Česlovas Iškauskas. Kur dreifuoja Juodasis žemynas? (20)
Šiemet pažymimas vadinamųjų Afrikos metų 50-metis. 1960-aisiais iš karto net 17 buvusių kolonijų paskelbė nepriklausomybę, o per kitus dvejus metus apie 88 proc. Juodojo žemyno gyventojų jau gyveno savarankiškose valstybėse. Bet ką afrikiečiui reiškia nepriklausomybė?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Neseniai kardinolas Peter Turkson, ilgai dirbęs įvairiose Afrikos šalyse, interviu italų mėnraščiui „30 Giorni“ sakė, kad dabar Afrikos kontinente yra 48 valstybės, ir pernelyg dažnai apie jas kalbama vienodais stereotipais. Gerbti Afriką, ganytojo nuomone, pirmiausia reiškia išmokti nedaryti paviršutiniškų apibendrinimų.
Padėtis Juodajame žemyne iš tikrųjų prieštaringa, sako dvasininkas. Mėnraštyje kardinolas P. Turkson pasakojo apie Kongo Demokratinės Respublikos šiaurės rytų regioną, kuris yra tapęs tikra kontinento žaizda – ten vyrauja bevaldystė, nors regione daug vertingų natūralių iškasenų. Paradoksalu, sako jis, bet viena iš bevaldystės priežasčių yra būtent šios iškasenos. Regione veikia visokio plauko karo vadai, kurie sugebėjo sukurti ir apginkluoti nedideles asmenines kariuomenes, pajungti bei suklaidinti vietos gyventojus ir organizuoti didelio mąsto iškasenų kontrabandą. Tačiau tai ne vienintelė bejėgiškumo priežastis. Pasak kardinolo P. Turkson, kelių, tiltų ir kitos infrastruktūros trūkumas neleidžia centrinei Kongo valdžiai efektyviai reaguoti. Dar kitas elementas yra tai, kad pasienyje gyvenančios įvairios gentys identifikuojasi ne su Kongu, o su kitomis valstybėmis. Galiausiai yra išorinės jėgos, siekiančios savų interesų. Visa tai sukuria chaosą, anarchiją ir nestabilumą. Tik stipri centrinė valdžia po truputį galės įvesti tvarką. Ar ne taip atsitiko Somalyje, kur iki šiol nėra vienos vyriausybės struktūros ir kur išsikerojo genčių karai bei viena iš terorizmo atmainų – piratavimas?
Didelė Afrikos rykštė yra korupcija, rašo „30 Giorni“. Gerai žinoma, kad korupcija yra visuotinis reiškinys, paplitęs ir išsivysčiusiose šalyse. Tačiau skirtumas yra tas, kad pažengusioje visuomenėje korupcija yra prižiūrima, kontroliuojama ir stabdoma. Afrikos šalyse politinė korupcija nestabdoma, nes tam nėra resursų ir realių priemonių. Rūpinamasi tik laikinai išspręsti šiandienos problemas, visai negalvojant apie neigiamas pasekmes rytoj.
Su tuo yra susijęs didelis Afrikos šalių įsiskolinimas. Norint padengti senas skolas, skolinamasi iš naujo. Galiausiai šalis vos išgali mokėti palūkanas, auga infliacija (minėtas Zimbabvės pavyzdys). Vykdomos kampanijos, kad besivystančioms šalims būtų panaikinti įsiskolinimai. Tačiau, pasak kardinolo P. Turkson, tai nepadės išsivaduoti iš ydingo skolų rato, nes po kurio laiko valstybės įsiskolins iš naujo. Tikra išeitis yra gamybos didinimas ir industrijos augimas. Nepakanka vien parduoti gamtinius resursus. Antai, Ganos valstybė yra stambi kakavos tiekėja, tačiau joje nėra šokolado fabrikų. Pasak Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininko žodžių, kai bus išmokta jaučių odas paversti batais, tada Afrikos valstybės išsivaduos iš uždaro skolų ir palūkanų rato, žengs stabilaus vystymosi keliu.
Tačiau ne viską lemia lėšos ir ekonomika. Afrikos kontinente daug socialinių trūkumų, bet iš kitos pusės, kaip 2009 metų Afrikai skirtame Vyskupų Sinode sakė popiežius Benediktas XVI-asis, šis žemynas yra „sveikas žmonijos plautis“. Pasak P. Turkson, šv. Tėvas galvoje turėjo krikščioniškas, religines ir žmogiškas Afrikos tautų vertybes. Tai matoma ir šio žemyno Bažnyčios gyvenime. Dar neseniai Afrika buvo tik misijų žemė, o dabar misionieriai į kitus kontinentus vyksta jau iš jos.
Pietų Afrika, kurioje yra kilusi pati juodžiausia rasinės segregacijos ir diskriminacijos forma apartheidas (baltųjų PAR gyventojų kalba tai reiškia „egzistavimą atskirai“), - akivaizdus ekonominio potencialo pavyzdys. 1992 m. panaikinus apartheidą Pietų Afrikos Respublikoje buvo pastebimas ūkio augimas. Tūkstančių Mozambiko gyventojų svajonė buvo patekti į PAR ir ten įsidarbinti. Žinoma, ši ilgai kolonizatorių valdyta šalis (apie 60 proc. pramonės ir dabar kontroliuoja Vakarų konsorciumai) nepasuko Kanados, Australijos ar Naujosios Zelandijos keliu, nes vietos gyventojų dauguma, vadovaujama 27 metų apartheido kalėjimuose išsėdėjusiam ANK lyderiui Nelson Mandela, negalėjo susidoroti su didžiuliais ekonomikos nuosmukio padariniais.
Bet štai iš PAR atėjo naujas signalas, kuris, ko gero, duoda gerą postūmį visai Afrikai: čia vykęs Pasaulio futbolo čempionatas padidino šalies BVP nedaug – tik 0,4 proc., bet, kaip pastebėjo „Frankfurter Allgemeine“, sukurta gera transporto struktūra, apmalšintas nusikalstamumas pademonstravo Juodojo žemyno gyvybingumą. Trūksta tik politinės valios ir nuoširdžios turtingesniųjų paramos.