Prasidėjus mokslo metams bei Seimo rudens sesijai, vėl prisimename aukštojo mokslo reformos įgyvendinimo peripetijas, taip pat ir viduriniojo mokslo, mokyklų, mokytojų stygiaus problemas. Reikia mąstyti apie būtinus brandos egzaminų sistemos pokyčius – jų laukiama jau seniai, tačiau akivaizdžiausiai sistemos trūkumus atskleidė paskutinioji egzaminų sesija.

Nuo to laiko nebuvo priimti jokie reikšmingi sprendimai. Apie praėjusią egzaminų sesiją, daugelio pasipiktinimą sukėlusį lietuvių gimtosios kalbos egzaminą, galimus ateities scenarijus bei siūlymus kritinei situacijai keisti Visuomeninio jaunimo klubo narys Simas Čelutka kalbina Lietuvos mokinių parlamento Vilniaus regiono pirmininką Luką Savicką.

Simas Čelutka: Niekam ne paslaptis, kad šiųmetinis lietuvių gimtosios kalbos valstybinis brandos egzaminas padarė „meškos paslaugą“ visai egzaminų sesijai. Kas konkrečiai, tavo nuomone, buvo blogai lietuvių egzamine?

Lukas Savickas: Sutinku, tai jau niekam nėra naujiena. Vis tik negalima teigti, jog šiemetinei egzaminų sesijai „koją pakišo“ tik pats lietuvių gimtosios kalbos valstybinis brandos egzaminas (VBE). Dar sesijai neprasidėjus pradėjo ryškėti naujosios Nacionalinio egzaminų centro (NEC) vadovybės negebėjimas valdyti situaciją ir nedaryti klaidų. Štai keletas pavyzdžių:

Septyni iš trisdešimties mokykliniame kompiuterinio raštingumo teste pateiktų klausimų buvo suformuluoti klaidingai arba neturėjo teisingo atsakymo.

Pagrindinio ugdymo pasiekimo patikrinimo (dešimtosios klasės egzaminų) metu keliose mokyklose užduotys pateiktos kita (ne lietuvių) kalba.

Likos vos keliems mėnesiams iki valstybinių egzaminų sesijos pradžios buvo pakeisti lietuvių gimtosios kalbos VBE vertinimo kriterijai.

Apie Nacionalinio egzaminų centro neorganizuotumą ir neįgalumą apie visus pasikeitimus laiku informuoti mokyklų administracijų net neverta kalbėti.

S.Č.: Iš tiesų, minėti dalykai jau prieš sesiją kėlė didelį nerimą. Visgi grįžkime prie lietuvių kalbos egzamino. Kokie dalykai – konkrečiai – kelia didžiausią rūpestį?

L.S.: Šnekant konkrečiai apie šio gimtosios lietuvių kalbos egzamino problemas, reikėtų pradėti nuo vertinimo kriterijų ir paties vertinimo. Kaip jau minėjau, vertinimo kriterijai buvo pakeisti (nors NEC teigia, jog tik „perfrazuoti“) iki egzamino likus vos keliems mėnesiams. Galbūt toks pakeitimas ir nedarė įtakos visiems abiturientams, tačiau neabejoju, jog sukėlė daug nerimo ir streso tiems, kurie atrado laiko bei gilinosi į tai, kokie yra egzamino reikalavimai bei vertinimo kriterijai.

Lietuvos mokinių parlamento prašymu ministro sudaryta nepriklausomų ekspertų komisija nustatė: kas trečias jų peržiūrėtas darbas vertintas ne pagal vertinimo kriterijus (!). Įdomu, kodėl? Paprasta: vertintojai įvedė žodinį susitarimą, prieštaraujantį NEC direktorės patvirtintiems vertinimo kriterijams, – išsiskyrus pirmojo ir antrojo vertintojo įvertinimams (1-3 taškais teksto suvokimo užduotyje; 1-5 taškais rašymo dalyje) yra skaičiuojamas vidurkis. Manau, su manimi sutiktų daugelis, jog nesinori baigti mokyklos, kai tavo įvertinimas gautas skaičiuojant vidurkį. Tai, kad žodinis susitarimas prie nieko dora neveda, įrodė komisija: vieni vertintojai skaičiuodami apvalino į viršų, kiti – į apačią. Taip susidarė trečdalis darbų, kurių ivertinimas varijavo skaičiuojant vidurkius ir juos apvalinant.

Verta pažymėti, jog, jei abiturientas bando suvokti, kodėl jo įvertinimas toks, kokį skelbia NEC, atvyksta į NEC ir peržiūri savo darbą, – visiškai nieko jame nesupranta.

S.Č.: Kodėl?

L.S.: Vertintojų žymėjimas nėra aiškinamas ar sutampantis su mokyklos mokytojų žymėjimu.

Beje, nepamirškime, dėl ko kilo diskusijos apie šiųmetinį egzaminą: dalis mokinių, vos patenkinamai baigusių mokyklas, išlaikė egzaminą virš 90 proc., o kai kurie stipriausieji mokyklos mokiniai – itin prastai (jei jiems apskritai pasisekė išlaikyti egzaminą). Bent vieną šį teiginį pavirtinantį pavyzdį žino veikiausiai visi, tik NEC niekaip to nepripažįsta ir nesugeba pateikti jau seniai žadėtos statistikos.

S.Č.: Kuo užkliuvo egzamino teksto suvokimo užduotis?

L.S.: Kuomet susimąstau apie šių metų lietuvių egzamino teksto suvokimo dalį, kurioje kalbininkai pateikia tik vieną išties lietuvių kalbos egzaminui tinkantį klausimą – „kokios meninės priemonės panaudotos ištraukoje?“ – kyla mintis tų tekstų autorių paklausti tokių pačių klausimų (pvz.: Ką autorius mano <...>?). Galbūt tuomet užduočių sudarinėtojai susivoktų, jog net pats teksto autorius, rašydamas vieną ar kitą sakinį, negalvojo to, ką sugalvojo interpretatoriai-kalbininkai.

S.Č.: Čia prieiname vadinamąjį „skonio reikalą“. Bet grįžkime prie sisteminių egzamino trukdžių.

L.S.: Kalbant apie bendrąsias sistemos problemas, siūlau pradėti nuo minėtos komisijos išvadų: iš maždaug 20 tūkst. darbų patikrinus 1012 darbų paaiškėjo, jog šešiuose darbuose nesutampa rašysenos. Nors komisija teigia, kad kodavime klaidų nebuvo, jos minimi rašysenos nesutapimai reiškia kaip tik tai, jog kodavime būta klaidų: juk žmogus neturi dviejų rašysenų, o jeigu ir turi, tikrai to nedemonstruoja per valstybinį egzaminą. Taip pat komisija nustatė, jog iš peržiūrėtų 1012 darbų, šešiolikos vertintojų įvertinimai nesutampa su NEC duomenų bazės duomenimis. O kiek tokių darbų yra neperžiūrėtuose 19 tūkst.? Mums reikia suprasti, jog už kiekvieno darbo slepiasi asmenybė, o tai reiškia, kad net ir vienetai yra svarbūs. Tačiau sistemos klaidos tuo nepasibaigė. Suinteresuota visuomenės dalis buvo šokiruota apeliacijų rezultatais: egzaminų rezultatai pavieniams kandidatams kilo nuo 0 iki 91 proc., nuo 0 iki 40 proc. ir t.t. Pasak Vilniaus licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus, apeliacinis sprendimas keisti vertinamąjį balą gali varijuoti daugiausia 10 proc. (tiek į neigiamą, tiek į teigiamą pusę). Šiuo atveju apeliaciniai sprendimai aiškiai nusižengė įprastai tvarkai. Absoliučiai peržengta normalumo riba.

S.Č.: Kaip tu ir tavo bendraamžiai jautėtės artėjant sesijai?

L.S.: Visiems, net ir patiems gabiausiems, darbščiausiems ar patiems abejingiausiems, nerimo buvo daugiau negu reikia. Nekalbant apie natūralią baimę prieš sesiją, o vien apie tai, jog NEC nesugebėjo bent jau leisti visuomenei pasitikėti jais. Visa egzaminų sesija vyko „verčiantis per galvą“: kandidatų sąrašai vėlavo, mokinius kaustė nežinia, mokytojai nežinojo, ką patarti ar kaip nuraminti savo auklėtinius, tuo tarpu NEC visą laiką kartojo: „Mes klaidų nedarome, viskas yra gerai“. Įdomiausia, jog pasibaigus egzaminams NEC oficialioji pozicija nesikeičia ir jos vadovybė nė nebando išsklaidyti miglos dėl šiųmetinės sesijos chaoso – net nesuteikia galimybės kandidatams gauti savo darbus ar jų kopijas (kad ir vienkartinei peržiūrai), mat vertintojų darbas – čia tai bent! – autorinis darbas.

S.Č.: Ką siūlai keisti?

L.S.: Noriu išskirti savo siūlymus šiai akimirkai (t.y. būdus užtikrinti, kad lietuvių gimtosios kalbos egzamino krizė nepasikartotų) ir ateičiai (būsimųjų egzaminų viziją). Siūlau vertinimo kriterijus sieti su egzamino programomis, kurios negalima būtų keisti anksčiau, nei dveji metai iki egzamino. Toks sprendimas skatintų kurti tobulesnius, iš anksto pritaikytus vertinimo kriterijus. Kasmet atliekamas darbas, kurį atliko ministro pavedimu sudaryta nepriklausoma komisija, leistų daryti išvadas ir reguliariai tikrinti, ar neįsivėlę techninių bei vertinimo klaidų. NEC neturėtų dėti pastangų užtikrinant, kad sesija vyktų sklandžiai, o padaryti ją sklandžia. Tam, kad sumažėtų „ore tvyrantis“ nervingumas, siūlau egzaminų sesiją paankstinti. Tokiu atveju vertintojai galės atidžiau ir efektyviau dirbti, o kandidatai ir jų tėveliai galės mažiau nerimauti, jog dokumentams ar galimoms apeliacijoms priduoti užteks laiko.

Manau, jog lietuvių egzaminą atėjo laikas (nors tikriausiai jis buvo jau seniai) pakeisti iš esmės. Siūlau mokykloje nubrėžti aiškią takoskyrą tarp gimtosios kalbos ir literatūros pamokų, tą patį padarant ir su egzaminu. Privalomas abiturientams būtų kalbos egzaminas, kurio metu tikrinamos gramatinės mokinio žinios, gebėjimas rašyti. Antrasis, literatūros, egzaminas susidėtų iš dviejų atskirų dalių – interpratacijos ir esė – iš kurių galima būtų pasirinkti vieną (t.y. nei viena, nei kita nebūtų privaloma – abi pasirenkamos). Jų įvertinamai atestate taip pat būtų rašomi atskirai, tokiu būtų išvengiant nesusipratimų, kuomet įvertinimai egzaminų, tikrinančių skirtingus gebėjimus, yra lyginami vienoje įvertinimų skalėje (procentinė išraiška). Be abejo, interpretacija/esė būtų privalumas, kurį reikia konkretizuoti, bet tai – antrinės reikšmės dalykas.

S.Č.: Lietuvių egzaminas išskirtinis savo specifika. Matematikos egzaminas nekelia dilemų – formulės, tikslūs atsakymai. Istorija – taip pat daugiau ar mažiau tikslūs atsakymai, konkrečios istorinės datos, konkrečios asmenybės ir t.t. Tuo tarpu lietuvių egzaminas tikrina iš esmės žmogaus kūrybinius/analitinius sugebėjimus, kurie, žinoma, skirtingi, o jų įvertinimas – subjektyvus sprendimas. Dar subjektyvesnės yra paties rašytojo mintys. Ar tai nėra pagrindinė šio egzamino bėda? Kaip ją spręsti?

L.S.: Siūlau vertintojams pasidalinti sritimis, kurios yra tikrinamos, pvz.: vienas vertintojas tikrina tik teksto turinį, kitas – tik kultūrinį kontekstą, dar kitas – tik gramatines klaidas ir t.t.

Tam, kad kandidatui būtų suprantamos jo pažymėtos klaidos, reikėtų techniškai sulyginti egzamino vertintojų žymėjimus su mokyklų mokytojų žymėjimais.

S.Č.: Ar yra taisytinų dalykų apeliacijų teikimo tvarkoje?

L.S.: Tam, kad apeliacijos iš tikrųjų būtų panaudojamos tikslingai, siūlau sudaryti galimybes kandidatams pamatyti savo ištaisytą darbą ir pasitarti su savo mokytoju bei teisininku, ir tik tada nuspręsti, ar teikti apeliaciją. Toks sprendimas sumažintų apeliuojamų darbų kiekį, didintų NEC veikos skaidrumą ir keltų abiturientų pasitikėjimą.

S.Č.: Kokių dar yra šio egzamino sisteminių problemų?

L.S.: Keisčiausias ir iki šiol man dar nesuvoktas egzaminų dalykas – procentinė įvertinimo išraiška. Ji iškreipia įvertinimo suvokimą, neatspinti tikrojo įvertinimo. Dar daugiau, kasmet procentinė išraiška atitinka vis kitokį surinktų balų skaičių. Keisčiausia, jog Brandos atestate egzamino įvertinimai nėra rašomi su procento ženklu šalia ar su paaiškinimu, jog procentinė išraiška nurodo, kiek išlaikiusiųjų egzaminą tave aplenkė. Siūlau egzaminams nustatyti pastovų balų skaičių ir vertinti pagal šimtabalę sistemą su pastovia egzamino neišlaikymo kartele.

Pasinaudodamas proga noriu padrąsinti visus būsimus abiturientus, iškilus bet kokioms problemoms ar nesusipratimams, kreiptis į NEC ir vykti peržiūrėti savo darbo. Jei tik rasite kokių nors klaidų ar neatitikimų – viešinkite juos. Tokiu būdu mes bendromis pastangomis priversime valdininkus imtis veiksmų, galų gale užtikrinsiančių skaidrius ir saugius egzaminus ateityje.

S.Č.: Ačiū už pokalbį.

Komentarai (1)