Vokietė 15 metų laimingai gyvena visiškai be pinigų (36)

2011-08-25

Pasirodo, turtingoje Vokietijoje gali jaustis laimingas ir neturėdamas pinigų. Tai savo gyvenimu mėgina įrodyti Heidemarie Schwermer. Kad taip gali būti, netikėta ir pačiai 69-erių vokietei. H. Schwermer pradėjo eksperimentą prieš 15 metų. Moteris jautėsi pavargusi nuo „godžios vartotojų visuomenės“, todėl norėjo įrodyti, jog metus gali pragyventi ir negaudama atlyginimo. Tačiau toks gyvenimo būdas H. Schwermer labai patiko. Vokietė nenutraukia jo ir toliau, nes yra laiminga.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Savo dabartinio gyvenimo H. Schwermer nevadina asketišku. „Man niekada netrūksta maisto, pinigų ir draugų. Mano gyvenime nėra streso. Manęs nevaldo pinigai, sąskaitos ar godumas. Per tuos 15 metų man nė karto neprireikė gydytojo, nes esu sveika kaip ridikas. Nesijaudinu dėl ateities. Tiesiog gyvenu ir džiaugiuosi kiekviena gyvenimo sekunde“, – aiškina pensininkė. Kartais ji net įsigudrina praleisti atostogas užsienyje, o už lėktuvo bilietus pasisiūlo atidirbti. Lengvai pasidažiusi, paprastus marškinėlius ar megztinius nešiojanti ir kaklą dirbtiniais perlais mėgstanti puošti moteris tikina, kad nė neketina sugrįžti į „eurų ir centų pasaulį“, nes jos širdis nelinksta prie materialios visuomenės. „Atsisakiusi pinigų ėmiau vertinti gyvenimo kokybę, vidinius turtus ir laisvę. Visada maniau, kad tas, kuris nieko neturi, yra vertas labai daug“, – dėsto H. Schwermer. Per Antrąjį pasaulinį karą Mėmelyje (t. y. Klaipėdoje) gimusi Heidemarie, kaip ir kiti Rytų Prūsijos vokiečiai, buvo išvaryta iš savo namų. Kai tą kraštą užėmė sovietų kariuomenė, jos šeima liko be nieko. „Gerai prisimenu, kaip tuomet buvo elgiamasi su žmonėmis, kurie neturėjo pinigų, kurie absoliučiai nieko neturėjo“, – sako vokietė. Tačiau Heidemarie nepražuvo – mokėsi, dirbo, tapo vidurinės mokyklos mokytoja. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ji metus praleido Čilėje, matė ten baisų skurdą. Grįžusi į tėvynę, vokietė ištekėjo, pagimdė du vaikus, tačiau netrukus santuoka iširo. Jai tai buvo tikra tragedija. „Išverkiau visas akis. Paskui nutariau gyventi paprasčiau, pamažu atsisakydama visko, kas primindavo ankstesnį gyvenimą. Tai man padėjo. Kuo kukliau gyvenau, tuo laimingesnė jaučiausi. Nutariau tokia terapija pasidalyti su kitais“, – kalba H. Schwermer. 1982 metais moteris persikėlė gyventi į Dortmundą. Vos atvykusi Heidemarie atkreipė dėmesį, kad tame mieste ypač daug benamių. Dortmunde ji netikėtai tapo psichoterapeute. „Dirbau virtuvėje už 10 markių per valandą, o žmonės man sakydavo: „Juk jūs studijavote universitete." Tapau vertinama labiau nei tada, kai dirbau mokykloje. Man parūpo išsiaiškinti, apie ką žmonės mąsto. Paskui ir to pasidarė per maža. Norėjau padaryti ką nors gera pasauliui“, – pasakoja H. Schwermer.

1994 metais ji nusprendė sužinoti, kaip gyvena ta visuomenės dalis, kuriai nuolat trūksta pinigų. Iš pradžių Heidemarie klausinėjo jaunus žmones ir pensininkus, nes jie sunkiausiai verčiasi, o paskui nutarė, kad geriausia išbandyti tai pačiai. H. Schwermer metė darbą, išsikraustė iš nuomojamo buto, paliko jame visus savo daiktus, uždarė banko sąskaitą, atsisakė sveikatos draudimo ir pasiryžo metus gyventi be jokių pajamų.

„Duktė mirtinai išsigando, kaimynai vos neverkė matydami, kokią didelę, jų nuomone, darau kvailystę. Tačiau šiandien jie mane palaiko“, – džiaugiasi avantiūrizmo nestokojanti vokietė.

Susiradusi prieglobstį ir įsitaisiusi ant senos sofos H. Schwermer ėmėsi rašyti, kaip jai sekasi gyventi be pinigų. „Kartą atrodė, jog mirsiu iš bado, tačiau prisiminiau savo alkaną vaikystę ir nutariau: jei ištvėriau tuomet, ištversiu ir dabar“, – vieną dieną užrašė Heidemarie.

Moters įspūdžiai virto knyga ir buvo išversti į kitas kalbas, o eksperimentui skirti metai – gyvenimo būdu. Taip H. Schwermer gyvena jau 15 metų. „Uždirbau daug pinigų, penkiaženklę sumą, tiesa, dar markėmis, ir visus išdalijau“, – prisimena autorė. Vokietę pradėjo kviesti į televizijos laidas, siūlė vesti seminarus. Apie ją net sukurtas dokumentinis filmas.

Šiuo metu H. Schwermer, patogiai įsikūrusi Vokietijos šiaurėje, Vilhelmshaveno miestelyje esančiame name, redaguoja jau trečią savo knygą. Už jas gautus pinigus moteris prašo leidėjų paaukoti labdarai. Skaityti paskaitų H. Schwermer nemėgsta, nes tai jai kelia stresą. Už gyvenimą name vokietė nieko nemoka, tačiau atsidėkodama jo savininkui surenka šiukšles ir nupjauna žolę.

Heidemarie gauna sveiko maisto iš netoliese esančios parduotuvės. Viena draugė, turinti sodą, aprūpina ją daržovėmis. Kartais ta pati draugė pasiūlo ir lėkštę sriubos. H. Schwermer visą savo pensiją, 700 eurų, išdalija pažįstamiems, „kuriems to labiau reikia“. Moteris atsisako mąstyti apie tai, kad metai vis bėga ir kad jai gali tekti kreiptis į medikus.

„Žinoma, iš pradžių labai išgyvendavau, matydama tuščią šaldytuvą, bet esu iš tų žmonių, kuriems patinka nežinoti, kas bus rytoj“, – teigia vokietė. H. Schwermer neskatina kitų sekti jos pavydžiu ir gyventi taip pat. „Tiesiog noriu parodyti, kad gyvenime visuomet galima remtis kitais“, – sako pensininkė.

Po dviejų mėnesių ekscentriškoji vokietė vėl ketina krautis savo mantą į nedidelį lagaminą ir leistis ieškoti kitos gyvenimo vietos.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lietuvos žinios

(9)

(1)

(7)

Komentarai (36)