Dar neseniai animacinė Rusija amerikietiškoje popkultūroje atrodė visai kitaip

Formuojant miestų ir šalių teigiamą įvaizdį, netgi nuošaliausias ir sunkiausiai prieinamas vietas galima paversti klestinčia turistų Meka ir tarptautiniu prekės ženklu, ir šią funkciją jau seniai atlieka pasaulio vyriausybių samdomi marketologai, urbanistai, viešųjų ryšių specialistai, sociologai ir taip toliau. Geobrendingas gali sukurti stebuklus, labai dažnai — ekonominius. Pavyzdžiui, aštuntajame dešimtmetyje Niujorko valdžia dizaineriui Miltonui Glaseriui pavedė valstijos marketingo kampaniją, kurios rezultatu tapo vienas iš žinomiausių šiuolikinių popkultūros vaizdų, logotipas „I ♥ New York“. Prieš pripažįstant Jordanijos Petra vienu iš „Naujųjų pasaulio stebuklų“ ir užplūstant turistams, karalystės valdžia ne vieną dešimtmetį derėjosi su beduinais, nepageidavusiais palikti senovinio miesto ir juo labiau, leisti į jį svetimšalius.

Bet kokios vietovės reputacijos gerinimas ir iš to kylantis turistinio patrauklumo ir atpažįstamumo didinimas — visuomet labai delikatus ir kūrybiškas procesas, dėl kurio plonybių ginčijamasi universitetuose ir viešose diskusijose, apie jas rašomos knygos ir mokslo straipsniai. Tačiau, kaip ir bet kokia praktinė veikla, vietos marketingas tapo savotiška „alternatyvių brendingo būdų“ teritorija. Ir omenyje turiu ne tokius „nuodėmės miestus“ kaip Las Vegasas ar Amsterdamas, o, kaip bebūtų keista, apie Čeliabinską.

Dėl kažkokios sunkiai suprantamos priežasties Čeliabinsko ir federaliniai politikai nusprendė, kad geriausias būdas apsaugoti „brutalumu“, slegiančiais peizažais ir ekologinėmis problemomis garsėjančio pramonės miesto „gerą vardą“ — smerkti visus, kas su Čeliabinsko „geru vardu“ drįs nesutikti.

2017-ais metais Filipas Kirkorovas paskyroje Instagram savo gerbėjams pranešė, kad į koncertą Čeliabinske pavėlavo dėl „Čeliabinsko siaubingo ekologinio smogo debesies“, po ko vietinis eksdeputatas pareikalavo, kad artistas atsiprašytų miestiečių už „jų mažosios tėvynės įžeidimą“. Jau absurdiškais 2022-ais, „Rusijos komunistų“ naujasis lyderis staiga susirūpino visų laidos „Naša Russia“ blokavimu ir represijomis Comedy Club rezidentams, kurie, jo nuomone, tyčiojosi iš Čeliabinsko, naudodami homoseksualios orientacijos frezuotojo Ivano Dulino įvaizdį.

Ir štai 2023 metų balandį ir gegužę pasirodo du finaliniai 21-ojo amerikiečių animacinio serialo „Šeimos Bičas“ sezono epizodai, kurių veiksmas vyksta dabartinėje Rusijoje, o konkrečiai — surinkusiame visas jos „šlovingąsias“ savybes animaciniame Čeliabinske. Mieste, kuriame veikia „Šventojo disidento“ ligoninė cheminiu ginklu apnuodytiems pacientams, kur policininkai NKVD darbuotojų uniformomis sumuša žmogų, rankose laikantį Ukrainos vėliavą, o gyventojai devintą valandą ryto visuotinai geria degtinę, kur niūrioje ir purvinoje centrinėje gatvėje stovi „Varinis raitelis“ su ant žirgo sėdinčiu pusnuogiu Vladimiru Putinu, už bet kokius komentarus jo kūno sudėjimo atžvilgiu Twitteryje, su įrašo autoriumi išvažiuoja OMON dalinys — juk „prezidentas Putinas nepakęs nė menkiausios kritikos“, taip pat ir komplimentų amerikietiško sūrainio atžvilgiu.

Nepraėjo nė trijų dienų nuo „Šeimos bičo“ „rusiškojo epizodo“ („Adult Education (Part 2)“) išleidimo, jį spėjo pažiūrėti Valstybės Dūmoje — ir labai pasipiktino. „Tokie animaciniai filmai — sąmoningas veikimas prieš mūsų šalį. Informacinis karas per meno kūrinius… Tikiuosi, televizijos kanalų vadovybė tai supranta ir kai kurių siužetų rodymą apribos“, — dėstė deputatė Jana Lantropova NEWS.ru portalui, pridurdama, kad Čeliabinsko srityje yra „neįtikėtinai gražus“ Turgojako ežeras ir Igna tjevkos ola, o „pastarųjų metų kino rekordininkus“, filmus „Cholop“ ir „Čeburaška“, išleido prodiuseriai iš Čeliabinsko (kas, be jokios abejonės, rodo visišką Čeliabinsko animacinio įvaizdžio nepagrįstumą).

Deja, parlamentarų raginimas uždrausti ar apriboti viską, kas nėra „ideologiškai patikrintas“ ir valdžios perfiltruotas turinys, 2023-ųjų metų Rusijai — tik įsipykusi kasdienybė. Daug įdomesni tie patys du „Šeimos Bičo“ epizodai, ir dar būtent bendrame serialo visatos kontekste. Mano požiūriu, žiūrint juos kaip „nepašvęstam žiūrovui“ (galvoju, maždaug tokią patirtį įgijo Jana Lantropova), nauji „Šeimos bičai“ gali pasirodyti kaip kokios pretenzingos spanguolės, bauginančios (ar įžeidžiančios) daugeliu karikatūriškų rusiškos tikrovės elementų realistiškumu.

Visgi didesnėms dvasios kančioms po „From Russia with Love (Part 1)“ ir „Adult Education (Part 2)“ peržiūrėjimo pasmerkti žmonės, žinantys amerikietiškos animacijos specifiką, o todėl galėję grifinišką Čeliabinską vertinti kaip visiškai neguodžiantį popkultūros nuosprendį tarptautinei Rusijos reputacijai. Kadangi priskiriu save antrajai žiūrovų kategorijai, pasistengsiu paaiškinti, kodėl naujos Family Guy serijos paradoksaliai tapo dalyku, iš kurio mažiausiai verta juoktis.

Visos paantraštės tekste pagrįstos „Šeimos bičo“ epizodų pavadinimais, antraštė — pakeistas serijos „Penkiolika minučių gėdos“ pavadinimas

„Ir Mirtis meta šešėlį“: kokia kadaise buvo animacinė Rusija?

Atidžiai peržiūrėję kelis „Šeimos bičo“, „Pietų parko“ ar kitų panašaus tipo animacinių televizijos šou sezonus, neišvengiamai susidarysite tam tikrą supratimą apie projekto autorių „meninio metodo“ išskirtinumą, o kartais ir apie jų politines simpatijas ar kultūrinį bagažą. Pavyzdžiui, daugelyje „Šeimos bičo“ epizodų gausu nuorodų į devintojo dešimtmečio amerikietiškus filmus, jei tiksliau, „Ferris Bueller's Day Off“, kuriuo animacinio serialo kūrėjas Sethas MacFarlane'as tikriausiai žavėjosi mokykloje. Gi „Pietų parke“ yra stilistinė kanadiečių vaizdavimo ypatybė: jų galvos kaip nelygiai perpjauti ovalai, kurių dvi dalys atsiskiria, kai personažai kalba — pabrėžtinai „europietišku“ akcentu.

Kaip „Šeimos biče“, taip ir „Pietų parke“ pasaulio šalys vaizduojamos specifiškai. Kadangi tai satyriniai šou, nieko keisto, kad teritorinis identiškumas juose vaizduojamas kuo stipriau, labiausiai, per stereotipus ir juokimąsi iš nacionalinių vertybių. Tačiau netgi tokioje juodoje-baltoje paletėje atsiranda pustonių, kuriuos paprasčiau paaiškinti pavyzdžiais.

2016-ais metais pasirodė „Šeimos bičo“ epizodas „Kelias į Indiją“, kuriame Brianas ir Stewie keliauja į pietų Azijos respubliką (tai turbūt konceptualiai panašiausia į 21-ojo sezono diptiką serija). Savaime suprantama, scenaristai nepraleido progos pajuokauti apie Indijos miestų perpildymą ir šiukšles, visuotinę antisanitariją, vakariečiams nesuvokiamo santykio su karve, kaip su šventu gyvūnu ir b indi nešiojimo. Tačiau netgi visai nemalonių Indijos buities detalių demonstravimas žiūrovui neformuoja negatyvaus požiūrio į šalį: žinoma, kaip išsireiškė Stewie, „čia milijardas žmonių ir beveik kiekvieno viduje glūdi kaspiniuotis“, tačiau visgi „būtent čia atskrisdavo The Beatles gadinti savo muzikos“. Serijoje apie Indiją jaučiamas kažkoks „valstybės portreto“ kūrimo balansas – nors jame ir yra akivaizdžių trūkumų, tačiau jie nėra tokie kritiški, kad juos reikėtų pateikti kaip nors kitaip, nei neįkyrius juokelius apie stereotipus. Kurie, savo ruožtu, netgi pasimeta vietinės kultūros grožyje ir spalvingume, kurių„Šeimos bičo“ autoriai irgi nepamiršo.

Tais pačiais pustoniais animacinių serialų kūrėjai būtent ir dalina šalis į dvi satyrines kategorijas. Pašiepiami, žinoma, visi— nepriklausomai nuo gyvenimo lygio, BVP dydžio ir gyventojų odos spalvos. Tik štai pats komizmas visiškai skirtingas: kai kur juokiamasi iš vakariečių sąmonėje įsišaknijusių nekaltų stereotipų, o kai kur – juokas pro ašaras. Į antrą grupę autoriai dažniausiai įtraukia šalis, kurių vidinė situacija apverktina: diktatūras, skurdžiausias Afrikos valstybes, visokiausias „failed states“ ir nuo stichinių nelaimių nukentėjusias respublikas. Jos vaizduojamos ypatingai ir netgi vizualiai smarkiai skiriasi nuo „normalių“ šalių. Šio straipsnis egzistuoja, nes

amerikietiška popkultūra perkėlė Rusiją iš „normalios“ grupės į tą, kur juokai apie jos narius spaudžia ašarą.

Reputacinę žalą vėlgi patogiausia, remiantis konkrečiais epizodais.

Naujos „Šeimos bičo“ serijos rusakalbėje medijoje aptarinėjamos jau beveik savaitę, tačiau nė vienas apžvalgininkas nenurodė, kad tai — ne pirmasis serialo istorijoje visuotinai „rusiškas epizodas“. Čia dera prisiminti 2009 metų spalį pasirodžiusią aštuntojo sezono seriją „Šnipai, kaip mes“.

Joje Brianas ir Stewie irgi keliauja į Rusiją. Ten herojai, aktorių Chevy Chase'o Dano Aykroydo komapnijoje, vedami Šaltojo karo metais SSRS užverbuoto „miegančio agento“ paieškos idėjos, areštuojami kaip šnipai. Tačiau jiems į pagalbą ateina tuo metu RF ministro pirmininko pareigas einantis Vladimiras Putinas*, kuris irgi suinteresuotas sovietų agento sulaikymu. O dabar apie detales.

Sprendžiant iš scenoje su nusileidžiančiu lėktuvu matomo kalnuoto peizažo, 2009-ųjų metų epizodo veiksmas vyksta viename iš Rusijos provincijos miestų, gali būti, irgi kažkur Urale — tik štai su animaciniu trečiojo dešimtmečio pradžios Čeliabinsku ši vietovė neturi absoliučiai nieko bendro. Oro uostas atrodo tvarkingas ir visai „vakarietiškas“, (o ne kaip serijoje „From Russia With Love“), kanoniškai parodiškos ligoninės „Šventasis disidentas“ ir „Lee Harvey'o Oswaldo tarptautino oro uosto“ lentelės atrodo visai nekaltai — atvykimo terminale herojų laukia lentelė su užrašu „Sveiki atvykę į Rusiją — apsėstos pagyvenusios moters tėvynę“, vietoje postapokaliptinių Čeliabinsko vaizdų pirma, ką pamato iš oro uosto išeidami „Šnipų“ personažai, tai „rusų liaudį“ — tvarkingo miesto landšafto (žinoma, su Vasilijaus Palaimintojo soboru) fone vienračiais važinėjančius tuziną meškinų. 2009-ųjų Rusija „Šeimos bičo“ kūrėjams atrodė kaip savotiška kukli Aspeno slidinėjimo kurorto Kolorade versija, 2007 metais parodyta epizode „Kelias pas Rupertą“. O kaip gi Vladimiro Putino įvaizdis?

Rusijos premjeras, su lietpalčiu ant pečių, sėdintis savo kabinete Kremliuje, su Lenino ir Stalino portretais ant sienos, groteskiškai brutalus. Jam taip pat tarnauja sovietinio pavyzdžio uniformą dėvintys policininkai, kurie Brianą, Stewie'į ir du aktorius areštuoja, nes jie „ne lokiai ant vienračių“ (po kurio seka pokštas apie matriošką). Tačiau, kas būdinga, „misteris Putinas“ epizode pateikiamas kaip visai adekvatus ir rimtas politikas (kitaip, nei, tarkime, Billas Clintonas ar George'as Bushas), kuris netgi nusipelno vaidinti teigiamo personažo vaidmenį — neregėta „Šeimos biče“ garbė.

Rusijos politinių veikėjų atžvilgiu kritiškesni buvo 2005 metais pasirodžiusio „Pietų parko“ animacinio serialo epizodo „Free Willzyx“, kuriame pasakojama apie vaikinų pastangas išsiųsti o rką į kosmosą. Šią sudėtingą užduotį atlikti jie stengiasi, pasitelkdami pagalbon Rusijos valdžią, kurie kažkada bandė padėti grupės ’N Sync solistui Lance'ui Bassui pakilti į kosmosą už $15–20 mln.

 

„Free Willzyx“ epizode Rusijos vyriausybės nariai posėdžiauja Vasilijaus Palaimintojo sobore, o už visai tiksliai nupiešto soboro matosi dar trys vienodi jo siluetai. Stereotipiškai rusiškame kabinete sėdi penki valdininkai, o trijų iš jų prototipus nesunku identifikuoti: tai pats Putinas, Ekonomikos raidos ir prekybos ministro pareigas ėjęs Germanas Grefas ir ekspremjeras Michailas Fradkovas. Visi atrodo itin liūdni, Putinas su ryškiu rusišku akcentu sako: „Draugai, bijau, situacija kritiška. Ekonomika stagnuoja ir pamažu miršta, greitai Rusija motulė nustos būti šalimi“.

Paskui į kabinetą įbėga žmogus, pranešęs apie „dar vieno turtingo amerikiečio“, norinčio skristi į kosmosą, skambutį. Vladimiras Putinas pakniopstomis metasi prie telefono ir kitame laido gale laukiančiam Kyle'ui įvardija $20 mln. kainą už kosminį skrydį. Šokiruotas Rusijos prezidento įvardinta suma, Kyle'as jam aiškina situaciją su orka, ir Putinas pasipiktina: „Velnias, vėl telefoninis pokštas! Pabučiuok man subinėn, George'ai Bushai, tai nejuokinga!“ Berniukams nelieka nieko kito, kaip tik ieškoti pigių kosminių programų trečiojo pasaulio šalyse.

2009-ais metais televizijos kanalo „2×2“, tikriausiai bandžiusio nepykdyti valdžios po dar nenurimusio religinio-ekstremist-pedofil-homoseksualinio cenzūrinio skandalo, nutarė iš aprašomos serijos rusišką fragmentą iškirpti. Tačiau vėl gi, animacinio serialo kontekste, Rusijos įvaizdis iš „Free Willzyx“ gan nekaltas.

Jame RF faktiškai priešpastatoma Meksikai, skurdžiai ir menkai išvystytai šaliai, kurios vietinė kosmoso agentūra sutinka išsiųsti banginį į Mėnulį už 200$. Rusijos politikai, žinoma, pavaizduoti karikatūriškai (o kas „Pietų parke“ taip nevaizduojamas?), tačiau visgi 2005-ųjų metų epizode — tai adekvatūs žmonės „normalioje“ šalyje, apie kurią juokauti, neskaitant visuotinai paplitusių vakarietiškų stereotipų, priežasčių ne tiek jau daug. Netgi animacinio Putino frazė apie apverktiną Rusijos ekonomikos padėtį, 2005-ų metų realijose galėjo būti priimta nebent kaip požymis amerikiečių scenaristų neįsigilinimo į Rytų Europos aktualijas.

Visiškai kitoks RF politikos elito įvaizdis po savaitės nuo RF plataus masto kariuomenės įvedimo į Ukrainos teritoriją parodytame „Pietų parko“ epizode „Atgal į Šaltąjį karą“. Šioje serijoje Vladimiras Putinas — ne energingas jaunas prezidentas, besistengiantis JAV piliečiui už 20 mln. dolerių parduoti skrydį į kosmosą ir nerimaujantis dėl ekonominių šalies perspektyvų, o iš proto išsikraustęs pusnuogis senis, šokantis pagal iš kasetinio magnetino skambančią devintojo dešimtmečio New Wave ritmus (jei tiksliau — grupės Frankie Goes to Hollywood dainą apie Šaltąjį karą „Two Tribes“). „Prezidentas Putinas nesveikas, pastaruoju metu jis atrodo liūdnai nostalgiškas“, — prieš įeidamas į prezidento kabinetą sako žilas valdininkas su ordinų juosta ir ant uniformos prisegta Rusijos Didvyrio žvaigžde (it iš akies trauktas Sergejus Šoigu). Šį kartą Putino kabinetas yra ne Vasilijaus Palaimintojo bažnyčioje, o Didžiuosiuose Kremliaus rūmuose. Tačiau patalpos atrodo daug prasčiau. Prie durų stovi didžiulė lokio iškamša, o kabinetą puošia paties prezidento portretas ir įvairiausi atsitiktiniai daiktai, konjako buteliai ir dubenys su vaisiais. Epizodo pabaigoje Putinas sutinka su aštrią vidurio amžiaus krizės fazę pergyvenusiu Misteriu Maki: „Noriu pasakyti rusams, kad jeigu pasikeisti sugebėjau aš, jūs irgi galite! Suprantu, kaip tai yra — kai sensti ir tampi agresyvus dėl problemų su potencija. Tačiau juk tai nėra priežastis gyventi praeitimi?“ Vladimiras Putinas prislėgtas linksi.

Mano nuomone, esminis skirtumas tarp Rusijos ir jos visuomenės įvaizdžio „Šeimos bičo“ ir „Pietų parko“ epizoduose 2000- ais ir 2020-ais yra tai, kad per praėjusį dešimtmetį RF kaip populiariosios kultūros vienetas nuėjo nuo mielų juokelių apie kailinius, matrioškas, lokius ir šaltas žiemas iki stipriai sergančio ir atomizuoto sociumo, valdomo kompleksuoto psichiškai nesveiko autokrato, neturinčio jokių vystymosi ar integracijos į likusį, normalų pasaulį, perspektyvų, teritorijos. Dabar Vakarų animatoriai vaizduoja Rusiją tokią beviltišką ir pasmerktą, kad stilistiškai tai primena 2000-ųjų seriajs apie Iraką, Afganistaną ar nacistinės Vokietijos okupuotą Lenkiją. O juk dar neseniai animacinę Eusiją buvo galima nesunkiai supainioti su viena iš kalnuotų JAV valstijų ar kokia Europos Sąjungos šalimi.

„Pamilk savo trofėjų“: vietoje epilogo

Dabartiniame pasaulyje didžiąja dalimi viešąjį požiūrį į kokį nors fenomeną, asmenį ar valstybę formuojančios popkultūros klišė — itin „lipnus“ dalykas. Naujas, dar neįprastas ir Valstybės Dūmos deputatams nesupratimą keliantis Rusijos, kaip kariaujančios ir vidinių prieštarų draskomos šalies renomė, deja, su mumis ilgam, ir nauji „Šeimos bičai“ tiesiog šį įvaizdį refleksavo pirmieji.

Grįžtant prie „brendingo mokyklos“ temos, tai galima gan pagrįstai, nors ir su geroka dalimi metamorfizmo, apibendrinti, kad Rusijoje laimėjo globalus „Čeliabinsko modelis“. RF, be jokios abejonės, galėjo pasirinkti: tarptautinės bendruomenės akyse tapti didele Suzdale ar Kolomna, kur pagarba „šaknims“ ir senovės rusų estetika dera su imlumu šiuolaikiškumui ir atvirumu įvairiausiems „hipsteriškiems“ eksperimentams, tapti „Cool Moscovia“, monumentaliu europietišku mišiniu postsovietinės Maskvos ir Sankt Peterburgo, kuriais be perstojo žavėjosi Frédérico Beigbederio 2007 metais išleisto romano „Au secours pardon“ lyrinis herojus.

 

Tačiau visgi pasirinktas buvo Čeliabinskas. Miestas, kuriame, iš esmė, viskas labai blogai, tačiau apie tai kalbėti neleidžiama jokia forma.

2000 metų liepą, kai Boriso Jelcino įpėdinis prezidento poste neprabuvo dar nė trijų mėnesių, pasirodė antrojo „Šeimos bičo“ sezono epizodas „Vienas iš Petorijos“. Jame Peteris Griffinas sužino, kad jo namas juridiškai nepriklauso nei išgalvotam Rod Ailendo valstijos Quahogo miestui, nei JAV teritorijai. Tai paskatina šeimos tėvą nuosavo būsto ribose paskelbti Petorijos valstybę ir netgi leidžia atstovauti ją JTO. Organizacijos sesijoje Peteris pastebi, kad „didingosios Petorijos šalies“ niekas iš delegatų tokia nepripažįsta, o jis pats kaip mikrovalstybės prezidentas, privalo sėdėti gale „su visokiais atraižomis“. Tada Irako nuolatinis atstovas pradedančiajam politikui rekomenduoja aneksuoti kokią nors teritoriją, kad kiti būtų priversti tave gerbti ir persėstum net į trečią eilę. Peteris patarimo paklauso ir užgrobia savo kaimyno Džo baseiną, paskelbdamas apie naujos provincijos „Džohaio“ įkūrimą. Atsakydama į JAV teritorijos aneksiją, Amerikos valdžia įveda Peteriui ekonomines ir vizų sankcijas ir apie šalies perimetrą išstato kareivius, tačiau Peteris nusprendžia laikytis savo ir „tarptautinę izoliaciją“ kompensuoti kontaktais su jį palaikančiais diktatoriais: Muammaru Gaddafi'u, Fideliu Castro, Slobodanu Miloševićiu, Saddamu Husseinu. Serijos gale jis pasikviečia juos vakarėliui po baseino.

Akivaizdu, jei panašaus siužeto epizodas būtų pasirodęs šio amžiaus pradžioje, tame vakarėlyje būtų atsiradęs dar vienas svečias, kuris epizodo premjeros metu svarstė bevizio režimo su ES ir bendradarbiavimo su NATO gilinimo klausimus. Tačiau dabar netgi grįžimas prie įsiėdusio stereotipinio „matrioškos, degtinės, balalaikos“ triptiko atrodo netgi labai nelengvas.

RF atsidūrė situacijoje, kai valstybė atsisakė bet kokių įvaizdžio kūrėjos funkcijų ir kaip apsėsta ėmėsi naikinti bet kokius teigiamus vaizdus ir asociacijas, susijusias su žodžiu „Rusija“. Tikėtina, rusams dabar vertėtų atkreipti dėmesį į sėkmingą Niujorko marketingo patirtį: ta pati „I Love New York“ kampanija, apie kurią rašiau straipsnio pradžioje, atlaikė bandymą 2001 metų rugsėjį, kai miestas susidūrė su siaubingomis teroro atakomis ir masiniu emociniu sukrėtimu. Miltonas Glaseris tada truputį modifikavo logotipą, prie raudonos širdies pripiešdamas juodą dėmę ir pratęsęs reklaminį šūkį: „I Love New York More Than Ever“.

Tikriausiai Rusiją dabar reikia mylėti labiau, nei bet kada anksčiau, platinant teigiamą vaizdą susipainiojusios, patekusios į bėdą ir giliai traumuotos šalies, tačiau vis gi originalios ir savotiškai nuostabios. Net jei niūraus ir visuotinai geriančio Čeliabinsko vaizdas toks bauginamai realistiškas.

republic.ru