Valdas Kilpys. Internetas: viltys ir nusivylimai (16)
Po pastarųjų rinkimų į Kongresą JAV demokratams prijaučiančioje spaudoje atsirado bent keletas tekstų, kuriuose skaudus Baracko Obamos šalininkų pralaimėjimas siejamas ir su interneto „kalte“. Teigiama, kad dabartinio JAV prezidento „interneto gerbėjai“ nuo jo nusisuko pirmiausia ir, rengiant rinkimų kampanijas, šiuolaikines technologijas derėtų naudoti kiek saikingiau, idant ateityje nelauktų tokie skaudūs sutriuškinimai kaip kad per paskutinius rinkimus į Kongresą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šis požiūris – puikus įvadas į kiek platesnę temą, kuri siejasi su kintančiu žmonių požiūriu į internetą. Tai teigdamas pirmiausia turiu mintyje tam tikrą vis plačiau pasireiškiantį visuomenės suvokimą, kad internetas nebegali būti traktuojamas kaip „geresnio gyvenimo garantas/pažadas“.
Praeityje panašus fenomenas iškildavo kiekvienąsyk, kai būdavo išrandamos naujos žinių sklaidos technologijos. Taip nutiko atsiradus radijui (buvo manoma, kad radijas kiekvienuose namuose taps solidarios visuomenės formuotoju ir puosėlėtoju), to paties neišvengta ir televizijos priešaušriu (vaizdo ir garso perdavimas per atstumą kai kurių buvo traktuojamas vos ne panacėja šalinant tamsumą visuomenėje).
Panašių lūkesčių nebuvo išvengta ir atsiradus internetui: elektroninės vyriausybės, virtualios bendruomenės, pinigų transakcijos ir t. t. daugelio mintyse asocijavosi (tiesą pasakius, ir dabar to netrūksta) su kokybiškai nauju žingsniu pasaulio evoliucijoje. Tačiau to neįvyko.
Internetas yra tik modernus pjūklas medkirčio rankose. Jis neturi nieko bendro su laimės siekiu ar juo labiau su visuomeninės sąrangos tobulėjimu. Įdėmiau apsižvalgius aplink su tam tikra nuoskauda tenka konstatuoti, kad daugelis internetą suvokia tik kaip galimybę veltui žiūrėti piratinius filmus ar tiesiog klausytis parsisiųstos muzikos. Dar kita grupė su jo pagalba šiek tiek supaprastino piniginių atsiskaitymų procedūras.
Kalbėti apie itin visuomeniškai aktyvių virtualių draugijų/bendruomenių kūrimąsi veik beprasmiška. Internetas netapo ir, esu tikras, niekada netaps įrankiu, padedančiu spręsti socialinius, politinius ar kitus dalykus. Kaip anksčiau televizija buvo traktuojama kiap itin naudingas „įrankis“ tobulinant visuomenę, taip ir dabar internetas po truputį tampa manipuliavimo, verslo ir besaikio pramogavimo erdve.
Retos išimtys (tarkim, Googlebooks projektas) gramzdinamas autorinių teisių liūne, ir tik nedaugelis realiai juo naudojasi (nepavyko rasti šio projekto vartotojų skaičių, tačiau, palyginti su bendru internautų skaičiumi, jie, ko gero, būtų labiau nei juokingi). Internetas kaip neužteršta mediaerdvė taip pat baigia prarasti savo pozicijas.
Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad iš pradžių atsiradę naujienų portalai bandė save priešpriešinti tradicinei žiniasklaidai, tačiau laikui bėgant manipuliacijų kiekis medijose daugmaž išsilygino. Vienintelis pozityvus dalykas liko interneto svetainių specializacijos dydis. Kokie nors praktinio šaudymo ar mezgimo vąšeliu mėgėjai niekada negalėtų sau leisti atskiro žurnalo, užtat dabar turi puikias interneto svetaines.
Dar vienas išimtinai su virtualybe sietas begriūnantis mitas – internetas kaip diskusijų erdvė. Tenka pripažinti, kad virtualioji erdvė mutavo į išsirėkimo ir pasibarimo vietą. Socialinių tinklų, tinklaraščių suteikta galimybė kiekvienam turėti nuosavą „žiniasklaidos priemonę“ vargiai ar vadintina diskusijų erdvės plėtra. Susidūrėme su situacija, kai interneto suteikiamos priemonės yra neadekvačios visuomenės sugebėjimams jomis naudotis. Ko gero, čia ir slypi tikrojo nusivylimo internetu priežastys. Dar praeis nemažai laiko, kol prie kirvių įpratę žmonės išmoks naudotis grandininiais pjūklais. Jei norės mokytis, aišku savaime...
