsakymus, kad ir kaip pasirodytų keista, dažnai randu angliškose "spalvinimo knygelėse"

, kad atskirų plačių profilių poreikis būtų bent minimaliai patenkintas. Toliau - verslo reikalas atsirinkti asmenis iš to profilio, papildomai organizuoti praktikas ir t.t.. Dėl lojalumo, abejoju, ar jis toks būtinas. Manau, kad specialistui kur kas svarbiau kas keletą metų pakeisti darbovietę. Kol kas neturėjau problemų grįžti pas senąjį darbdavį, padirbėjus pas konkurentą. Kaip tik manau, kad tuo pakeliu savo vertę ir parodau lojalumą grįždamas. Darbdaviui tiesiai šviesiai sakau: noriu kažką pakeisti - tai ne tavo problema, tiesiog noriu pasižiūrėti, kaip dirbama kitur. Sakau, kad pabaigęs projektą eisiu pas kurį nors konkurentą, ir per interviu tą patį sakau - esu patenkintas dabartinėmis pareigomis, bet norėčiau jas išbandyti pas jus.

Manau, kad tuos atsakymus turėtų pateikti mokytojai ir papildoma medžiaga. T.y., manau, kad svarbiau juos ne šabloniškai sužinoti, bet atrasti pačiam. Tik tokiu būdu sausas mokslas gali pasidaryti praktiškas ir įdomus. Dėl "aiškumo, paprastumo, nuoseklumo" pritariu. Bet "sausas" vadovėlis gali tenkinti šiuos kriterijus. Spalvinimo knygelė taip pat gali būti sausa, tai nėra kažkokios neatsiejamos savybės. Problemos "vinis", greičiausiai, yra autoriaus ir mokytojo nusiteikimas. Velniškai sunku išdėstyti visas smulkmenas, preciziškai, nepaliekant klaidų ir kažko nepamirštant. Pvz., negali sakyti "negalima dalinti iš nulio", bet privalai paprastai paaiškinti, kokias problemas tai sukelia mokyklinėje aritmetikoje. Nemulkinti moksleivio, bet tuo pačiu ir neapkrauti jo informacija, kuri turės prasmę galbūt tik vėlesnėse klasėse.