Šiandien įvyks Piliečių grupės „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“ mitingas. Jis organizuojamas kartu su profesinių sąjungų atstovais.

Grupė mitingą bandė organizuoti du kartus, tačiau pavyko tik dabar. Kaip sakoma, trečias kartas nemeluoja.

„Bernardinai.lt“ kalbino vieną iš mitingo organizatorių, Piliečių grupės „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“ narį – Nerijų Stasiulį. Jis sutiko paaiškinti, kodėl protestuoja prieš Švietimo ir mokslo ministerijos siūlomą aukštojo mokslo reformą, apibrėžti mitingo tikslus.

Kokius reikalavimus kelsite mitinguodami?

Norime, kad atsistatydintų švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius.

Taip pat siekiame, kad būtų atidėtas studijų mokesčio klausimo svarstymas. Juk pirmiausia reikia peržiūrėti visų studijų programų kokybę ir pradėti judėti aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo link.

Pasisakome už tai, jog jei jau mokestis neišvengiamas, tai jis, kaip ir Vakarų valstybėse, turėtų būti visiems vienodas ir kaip įmanoma mažesnis. Skaičiuojama, kad jis galėtų siekti kelis šimtus litų. O pagal ministro siūlomą tvarką, mokesčiai siektų tūkstančius litų kasmet. Tokia mokėjimo tvarka egzistuoja tik pokomunistinėse ir Afrikos valstybėse (Kenijoje, Tanzanijoje). Dalis studentų nemoka, o kiti moka labai daug pinigų. Šią tvarką laikau diskriminacine, ir taip manau ne tik aš: tarptautiniu lygiu jai pažerta gausybė kritikos.

Dar vienas reikalavimas - valdymo pertvarka. Šiuo metu valdymas neefektyvus ir neužtikrina studijų kokybės, taip pat nėra atskaitomybės visuomenei ir valstybei už skaidrų studentų bei valstybės lėšų panaudojimą aukštojoje mokykloje.

Valdymo pertvarką numatančiame Vyriausybės projekte valdymą siūloma patikėti iš išorės narių sudarytoms taryboms. Tokia tvarka yra geriausiose mokyklose ir link to pamažu juda visi, tačiau Lietuvoje tarybos nariai būtų skiriami ministro, politiniu, o ne visuomeniniu, pagrindu: nenumatomos narių atrankos, nėra ir patikimos procedūros, kaip narį atšaukti. Taip į universitetus pateks žmonės, prižiūrėsiantys, kaip dalijamas universitetų turtas, nes kai kurios mokyklos ar jų padaliniai bankrutuos, o jų turtą bus galima išgrobstyti. Valdymo pertvarka reikalinga, ir norint ją įvykdyti tereikia pasinaudoti geriausiais užsienio pavyzdžiais. Tačiau mūsų Švietimo ir mokslo ministerija tuo ir pasižymi: užsienio patirtį jie ignoruoja ir perima labai selektyviai – perima tik naudingus elementus.

Trumpai tariant, reikalaujame nepriimti Mokslo ir studijų įstatymo ir sukurti naują arba peržiūrėti dabartinį. O svarbiausia atsisakyti įsitikinimo ir koncepcijos, kad aukštąjį mokslą turėtų reformuoti laisvosios rinkos nematoma ranka.

Turėjote galimybę savo reikalavimus išsakyti švietimo ir mokslo ministrui. Koks buvo dialogo rezultatas?

Susitikimas įvyko ministro kvietimu, nes jis sužinojo apie mūsų planuojamas akcijas. Tačiau tai buvo tik bandymas imituoti dialogą.

Iki tol buvome dalyvavę ne viename Seimo komiteto posėdyje, kuriuose nei mūsų, nei kitų įstatymų kritikų niekas nesiklausė, ir toliau būdavo derinami tik kableliai, kiti neesminiai dalykai. Ministras tik darkart patvirtino savo ryžtą nesitraukti, nekeisti savo nuomonės ir mums, užuot mitingavus, pasiūlė kažkokį konstruktyvų dialogą, nors mūsų pasiūlymų net nesiruošiama klausyti.

Be to, negavome atsakymų į vieną svarbiausių klausimų: ar bus atlikta reformos socialinių padarinių analizė. To negalėjo atsakyti nė ministras, nė jo patarėjas Gytautas Damijonaitis. Paklausti, kurioje dar Vakarų valstybėje yra tokia aukštojo mokslo sistema, jie teigė, kad tokios sistemos nebandė niekas, kad tai jų kūrinys.

Kokius socialinius reformos padarinius prognozuojate Jūs?

Ministerijos konstatuojamos problemos teisingos. Pavyzdžiui, aukštųjų mokyklų yra per daug, tinklas nėra optimalus, iškreiptas studentų santykis profesinėse mokyklose, kolegijose ir aukštosiose mokyklose. Tačiau ministerija šiai problemai spręsti pasirinko nežmoniškus būdus: iš esmės bus paliktas toks pat finansavimas, tik jis bus koncentruotas laiminčiose kovą dėl išlikimo mokyklose. Daugiau gaus ta mokykla, kuri pritrauks daugiau studentų. Kadangi mokykloms tų lėšų nepakaks nė išgyventi, nė laiduoti kokybei, studentai suskirstyti į mokančius ir nemokančius. Už nemokančius mokės valstybė, o iš mokančių universitetai lups tiek, kiek pavyks nulupti. Nepopuliarūs universitetai bankrutuos.

Tai galima prilyginti darviniškai kovai dėl išlikimo, kurios metu nunyks valstybei reikalingos, tačiau nelabai populiarios programos. Tarkime, jau dabar Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos Fakulteto vadovai jaudinasi dėl reformos padarinių. Programos ten geros, tačiau nepritrauks norinčių mokėti studentų, nes studijos ten pakankamai brangios.

Taip nunyks ir regioniniai universitetai, ir specializuoti, prie kurių galima priskirti Vilniaus pedagoginį universitetą.

Reformuoti aukštojo mokslo sistemą galima protingai, palaipsniui siūlant kai kuriems universitetams persikvalifikuoti į kolegijas, nes prastas universitetas, gali būti puiki kolegija. Reformuoti reikia visą po vidurinio švietimo sektorių, įskaitant ir profesines mokyklas. Kol kas Vyriausybė nieko nedaro, kad išlaikytų aukštojo mokslo prestižą. Galima sakyti, kad po reformos prestižas bus įteisintas finansiniais svertais. Kodėl Lietuvoje negalima įvesti pasaulyje pasiteisinusios sistemos, kai du kursus profesinėje mokykloje pabaigęs studentas, gali tęsti studijas kolegijoje, o vėliau ir universitete? Tada studentai profesinio sektoriaus nebijotų ir galėtų save išbandyti: jei turi polinkį ir gabumų mokytis – tęsti studijas, jei ne – pabaigti ir dirbti.

Jūsų oponentai prognozuoja, kad konkurencija nebus akla, jog išliks tik geriausią studijų kokybę siūlantieji.

Mano nuomone, pranašumą turės lengvesnės studijų programos. O jos nebus elitinės gerąja to žodžio prasme: reikalavimai studijuojantiems nebus labai aukšti. Manau, kad nemažai pritrauks Mykolo Romerio universitetas, kuris jau dabar garsėja diplomų pardavinėjimu vakariniame ir neakivaizdiniame skyriuose. Ilgainiui visi universitetai taps tokie kaip šis: mokėsi pinigus, o po ketverių metų gausi diplomą. Bus ir aukštųjų mokyklų, kurios sutiks dempinguoti kainas – taikys mažesnes nei kiti universitetai.

Tačiau ar studentas nėra pakankamai sąmoningas žmogus, kuris turi atsakingai spręsti dėl savo išsilavinimo lygio: mokytis sąžiningai, gerai, būti motyvuotam dėl studijų, ar stoti, kur pardavinėjami diplomai?

Atėjus į kavinę, nusipirkus puodelį kavos, galima nuspręsti, ar gėrimo skonis patiko. Tačiau įstojus į universitetą, mokslo kokybę gali įvertinti tik nemažai pastudijavus, ar pabaigus universitetą. Baigęs mokyklą abiturientas spręsti apie studijų programų kokybę tikrai negali. Ministerija sako, kad būsimi studentai pradės ieškoti medžiagos Studijų kokybės vertinimo svetainėje, bet kažin ar taip nutiks.

Įmanoma, kad gabus abiturientas, kuriam nepasisekė egzamine, rinkdamasis tarp geros, bet brangios studijų programos ir geros, bet ne tokios brangios, pasirinks prastesnę, t. y. deformuos savo pasirinkimų sistemą ir nesirinks, ką nori studijuoti, rinksis tai, ką gali sau leisti. Čia ir yra kertinis reformos akmuo: kolegijas ir profesines mokyklas turi rinktis tie, kurie turi mažiau pinigų, o turtingi – aukštąsias mokyklas. Būdami šalia gabių studentų, mokantys pinigus, arba perkantys diplomus studentai mažins studijų programos kokybę.

Tačiau stojantysis turi pats rinktis ir pats turi būti atsakingas už savo sprendimą: kur nunešti savo krepšelį, o jei turi nepakankamai sugebėjimų – mokėti pinigus.

Kai abiturientai renkasi dabar, žino, kad studijų programa yra bent minimalios kokybės. Po reformos rinksis aklai. Jie negalės keliauti su savo krepšeliu ten, kur nori, nes jau nuspręsta, kiek krepšelių teks kolegijoms, kiek universitetams, kiek vienai studijų sričiai, kiek kitai. Apskritai abiturientai tik rudenį sužinos, ar mokamai, ar nemokamai studijuos, tada, kai bus suskaičiuoti visi balai ir sudarytos krepšelių eilės. Galbūt gabiam studentui pritrūks vieno balo, ir jis jau privalės mokėti.

Tai jau nėra laisva rinka. Reforma – valstybės planavimu paremtas eksperimentas, kuriuo siekiama abiturientus išstumti iš Lietuvos, arba prievarta – finansiniais svertais – nukreipti juos į žemesnio lygio programas, mokyklas, nesiremiant gabumais ir polinkiais.

Bet ar valstybė neturi teisės bent apytiksliai nustatyti, kiek specialistų prireiks darbo rinkoje, reguliuodama krepšelių studijų programose kiekį? Juk pastarųjų metų situacija graudi – statybininkas, neturintis išsilavinimo, uždirbo dukart ar triskart daugiau nei kelis mokslinius laipsnius turintis aukštosios mokyklos dėstytojas arba mokytojas.

Aukštosios mokyklos ir dabar nevengia priiminėti daugiau studentų nei gali mokyti, dėl to jos gauna daugiau pinigų, o dabar valstybė visiškai atsisako svertų ir palieka aukštąsias mokyklas kautis dėl studentų pinigų. Laimės tos, kurios taikys geresnes marketingo strategijas. Kai kurios studijų programos taip bus priverstos išnykti, ir jas galės išgelbėti užkulisinis spaudimas – studijų programas išgelbės valstybė, skirdama tiek ir tiek krepšelių, t. y. tam tikrą kiekį lėšų.

Galima prognozuoti, kad viskas bus kaip dabar, tik bus daugiau finansavimo sumaišties, nestojančių abiturientų, arba prasiskolinusių abiturientų.

Ar daugiau lėšų gali lemti geresnės kokybės studijas (užsienio dėstytojų kvietimas, vietinių dėstytojų stažuotės, galbūt didesni dėstytojų atlyginimai, kurie leistų jiems dirbti tik universitete)?

Tai yra graži vizija ir ji nepagrįsta tikrais skaičiais. Anksčiau universitetai gaudavo 47 proc. reikalingų lėšų, dabar gaus 60 proc., tačiau lėšos skiriamos ne visiems, o tik daliai studentų. Kita dalis pasitarnaus bankams – tai dar viena priežastis, kodėl pasirinkta tokia strategija, ir ji parodo, kad valstybė neturi politinės valios, kad viskas aukojama laisvajai rinkai.

Jau ir šiais metais gali būti, kad keli studentai rinksis vieną studijų programą, tačiau ji nesurinks daugiau studentų ir programa žlugs. O pinigų jiems tikriausiai niekas ir negražins, studentai galės po teismus vaikščioti. Arba kažkas įstos į merdinčią studijų programą ir po kelerių metų sužinos, kad jo programa bankrutuoja. Arba gavęs diplomą sužinos, kad aukštoji mokykla bankrutavo. Kaip eiti su tokiu diplomu pas darbdavį? Apmokestinimas gresia ir dabartiniams studentams: jei šiais ir kitais metais studijų programa nesurinks reikalingos sumos, dabartiniai studentai negalės pabaigti, arba jiems bus pasiūlyta padengti aukštosios mokyklos išlaidas. Taip mokyklos negalės prognozuoti nė kiek specialistų reikia, nė kiek lėšų gaus ir kur jas galima panaudoti.

Kodėl negalima sudaryti stabilių universitetų finansavimo sutarčių: aukštoji mokykla įrodo, kiek pagal savo galimybes gali paruošti studentų ir kokio finansavimo jai reikia.

O ar ilgainiui vienos mokyklos neišnyks, o išliks tik geros kokybės studijų programas siūlančios?

To prognozuoti neįmanoma. Per tą laiką bus daugybė žmonių aukų ir niekam nesvarbu, kas su jais nutiks.

Kiekvienai kardinaliai reformai atsiranda besipriešinančių grupių.

Yra humaniškų sprendimų ir nehumaniškų. Vienas dalykas – priverstinai, atsitiktinai priversti universitetus ir studijų programas merdėti, o humaniškesnis būdas – siūlyti reorganizuotis į kolegijas, tačiau ir tai turi būti daroma labai protingai, ne aklai ar atsitiktinai.

Kodėl gabus ir motyvuotas studijoms abiturientas turėtų mokėti, kai kartu su juo stoja norintys ne studijuoti, o, pavyzdžiui, susirasti sau patinkančią specialybę? Ir stoja vis iš naujo, kiekvienais metais...

Kiekvienas studentas, kuris sugeba įvykdyti studijų reikalavimus, yra laikomas gabiu. Aukštasis mokslas, jei įmanoma, turi būti nemokamas: taip garantuojamas studijų prieinamumas. Tačiau jei tai neįmanoma, reikia įvesti vienodą mokestį.

Lietuvoje bandoma įgyvendinti bausmių sistemą: jei nesimokysi kaip reikia, pagal akademinius kriterijus, tau bus pritaikyta bausmė – mokėsi pinigų. Tokio absurdo Vakarų sistemoje nėra, geras ir gabus studentas gali būti atleidžiamas nuo mokesčio ir jam gali būti skiriama stipendija. Galima sakyti, kad orientuojamasi į skatinimo sistemą, ne į bausmių.

Kitas siūlomas variantas – kas dvejus metus peržiūrėti rezultatus, ir tada turės mokėti tie, kurių pažymių vidurkis dviem balais mažesnis už kurso vidurkį. Taip įvedama rotacija visiškai sunaikinanti akademinį solidarumą. Vyktų darviniška kova ne tik tarp mokyklų, bet ir tarp studentų. Panaši konkurencija buvo įvesta jau po 2000–ųjų. Studentai buvo kaip vorai stiklainyje, kurie stengėsi vienas per kitą perlipti. Tai išgąsdino aukštąsias mokyklas ir sistema buvo atšaukta. Tačiau tada dar studijų kaina nebuvo tokia aukšta kaip planuojama dabar.

Verta mokėti tik tada, kai studijos bus tikrai geros kokybės ir akredituotos ne todėl, kad rektorius turėjo įtakos švietimo ir mokslo ministrui.

Kalbėjosi Kristina Urbaitytė

Nuotrauka Zenekos

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: bernardinai.lt

Komentarai (1)