Šiandien Rusijoje mėgstama kalbėti apie santykių „perkrovimą“. Tiesa, pirmieji šį terminą pavartojo JAV diplomatai, bandydami apibrėžti naujas bendradarbiavimo su Maskva gaires. Vėliau, po tragiškos Lenkijos prezidento žūties per lėktuvo katastrofą Katynėje (prie Smolensko), prasidėjo Rusijos santykių su Varšuva „perkrovimas“. Galima įtarti, kad, nors apie tai kol kas ir nekalbama oficialiai, vyksta ir tam tikras Rusijos ir Baltijos šalių santykių „perkrovimas“.

Pastebėti santykių atšilimo pėdsakų ne taip jau ir lengva. Rusijos visuomenė yra įpratusi žiūrėti į Baltijos šalis kaip į priešišką teritoriją. Tai rodo viešosios nuomonės apklausos (čia aš remiuosi nepriklausomos nuomonių tyrimų agentūros „Levada-Centr“ duomenimis). 2007 metais labiausiai priešiškų Rusijai šalių penketukas, šalies gyventojų apklausos duomenimis, atrodė taip: Estija, Gruzija, Latvija, JAV ir Lietuva. Kelerių ankstesnių metų duomenys bylojo, kad šis „priešiškų šalių“ sąrašas yra pastovus ir mažai keičiasi.

Tiesa, 2006 m. tarp pačių priešiškiausių buvo nurodomos Latvija ir Gruzija, o 2005 m. – Latvija ir Lietuva. Tam, kad 2007 m. apklausoje anksčiau kiek palankiau vertinta Estija pripažinta pačia nedraugiškiausia Rusijos atžvilgiu, lemiamą įtaką padarė vadinamosios Bronzinės nakties įvykiai, susiję su paminklo sovietiniams kariams perkėlimu iš Talino centro į Karių kapines. Beje, tai pažymėjo ir „Levada-Centr“ analitikai, pabrėždami, kad „priklausomai nuo aktualios politinės situacijos „priešo paveikslas“ gali lengvai keisti savo lokalizaciją“.

Panašią tendenciją rodė ir 2009 m. apklausa. Joje „priešų“ penketukas atrodė taip: Gruzija, JAV, Ukraina, Latvija ir Lietuva (beje, Estija atsidūrė šeštoje „priešiškai nusiteikusių“ valstybių vietoje). Rusijos visuomenės nuomonei šiuo atveju nemažą įtaką padarė 2008 m. rugpjūčio mėnesio karinis konfliktas su Gruzija, taip pat ir Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos politika, nukreipta į Ukrainos nacionalinio identiteto stiprinimą ir orientaciją į Vakarus. Nepaisant to, Baltijos šalys irgi tradiciškai išsilaikė „priešų“ sąrašo viršūnėje.

Būtų įdomu pažiūrėti, kaip Rusijos gyventojų nuomonė pasikeitė per pastaruosius keletą metų, tačiau analogiško tyrimo, kuris būtų atliktas neseniai, aptikti nepavyko. 2011 m. sausio mėnesį „Levada-Centr“ atliko kiek kitokią apklausą: klausė, ar Rusija turi priešų. Tie, kas atsakė teigiamai, buvo paprašyti tuos priešus išvardyti. Rusijos gyventojų manymu, didžiausią grėsmę jų šaliai kelia Čečėnijos kovotojai, JAV, NATO, „tam tikros politinės jėgos Vakaruose“, islamistai, taip pat oligarchai ir bankininkai. Beje, penktoje-šeštoje vietoje kartu su paminėtais „oligarchais ir bankininkais“ atsidūrė ir buvusios sovietinės respublikos (kaip galima suprasti, dažniausiai buvo minimos Baltijos šalys, Gruzija ir Ukraina).

Atsižvelgiant į tai, įmanoma teigti, kad Baltijos šalių, kaip „priešiškų valstybių“, įvaizdis yra stipriai įsitvirtinęs Rusijos visuomenės sąmonėje. Didelį darbą kuriant tokį įvaizdį atliko oficialioji Rusijos propaganda, skleidžiama per valdžios ar su valdžia susijusių žmonių kontroliuojamas žiniasklaidos priemones (faktiškai – dauguma spaudos leidinių ir visi televizijos kanalai). Tai paaiškina ir visuomenės nuomonės svyravimą, kuris yra tiesiogiai susijęs su tarpvalstybinių santykių paaštrėjimu (atitinkamai keičiasi ir propagandinio smūgio kryptis).

Tačiau sprendimą apie santykių pokyčius priima ne Rusijos žmonės. Tokį sprendimą gali priimti tik vadinamasis „politinis elitas“, kuris ir turi savo rankose visą valdžią šiandieninėje Rusijoje.

2010 m. vasarą ekonomikos ekspertas iš Suomijos Andersas Aslundas savo publikacijoje laikraštyje „The Moscow Times“, nagrinėdamas Rusijos ir jos artimiausių kaimynų santykius, pareiškė, kad „Rusijos santykiai su trimis Baltijos šalimis dar niekada nebuvo tokie geri kaip šiandien“. Šį pareiškimą galima vertinti kaip gana drąsų ir paradoksalų, tačiau racionalumo jame irgi yra.

Pastaruoju metu Rusija ir Baltijos šalys gyvena be didesnių tarpusavio konfliktų. Seni nesutarimai – dėl istorijos interpretavimo – yra visiems žinomi ir jau kiek atsibodę. Rusija taip pat vis mažiau dėmesio kreipia į vadinamąją ne piliečių problemą Latvijoje ir Estijoje (kadaise tai buvo vienas mėgstamiausių argumentų ideologinėse kovose). Prisimintini ir maži, bet realūs tam tikri santykių atšilimo ženklai.

Iš jų galima paminėti Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės skambutį Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui 2009 m. vasarą, kai ji aptarė su Rusijos vadovu aktualius klausimus, susijusius su Lietuvos vežėjų ir pieno produktų eksportuotojų problemomis. Taip pat verta paminėti, kad 2010 m. gruodžio mėnesį vyko Latvijos prezidento Valdžio Zatlero vizitas į Rusiją. Abi šalys įvertino šį vizitą labai palankiai, buvo nemažai kalbama apie Rusijos ir Latvijos santykių normalizavimo pradžią.

Tačiau galbūt Rusija dabar tiesiog pernelyg užsiėmusi santykių aiškinimusi su kitomis šalimis – ta pačia Gruzija, Ukraina (jos prezidentas Viktoras Janukovyčius pasirodė esąs ne tiek „prorusiškas“, kiek buvo tikėtasi Maskvoje) ir Baltarusija. Tai reikštų, kad reikalui esant santykiai vėl gali paaštrėti.

Kita vertus, jeigu „perkrovimas“ tikrai vyksta, tai jis vyksta tyliai. Ko gero, kitas variantas šioje situacijoje vargu ar įmanomas. Šiandieninė Rusijos valdžia vis dar vadovaujasi jau gana pasenusiu jėgos principu, kurį primityviai galima būtų nusakyti taip: „Kas stipresnis, tas ir teisus“. Baltijos šalys, Kremliaus akimis žiūrint, yra pernelyg maži ir nereikšmingi globalios politikos žaidėjai, kad santykių „perkrovimas“ būtų akcentuojamas viešai.

Žinoma, šiandien Baltijos šalys yra Europos Sąjungos ir NATO narės, tai prideda joms tam tikro svorio, tačiau Rusija santykiuose su susivienijusia Europa laikosi skaldymo principo – vengdama rimtesnio pokalbio su ES ar NATO kaip su globaliais žaidėjais, Maskva stengiasi intensyviau plėtoti dvišalius kontaktus su kai kuriomis atskiromis (vėlgi gana didelėmis ir įtakingesnėmis) valstybėmis – Vokietija, Prancūzija, paskutiniu metu taip pat ir su Lenkija.

Rusijai sunku pakeisti santykius su Baltijos šalimis ir dėl psichologinių barjerų. Nors per praėjusius du dešimtmečius Sovietų Sąjungos atkūrimo idėja faktiškai išsikvėpė (jos šiandien savo retorikoje beveik nevartoja net Rusijos Federacijos komunistų partijos atstovai), Maskva vis dar turi stiprų savo įtakos erdvės jausmą. Faktas, kad šioje „įtakos erdvėje“ esančios šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – tapo ES ir NATO narėmis, Kremliaus vis dar pasąmonėje vertinamas kaip savotiškas akibrokštas.

Tai paaiškina nelogišką ir gana skausmingą reakciją į žinią, kad NATO paruošė specialų gynybos planą Baltijos šalims. Nors vargu ar Maskva šiuo metu puoselėja kokį nors karinės intervencijos į Baltijos šalis ketinimą, o Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos patvirtinta gynybinė Lietuvos, Latvijos ir Estijos strategija tik rodo NATO ryžtą vykdyti savo įsipareigojimus, Kremlius, paaiškėjus gynybinio plano detalėms, neslėpė susierzinimo. Tiesa, šis fantominis imperinis skausmas buvo gana trumpalaikis, šurmulys, kilęs dėl jo, nebuvo specialiai palaikomas ir akcentuojamas.

Apie mąstymo ir santykių „perkrovimą“ gali paliudyti ir kalbinis lygmuo. Svarbu tai, kaip Kremlius, o kartu – ir Rusijos gyventojai, žiūri į mūsų regioną – ar jiems tai yra Pabaltijys (Прибалтика), t. y. vienalytė erdvė, buvęs sovietinės imperijos gabalas, ar jau Baltijos šalys (страны Балтии)? Pastebėjau, kad nors anksčiau rusiškoje informacinėje erdvėje vyravo pirmasis variantas, šiandien vis dažniau galima aptikti atvejų, kai Lietuva, Latvija ir Estija jau vadinamos Baltijos šalimis. Man atrodo, tai yra geras ženklas.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Geopolitika

Autoriai: Viktor Denisenko

Komentarai (0)