Arabų „realybė“ yra daugiaformė, įvairialypė ir daugiapusė. Tai nėra homogeniška visuma, besilaikanti bendrų taisyklių, neatsiejamų nuo religijos ir kultūros. Ši realybė yra kaleidoskopas situacijų, aplinkybių ir transformacijų, kuriose politiniai, ekonominiai ir socialiniai faktoriai sąveikauja su kultūra ir religija, tačiau pastarosios nebūtinai lemia šios sąveikos baigtį. Arabų valstybės ir visuomenės dažnai įsivaizduojamos kaip nelanksčios ir besipriešinančios kaitai, kadangi į jas žvelgiama per jose valdančių režimų vertinimo prizmę, o jie, daugeliu atvejų, priešinasi vystymuisi bei pokyčiams.
Vis dėlto, toks įvaizdis neatspindi arabų visuomenių realybės. Priešingai, didžiulis dinamizmas atveria duris daugybei pokyčių, nors ir vykstančių skirtingais greičiais ir sudėtingais, prieštaringais būdais, kuomet kaitą iš apačios bando sulaikyti ir sudrausminti valdžia. Šias aplinkybes svarbu turėti omenyje žvelgiant į moterų situaciją arabų pasaulyje.
Pagal vyraujantį įsivaizdavimą, arabų moteris yra pasyvi, egzotiška, šydu prisidengusi „auka“, kuri reaguoja į įvykius užuot pati juose dalyvavusi. Ji yra beasmenė „komunitarizuota“ moteris, apipinta stereotipais, kurie kursto išankstinę nuomonę apie kultūrą. Tačiau tokios supaprastintos idėjos prieštarauja daug sudėtingesnei realybei. Šios sampratos yra nusistovėję laiko ir vietos prasme, tuo tarpu empiriniai duomenys rodo, jog vyksta gilūs visa keičiantys virsmai, nepaisantys patriarchalinių struktūrų galios ir lygiai tokių pat stiprių reakcionierių jėgų.
Menamas arabų ir islamiškojo pasaulio nemobilumas išties neatitinka realybės. Demografinės permainos bei socialiniai ir ekonominiai faktoriai, veikiantys auklėjimą ir darbą, lemia esminius pokyčius tradiciniame šeimos modelyje, ir tą jau galima pastebėti netgi pačiuose konservatyviausiuose kraštuose. Ši kaita jau lėmė pozityvią moters vaidmens ir santykių tarp lyčių transformaciją arabų visuomenėse, ir tai nesiliauja. Arabai gyvena tame pačiame laikmetyje kaip ir likęs pasaulis, nepaisant to, kad jie ir yra veikiami tokių ypatumų kaip religinių normų įtaka šeimos gyvenime. Šiaip ar taip, ši įtaka nėra išimtinai būdinga tik Islamui, o prielankumas religijai ne stabdo, o tik sulėtina socialinius pokyčius, kurie yra neišvengiami. 2010 m. atliktas tyrimas („Mujer y Familia en las sociedades árabes actuales“) rodo, jog nepaisant to, jog kaitos tempas, forma ir rezultatai varijuoja, esminiai moterų padėties pokyčiai arabų pasaulyje yra visuotiniai.
Modernaus pasaulio spaudimas ir reikalavimai yra neginčijami, be to, jie yra plačiai paplitę. Berniukų ir mergaičių išsilavinimo lygio skirtumai visur mažėja, galbūt tik nevienodais greičiais. Be to, daugelyje arabų šalių vidurinio ir aukštojo išsilavinimo lygiuose yra daugiau mergaičių, nei berniukų. Šis pokytis rodo, jog tėvams jų dukterų išsilavinimas yra tiek pat svarbus kaip ir sūnų.
Santuokos sudarymas vyresniame amžiuje bei sumažėję gimstamumo rodikliai yra tiesiogiai susiję su auklėjimu ir kontraceptinių priemonių naudojimu. Nors šioje srityje pirmauja Magrebo regiono šalys (Š.Afrikos valstybės: Mauritanija, Marokas, Alžyras, Tunisas, Libija, taip pat Vakarų Sachara), šis reiškinys pastebimas visame arabų pasaulyje. Apklausos rodo, kad jauni vyrai ir moterys prieš tuokdamiesi nori mokytis ir turėti darbą. Be to, vis daugiau jaunų arabų partnerį nori pasirinkti patys.
Per pastaruosius penkiasdešimt metų labai daug moterų įžengė į viešąją erdvę, kas buvo nulemta intensyvios urbanizacijos visose arabų šalyse ir didžiulio mokamų darbo vietų moterims pagausėjimo. Masinis arabų kraštų perėjimas nuo kaimo prie miesto visuomenės yra viena didžiausių transformacijų, kokias jiems yra tekę patirti, ir šis perėjimas pakeitė šeimos struktūrą, sumažindamas ją bei prilygindamas vakarietiškai „branduolinei šeimai“. Šis naujas šeimos modelis dabar yra toks gajus, kad jis imponuoja ir kaimo visuomenėms, kur agrarinių ūkių sumažėjimas įtakoja ir perėjimą prie mažesnių šeimų. Šeimos modelio kaita arabų kraštuose vyksta skirtingais greičiais, tačiau toje pačioje šalyje miestuose ir kaimuose dažnai vyksta tuo pačiu metu.
Nenuostabu, kad šie pokyčiai vedė prie galios perskirstymo tarp senų ir jaunų, tarp moterų ir vyrų. Galima pastebėti, kad patriarchalinės tvarkos sergėtojai pamažu vis labiau praranda įtaką, o šį pokytį sustiprina ir minėtas poslinkis nuo plačios prie branduolinės šeimos. Be to, vis augantis jaunų žmonių ir moterų „svoris“ visuomenėje ženklina esminę tendenciją šiuolaikinio arabų pasaulio evoliucijoje.
Vis dėlto, šios permainos nebūtinai reiškia ryšio su praeitimi nutraukimą. Daugybė kaitos nulemtų situacijų analizuojamose valstybėse atspindi vietinius kompromisus, susijusius su tradicijomis ir patriarchaliniais įstatymais, ir įvairius seno ir naujo gyvenimo būdo suderinimo laipsnius. Vietinės sąlygos atspindi įvairias derybas bei strategijas kaip pastumti į šalį egzistuojančias normas jų formaliai neperžengiant. Šios permainos yra pastebimai silpnesnės tokiose šalyse kaip Palestina ir Irakas; taip yra ne vien dėl vidinių priežasčių, bet ir dėl sudėtingų konfliktų, kuriuos šioms šalims tenka išgyventi.
Arabų visuomenių kaitos dinamika retai kada sutampa su politinio klimato kaita jų valstybėse. Šiandien arabų regioną galima apibūdinti kaip turintį stiprias dinamiškas visuomenes, tačiau sudarytą iš valstybių, kurių vyriausybės nėra prisitaikiusios prie pokyčių. Dauguma valstybių priešinasi socialinių transformacijų perkėlimui į teisinę plotmę. Jos baiminasi, kad laisvių išplėtimas ir asmeninės nepriklausomybės ugdymas šeimoje (silpninantis patriarchalinį autoritetą) persikels į viešąją erdvę ir lems ideologinio valstybės galios pamato kvestionavimą. Todėl plačiai paplitęs yra reikalavimas primygtinai laikytis religinių normų bei vyriausybių bandymas legitimizuoti patriarchalinio valdymo tęstinumą per užuominas apie tradicijos svarbą. „Valstybių feminizmai“ dažniausiai tėra retorinio ar politinio simbolizmo manifestacija, visų pirma siekianti demonstruoti tapatinimąsi su tarptautiniu įvaizdžiu, tačiau nelemianti jokių esminių pokyčių.
Nors kaitos procesas jau ir yra įsibėgėjęs, tačiau jis nėra visur vienodas. Kaitos eiga yra netolygi, kadangi susiduriama su stipriomis nepaslankumo ir priešinimosi jėgomis. Vis dėlto, arabų visuomenės išgyvena intensyvias, principines ir neišvegiamas permainas, kurios nepriklauso nuo netolygių regioninių sąlygų. Regiono politiniai autoritetai, ne mažiau nei pačios šeimos, bus priversti susitaikyti su tradicinio modelio prieštaravimais, nesuderinamais su moterų padėties transformacija. Kadangi šie pokyčiai nėra nepriklausomi, juos verta nagrinėti tiek iš vidinės – arabų – pozicijos, tiek iš išorės.
Būtent moterų situacija yra vienas esminių kriterijų išoriniam pasauliui, ypač Vakarams, vertinant arabų pasaulį. Vis dėlto, pastebimas aiškus polinkis tokiuose vertinimuose akcentuoti tariamą imobilumą, kylantį iš islamiškųjų normų. Šis „moterys-Islamas“ tandemo akcentavimas aptemdo realių, iš tiesų vykstančių pokyčių pažinimą. Toks vyraujantis požiūris į arabų visuomenes dažnai užslopina pašaliečio gebėjimą išsilaisvinti iš išankstinio nusistatymo ir tikėjimo, kad islamiškoji visuomenė izoliuoja ir įkalina visas arabų moteris, tačiau tiesa yra ta, jog jos gyvena labai skirtingomis sąlygomis. Toks stereotipinis mąstymas neleidžia mums išvysti bei įvertinti didžiulių permainų, vykstančių arabų visuomenėse, ir stebėti, kaip moterų padėties transformacija keičia arabų visuomenes. Tokiu būdu Vakarų pasaulis rizikuoja prarasti svarbią galimybę suprasti arabų pasaulį tokį, koks jis yra šiandien, ir tokį, koks jis bus rytoj.