Mokslinis požiūris: ar kanibalizmas išgelbėtų nuo visuotinio bado? (27)
Kanibalizmas – turbūt visiems žinoma sąvoka, apibūdinanti situaciją, kuomet vienos rūšies atstovai valgo vieni kitus. Dažniausiai kanibalizmas reiškia žmones valgančius kitus žmones, todėl kartais vietoj kanibalizmo naudojamas žmogėdrystės sinonimas. Tačiau visa tai – tamsiųjų istorijos amžių palikimas ir ką tai bendro gali turėti su pakankamai mokslo ir technologijų kryptimi pažengusia XXI a. žmonių civilizacija? Deja, tokia tema nėra visiška utopija svarstant apie galimas radikalias maisto stygiaus problemas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Žmonių skaičius pasaulyje spalio 31 dieną pasiekė 7 mlrd., o iki šimtmečio pabaigos populiacija galėtų išaugs iki 10 mlrd., teigia Jungtinės Tautos. Tai daug burnų, kurias reikia pamaitinti. Egzistuoja tikimybė, kad tradicinė žemdirbystė ir gyvulininkystė nebesugebės patenkinti augančio maisto poreikio. Kas nutiks, jei maisto trūkumas visame pasaulyje taps toks baisus, kad žmonės pradės valgyti vieni kitus?
Jei įvykiai susiklostytų taip baisiai, pats protingiausias pasirinkimas būtų pirmiausiai valgyti senolius. Juk iš 10 mlrd. žmonių, penktadalis bus sulaukę mažiausiai 65 metų, taigi fiziškai jie nebus taip pajėgūs prisidėti prie visuomenės gerovės ar to, kas iš jos bus likę, rašo lifeslittlemysteries.com.
Laimei, tyrėjai teigia, kad maitinimasis senoliais, ar bet kuo kitu, neišspręstų pasaulinio bado problemos. Trumpuoju laikotarpiu žmonių valgymas išspręstų dilemą, kaip pamaitinti populiaciją ir tuo pačiu metu ją sumažinti. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje kanibalizmas niekada nebūtų veiksmingas.
„Jei visi valgo vieni kitus, rūšys ilgai neišliks“, – teigia Jamesas Cole’as iš Southhamptono žmogaus kilmės archeologijos centro universiteto.
Dalis problemos tai, kad žmonės nėra tokie mėsingi, kaip kiaulės, karvės, elniai ar kiti gyvūnai. Net jei žmogienos dietą smarkiai papildytume grūdais, per metus tektų suvalgyti daug daugiau bičiulių nei per šį laikotarpį gimtų kūdikių. „Net jei tokio katastrofiško įvykio atveju socialiniai papročiai žlugtų ir pradėtume valgyti vieni kitus, žmonės paprasčiausiai nebūtų tokie maistingi, palyginus su kitais žinduoliais“, – pažymi J. Cole’as.
Tiesa, Homo šeimos atstovai ir jų protėviai ilgą laiką rijo vieni kitus – ir dėl to, kad paprasčiausiai išgyventų, ir dėl ritualinių priežasčių. „Kanibalizmas mūsų rūšies istorijoje iš tiesų turi senas tradicijas“, – teigia J. Cole’as. Tačiau, išskyrus kelis atvejus, kanibalizmas dažniausiai buvo tarsi delikatesas ar siejamas su svarbiais kultūriniais įvykiais, o ne pastovus maisto medžiagų šaltinis.
Ant hominidų kaulų rastos įpjovos leidžia manyti, kad mūsų protėviai mėsą nuo kaulų šalino dar prieš 780 tūkst. metų, teigia J. Cole’as. Dauguma istorinių kultūrų domėjosi kanibalizmu: actekai, kaip manoma, turėjo parduotuves, kur pardavinėjo žmogieną, o maoriai Naujoje Zelandijoje valgė mūšyje žuvusius priešininkus. Šiais laikais Amazonėje ir Papua Naujoje Gvinėjoje gyvenančios gentys tam tikru lygiu vis dar propaguoja kanibalizmą.
Tipiškuose grobuonio-aukos santykiuose, gepardas taikysis į gazelę, kurią lengviausia sugauti – sergančią, sužeistą, jauną arba seną. Tyrėjams nepavyko aptikti jokių įrodymų, kad tokios strategijos laikytųsi kanibalizmu užsiiminėję žmonės. „Jei buvo sąmoningas atrankos procesas, šiandien jis mums nepastebimas. Atrodytų, kad kanibalizmo aukomis tapo įvairiausi individai – naujagimiai, paaugliai ir suaugę“, – pastebi J. Cole’as.
Tarkime, situacija pasikeičia, ir badaujantys, beviltiškoje padėtyje atsidūrę žmonės nusprendžia praretinti kelių milijardų senolių bandą. Kaip grobuonys maitintųsi?
Iš pradžių pilvai būtų prikimšti.
„Spėčiau, kad nors pastovus mitybos kanibalizmas nepasiteisintų – mes augame per lėtai, lyginant su viščiukais ar prijaukintais žolėdžiais žinduoliais, – kaip atsvara smarkiam gyventojų skaičiaus augimui jis būtų tinkamas“, – teigia Duke’o universiteto biologas Stevenas Vogelis.
Tačiau tik tam tikrą laiką. Remiantis S. Vogelio skaičiavimais, žmogaus kūne yra apie 20 kilogramų gana riebios mėsos ir kitų valgomų dalių. (Maitinantis vien mėsa, jei valgomi ir organai, galima aprūpinti organizmą visomis maistingomis medžiagomis, kaip rodo eskimų pavyzdys.)
Šis maistas virstų maždaug 60 tūkst. kilokalorijų. Žmogui per dieną reikia 2–3 tūkst. kilokalorijų, kad išgyventų. Darant prielaidą, kad žmogienos kiekiai būtų riboti ir kanibalai gautų vos 10 % iš reikalingų 3 tūkst. kalorijų, vienas žmogus kitą jį valgantį žmogų galėtų išmaitinti 200 dienų.
Net ir tokiu atveju, „populiacijai kasmet tektų paaukoti beveik du žmones, kad vienas išgyventų. Tai reiškia, kad žmonių skaičius kasmet sumažėtų beveik dviem trečdaliais“, – teigia S. Vogelis.
Darant prielaidą, kad žmonės galės maitintis ir kitu maistu, pavyzdžiui, grūdais ar vaisiais, o žmogiena pakeis kitų gyvūnų mėsą, žmonių populiacija vis tiek kasmet sumažės maždaug trečdaliu. Be to, naujas žmogus gimsta po 9 mėnesių nėštumo, taigi, geriausiu atveju, per metus populiacija galėtų pagausėti 3–4 %, teigia biologas.
Taigi nors kanibalizmas iš pradžių gali pasirodyti gera išeitimi, puota greitai virstų badu. „Mes iš esmės susinaikintume, nes pasiūla niekaip nesugebėtų patenkinti paklausos“, – teigė J. Cole’as.
Be to, kad mintis apie žmogaus mėsos valgymą yra atgrasi, o dėl žmonių žudymo graužtų kaltės jausmas, dar rimtesnę problemą kanibalams keltų prionų ligos. Prionai yra baltymų dalelės, dėl kurių kiti baltymai įgauna ne tą formą ir sukelia neurologinius funkcijos sutrikimus. Gerai žinomas pavyzdys yra Creutzfeldto-Jakobo liga, kylanti galvijų baltymuose ir sukelianti kempinligę.
Praėjusiame amžiuje kanibalai Papua Naujojoje Gvinėjoje, ypač – moterys ir vaikai, kurie valgė mirusių artimųjų prionais pripildytas smegenis, susirgo prionų liga, vadinama „kuru“. Išnykus kanibalizmui, pradingo ir mirtinas susirgimas.
Tad nesuvaldomo kanibalizmo tikimybė ateityje atrodo ypač mažai tikėtina. Nors pasaulio gyventojų skaičius nuo 1900 metų padidėjo keturis kartus, anglų mokslininko Thomo Malthuso 1798 metais prognozuota krizė, kai žmonija viršys turimus maisto išteklius, dar neatėjo.
Tačiau sparčiai gaminamas maistas, tuo pat metu saugant gamtą, ir toliau bus pagrindinis iššūkis, ypač pridėjus klimato kaitos veiksnį. „Mes labai nuvertiname iššūkį, laukiantį tuomet, kai teks pamaitinti 9–10 mlrd. žmonių ir tuo pačių saugoti aplinkos kokybę ir gamtos išteklius“, – teigia agronomijos profesorius Kenas Cassmanas iš Nebraskos-Lincolno universiteto.
Tačiau tinkamai investuojant į tyrimus, švietimą, infrastruktūrą ir rinkas, „pavyks užtikrinti maisto saugumą ir ekologinį integralumą mūsų planetoje“, įsitikinęs jis. Kitais žodžiais tariant, būsimiems mūsų vaikaičiams greičiausiai nereikia nerimauti dėl to, kad teks mus suvalgyti, ar kad jie patys taps kanibalų maistu.
„Gana akivaizdu, kad tokia išlikimo strategija niekada nebūtų veiksminga“, – tvirtina J. Cole’as.
