Tyrimas: į aukštąsias turėtų stoti ne daugiau kaip 40 proc. abiturientų

Lietuvoje universitetai suteikia ne kvalifikaciją, bet išsilavinimą. Tai reiškia, kad gauni labai daug teorinių žinių, mokaisi dieną, mokaisi naktį, tą teoriją kaip eilias kiši, kiši sau į galvą... Bet čia geriau pasakytų dabartiniai studentai, kaip ten yra iš tikrųjų. Taip, kaip yra vidurinis išsilavinimas, taip yra ir aukštasis išsilavinimas. Baigęs vidurinę, turi bendro lygio teorinias žinias, o baigęs aukštąjį mokslą, turi jau konkretesnės srities teorinias žinias. Jeigu nori būti intelektualus, išsilavinęs, tada turi studijuoti universitete. O jei nori būti ne tik išsilavinęs, bet ir turėti darbą, tai tada truputį kitaip, nes universitete suteikia išsilavinimą, ne kvalifikaciją. Nors laikoma, kad jei turi bakalaurą ar magistrą, tai jau esi kvalifikuotas. Gal kai kurioms specialybėms tai ir galioja, o šiaip sakyčiau, kad čia gal mitas. Man yra tekę girdėti, kad, sakykime, x specialybę baigę studentai puikiai pasikaustę teoriškai, bet jie nesugeba tų pačių žinių realizuoti praktiškai. O Lietuva yra daugiau gal verslininkų, politikų kraštas, o ne mokslininkų. Kad keli mokslininkai kuria lazerius, kažkas dar kažką daro, tai dar nieko nekeičia. Nenuostabu, kad daugelis renkasi vadybą, teisę, nesirenka fizikos ar chemijos. Fizikams ar chemikams lietuvoje gal nelabai yra ką veikti, o vadybininkams ar teisininkams, manyčiau, palankiau. Aš vaikystėje norėjau būti kosmonautas. Bet, pasirodo, Lietuvoje kosmonautams nėra ką veikti, tokios studijų programos net nėra. Ir per daug studentų priima studijuoti. Darbo vietų mažiau, nei jų ieškančiųjų. Tegul stoja žmonės į profesines mokyklas, ten ruošia darbuotojus. O, kad valytojas priima su diplomu, tai čia yra pasityčiojimas iš viso mokslo. Na, bet lietuviai dar ne taip pasityčioti sugeba. Kartais paskaitai darbo skelbimų, tai reikalavimai neatitinka tikrovės. Kam tas bakalauras, jei tą darbą kuo puikiausiai gali dirbti ir neturintis bakalauro? O ir bakalauras neatspindi, kad tas žmogus tą darbą tikrai tinkamai atliks. Bet yra Lietuvoje protingų darbdavių, kurių nelabai domina, koks tavo laipsnis. Jie duoda tau darbo pavydį, o tu jiems parodai rezultatą. Ir tada viskas išaiškėja, ką tu moki ir ko nemoki. O visos kalbos, kad mes patys turim keisti ateitį, labai gražios, tačiau tik ir lieka kalbomis. Bet argi lietuviai ne individualistai? Dėl savęs galima ir pakovoti, o dėl kitų - kam stengtis?

Prie viso to dar prisideda požiūris į žmogų, kuris nebaigė aukštojo. gaunasi, ai jis tai kažkoks durnelis nesugebėjo niekur įstot ir baigė profesinę. Nesvarbu, kad jis geras specialistas ir kad kaip apie žmogų apie jį nieko nesako ar jis aukštąją, ar kažką kitą baigė. Tiesiog jis laikomas durnesniu. Net ir kai kuriuose komentaruose būna panašių užuominų.

Kalbu is asmenines patirties. Is gimnazijos, kuria baigiau, praktiskai visi olimpijadininkai ir tie, kurie is egzu gavo >90% liko Lietuvoje. I uzsieni isplauke keli, kurie pasirinko studijuoti socialinius mokslus. Taip pat tikiu, kad kokia medicina taip pat i uzsieni traukia. Be to, kiek su visais kalbejau, i uzsieni daugiausia norejo isvykti vidutiniokai. Bet technologinius ir realiuosius mokslus pasirinke absolventai liko cia. As irgi nusprendziau cia studijuoti informatika, nes nematau labai jau dideliu perspektyvu kazkur kitur. O del studijavimo prasmes ir esmes, tai cia jau dalykas, kuris priklauso nuo studiju krypties. Gal kokia filosofija ar istorija baiges ir busi labai nusivyles issvaistytu laiku, nes darbe tau tu ziniu nereikes. Bet va kokia infomatika ar fizika baiges labai dziaugsiesi daugiau ismokes, nes tos zinios butinos tos srities darbe.

Kad į užsienį išvažiuoja daugiau vidutiniokai ir nelabai gabūs,tai faktas.. bet išvažiuoja nemažai ir gabių žmonių, ypač jei yra galimybė studijuoti gerame universitete (gabūs žmonės supranta, kad stoti į prastą universitetą užsienyje nėra geras pasirinkimas).. be to tai, kad ne visi abituriantai išvažiuoja, yra vienas dalykas, nes taip pat didelė jų dalis išvažiuoja ir po pirmo kurso.. Manau bent pusė gabių moksleivių išvažiuoja. Kita vertus, yra ir tokių, kurie yra gabūs, tačiau nėra motyvuoti rimtai mokytis (taip būna net su tarptautiniais olimpiadininkais)

Nesutinku. Mokslų sunkinti nereikia, reikia kaip tik palikti tik tai ką reikia mokėti. Jūs užsienyje niekad nematysite,kad būsimas daktaras mokytųsi gimtosios kalbos ir dar krūvos nereikalingų teorinių dalykų. Pvz. Danijos universitetuose(vieni iš geriausių universitetų pasaulyje) mokomasi tik tai kas reikalinga. Nereikalingos teorijos nekiš tau į galvą, didžioji mokslo metų dalis PRAKTIKA. Taip turėtų būti ir Lietuvoje, užuot eidami dėstytojai lengviausiu keliu ir mokindami daugiausia teorijos, turi daugiau dėmesio skirti praktikai, bet aišku čia norint daugiau dėmesio skirt praktikai patys dėstytojai turi judinti rankas, o turbūt retas to nori. Tiesa, Lietuvoje daktarai paruošiami gana neblogai. Bet vis tiek yra kišama per daug nereikalingos teorijos.

Tam tikrai praktikai reikalingas nemažas teorinis pagrindas. O kas yra reikalinga teorija, turėtų spręsti ne studentai, kurie linkę nesimokiti to, kas atrodo nereikalinga (o daugeliu atveju ir to, kas atrodo reikalinga). Tikrai pritariu, kad pas mus per mažai praktikos.. bet manau tą rpaktiką turėtų suteikt profesinės ir kolegijos, po kurių turėtų būt stojama į universitetus (na išskyrus galbūt kurie mokos teorinius dalykus kaip matematika, fizika, chemija, istorija ir pan), o vat tarkim elektros inžinierius, mechnikas, pirma truėtų išmokti įsukti varžtą, prieš einant kažkam vadovauti.. kaip kitaip jį gerbs jo darbuotojai? Lygiai kaip ir ekonomistas ar vadybininkas turėtų pamėginti dirbti skokioje įmonėje, kad pamatytų, kaip viskas vyksta viduje, o ne baigdamas dar nežinoti, ką tiksliai jis darys įmonėje.. Deja, kaip jau sakiau, Lietuvoje niekas niekur nepriims be universitetinio diplomo..

Atskirkim skirtingus lygius. Universitetinis bakalauras turi būti plataus profilio. Beje, man neteko universitete mokytis gimtosios kalbos - tik semestrą kalbos kultūros, kuri buvo adaptuota pagal specialybę ir akademinio darbo specifiką. Dar užsienio kalba (trukmė priklausomai nuo lygio) ir specialybės techninė kalba. Magistrantūroje tai būtų juokinga, bet bakalaurui būtina, jei jis tikrai ruošiasi baigti ir dirbti pagal specialybę. Kolegijose gal irgi užtenka tik techninės kalbos. Kiti dalykai - vadybos, psichologijos, sociologijos, aukštosios matematikos, informatikos pagrindai taip pat būtini universiteto bakalaurui. Dėl to, geriausia idealiai nemokant užsienio kalbos stoti į bakalaurą Lietuvoje, ir bandyti pasinaudoti mainais, arba magistrą gauti užsienyje. Bet net ir užsienyje yra išlyginamosios studijos, o užsieniečiams daug kur privalomi valstybinės kalbos egzaminai+kursai. Kalbant apie Daniją. Manau, kad Danijos polinkis į praktiką yra greičiau išimtis. Tarkim, Šveicarijoje net nuo bakalauro labiau akcentuojamas formalizmas, įrodinėjimas, rašto darbų forma, niuansai sąvokose - po lietuviško bakalauro, ten labai sunku, nes pamatai, kad Lietuvoje taip ir neišmokai savarankiškai išdėstyti minčių, susirasti medžiagos, cituoti. T.y., lyg ir žinai kažkokią formulę, pritaikęs gauni gerus rezultatus, bet nemoki ja "žongliruoti", argumentuoti. Lietuviškas mokslas yra kažkur per vidurį tarp daniško ir šveicariško - šiek tiek nei skustas, nei luptas. Manau, kad su skysta technine baze ir mažu daktarų poreikiu vidinėje rinkoje, turėtume kaip tik labiau orientuotis į formalizmą, ir mažiau į praktiką.

Bull sit, eme ir pasake kad tik tiek gales stot , jau dabar lesu trukumas yra univerams o kai tik tie 40proc sustos tai ....Nu aisku profesines mokyklos praktika taiko bet universiteto negalima nurasyt , protingas zmogus jau mokinantis gali pritaikyt savo zinias nematau cia problemu, nu aisku turi rast darba

Tame ir esmė, kad į universitetus sustoja toli gražu ne visi protingi, ir tooooli gražu ne visi tam, kad įgautų žinių:) o dirbt ir mokytis gali tik tada, kai mokymasis pakankamai žemo lygio, o kai mokslai sunkūs, ir ypač nelabai pritaikomi (matematika, fizika,biologja..), tai..pats supranti(tikiuosi)

Priklauso kokiam dalykui. Nemanau,kad teorija svarbiau už praktiką. Taip, reikia žinoti svarbiausias sąvokas, bet visų svarbiausia yra įgūdis. Teoriškai žinai kaip reikia piešti, ir kokį tu mintyse įsivaizduoji piešinį nupiešsiąs, bet sugrįžtant iš pasąmonės, kurioje glūdi teorija susiduriame su skaudžia realybe, taip kaip mintyse įsivaizduojame piešinį mes jo nesugebame nupiešti. Tai reiškia,kad trūksta praktikos. Įsivaizduok chirurgą arba dantistą, kuris daugiau laiko skyrė teorijai nei praktikai. Tu žongliruok tomis formulėmis ir teorijomis, bet praktika tokioms specialybėms svarbiausia. Todėl aklai sakyti,kad reikia labiau dėmesį kreipti į teoriją nei praktiką - nelogiška.

Na visų pirma norėčiau kad man teisingai nustayų diagnozę.. beje labai net nelogiška būtų, jei pvz chirurgas turėtų aklai tikėti kito daktaro nurodymais, ir įvykus kažkokiems pakitimams neadekvačiai juos įvertinti.. kaip ir dantistas. Visų atvejų tikrai neišpraktikuosi, kad ir kaip norėtum:) o šiaip manau šių daktarų be praktikos tikrai nepaleidžia

Hm... na, praktikos universitetuose tikrai trūksta. Bet kai kuriuose darbuose labai svarbu ir mokėti viską išreikšti žodžiais. Na, pavyzdžiui, aš studijuoju psichologiją. Kai dirbsiu psichologe ir turėsiu klientų, apie juos reikės rašyti ataskaitas, daryti išvadas. Bet nujaučiu, kad vienintelė paskaita, kuri turėtų padėti sklandžiai ir argumentuotai dėstyti mintis – logika. O ji, bent jau man, vyko tik pusmetį ir tik kaip „tarp kitko“. O šiaip, straipsnyje kalbama apie aukštąsias, tiek universitetines, tiek neuniversitetines... Tai man kažkaip neįsivaizduojama, kas turėtų nutikti, kad 60% baigę mokyklą sugalvotų eiti į profesines...

Dėl gydytojojų, tai reikia žiūrėti atskirai - kol kas implikavom tiksliukus. Viena, medikai turi rezidentūras, kurios ir skirtos realiai praktikai. Gera diagnozė svarbiau nei skalpelio virtuoziškumas. Kitas dalykas - man nepatinka, kad gydytojas===medicinos daktaras. Daugelyje šalių atskiramos, netapačios sąvokos "licencijuotas ?????logas/?????patas" ir MD. Yra daugybė medicinos sričių, kur daktaro laipsnis nebūtinas. Ir priešingai: daktaras mikrochirurgas gali nebūti geras odontologas. Daugumoje kitų sričių, man dr. (laipsnis) skamba kaip pusiaukelė iki doc.dr./prof.dr (pareigos+laipsnis). T.y., daktarui dirbti inžinieriumi kažkaip nesolidu. O mums būtent reikia daugiau inžinierių. Retam inžinieriui reikia universitetinio išsilavinimo, todėl turime orientuotis į kolegijas, taip sutaupytume lėšų, paruošimo metų ir smegenų ląstelių, kurios būtų išeikvotos sausos teorijos grūdimui. Taip galime eiti ir toliau: inžinierius - visų pirma projektuotojas, kurio reikalas - brėžiniai, skaičiavimai, sąmatos, ir iš kurio tikimasi išsilaikyti gausybę sertifikatų. O sukonstruoti pagal brėžinį, patikrinti, išmatuoti parametrus - nebebūtinas net inžinieriaus diplomas. Nori nenori, dauguma absolventų dirbs būtent tokį darbą, kur kūryba ir išradingumas labai specializuoti. Konstruos lazerius, prižiūrės kokius agregatus, programins saitukus... Bet net ir tai gali išmokti profkėse (iš tikrųjų, nežinau, ar Lietuvoje yra profkė užsiimanti programavimu - bet užsienyje tokių nemažai).