Neišmokta pamoka ()
Vladimiro Kara–Murzos tekstas iš kalėjimo.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Prieš grįžtant iš karcerio į kamerą, reikia iš krepšio ant stalo sudėti visus daiktus — „šmonas“, standartinė procedūra. Pareigūną labiausiai sudomino mano knyga — Solženycino „Ąžuolas ir veršiukas“. Pažiūrėjo, pasklaidė puslapius. Šyptelėjo. „Solženycinas viską meluoja, — sako. — Ir Šalamovas tai pat. Melavo susiriesdami“. Net sustingau sekundėlei. „Ką — perklausiau jo. — Tai yra, pagal jus, nieko nebuvo? Nei lagerių, nei milijonų represuotųjų?“ Nieko neatsakė — tik dar kartą šyptelėjo.
„Mįslė, kurią ne mums amžininkams, išspręsti: kodėl Vokietijai lemta savo piktadarius nubausti, o Rusijai — nelemta? — rašė Solženycinas „GULAGo archipelage“. — Koks gi pragaištingas bus mūsų kelias, jei nelemta mums apsivalyti nuo mūsų kūne pūvančių šlykštynių? Ko gi Rusija galės išmokyti pasaulį?“
Vėl ir vėl gyvenimas primena — netgi štai kalėjime, „šmone“ po karcerio, — kokia didžiulė, visaapimanti, nedovanotina klaida buvo devyniasdešimtųjų pradžios naujajai demokratinei valdžiai atsisakyti suvokti ir pasmerkti sovietų nusikaltimus valstybiniu lygiu. Taip ir nebuvo iki galo atverti archyvai, nebuvo liustracijos, nenuteisti daug metų trukusio valstybinio teroro vykdytoj. „Kam krutinti praeitį“, „Nereikia raganų medžioklės“, — raukėsi tuometiniai valdininkai ir deputatai. „Vadinasi, raganos sugrįš ir ims medžioti mus“, — atsakydavo Vladimiras Bukovskis, vienas iš toliaregiškiausių demokratinio judėjimo lyderių. Ir, deja, pasirodė teisus.
Visa kita, įskaitant Putiną — jau pasekmė. Priežastis — ten, devyniasdešimtųjų pradžioje. Nesuvoktas, nepasmerktas ir nenubaustas blogis būtinai sugrįžta. Ir tai — baisi pamoka, kurią pasauliui pateikė postsovietinė Rusija.
Šią pamoką įsisavinti labai svarbu — ir nepakartoti vėl klaidos, kai istorija vėl suteiks mūsų šaliai šansą.
V. Kara-Murza