Pastarosiomis dienomis Lietuvoje sparčiai vyksta su kosmosu ir moksline veikla susiję procesai: Seime ratifikuota bendradarbiavimo su EKA sutartis, į Lietuvą antrą kartą per du mėnesius atvyko NASA Ames mokslinio centro vadovas Simonas P. Wordenas, vyksta konferencija SEMWO 2011 – didžiausias kosmoso įvykis Baltijos šalyse. Apie žemiškas ir kosmines perspektyvas DELFI kalbėjosi su vienu iš Lietuvos kosmoso asociacijos įkūrėjų Sauliumi Lapieniu.

– Esate „žaliasis“. Kodėl kosmonautika? Juk raketų kuras yra toksiškas?

– Taigi šiuolaikinės raketos paleidinėjamos naudojant skystą vandenilį ir skystą deguonį – rezultate gaunasi vandens garai.

– O kaip tuomet „Roskosmos“ teiginiai, kad nukritus „Fobos-Grunt“ galima ekologinė katastrofa?

– Čia yra skirtingas daiktas. Yra raketa-pakėlėja, kuri kildama atmosferoje gamina labai karštus vandens garus, o jau kai išleidžia tą aparatą, jis gali turėti nuosavus variklius. Ir tų variklių grupės gali būti labai skirtingos. Mažesniems aparatams gali būti joniniai varikliai, gali būti atominis reaktorius. Ir greta to gali būti sudėtingų kuro rūšių, gali būti ir cheminis kuras, štai ir tas Marso zondo pavyzdys rodo tą patį. Visa, kas išeina iš atmosferos ribų, gali būti skirtingų rūšių, bet tai jau po to, kai raketa iškelia.

Galima sakyti, kad raketa kerta ozono sluoksnį – na kiek tai įrodyta kad dėl to plyšiai kažkokie atsiranda… Jeigu nori Žemėje turėti šiuolaikinę civilizaciją, jeigu nori turėtu gerą skaitmeninę televiziją, jei nori turėti šiuolaikinę bankininkystę, jeigu nori turėti šiuolaikinę GPS navigaciją, jeigu nori apskritai mobiliaisiais telefonais šnekėtis, tai to reikės.

Yra geras vieno iš Europos kosmoso agentūros vadovų pasakymas: „Išjunkime kosmosą dešimčiai minučių ir šiauriniame pusrutulyje civilizacija baigsis visiems laikams“. Internetai, televizijos, bankai, lėktuvai, laivai – viskas baigtųsi ir ilgam.

Beje, vakar gerus du posakius pasakė į Lietuvą atvykę astronautas Karolas Bobko ir kosmonautas Igoris Volkas. Kadaise I. Volkas dalyvavo laidoje su žinomu Rusijos žurnalistu Vladimiru Pozneriu. Ir V. Pozneris I. Volko paklausė koks yra tas pirmas įspūdis iš kosmoso. Tai I. Volko pastebėjimai buvo apie tai, kaip Žemė yra subjaurota mūsų pačių rankomis. Taip ir sako: „Už tai, ką mes su Žeme padarėme, šitą žmoniją reikėtų sunaikinti, ir mane taip pat“.

Vakarieniaujant su astronautais – K. Bobko ir I. Volku – taip pat dalyvavo Jurgis Kairys su žmona. Pasakojau apie tai J. Kairiui ir išvertėme viską K. Bobko, kuris triskart skraidęs bei paklausiau jo nuomonės apie tai. Amerikietis sakė, kad jų skrydžio orbita buvo labiau elipsinė ir ne viską matė taip gerai, kaip I Volkas, bet juos pašiurpino Mozambiko vaizdai ir dar kai kas. Jo teigimu, „reikėtų pasirinkti kokią geresnę kryptį kažkur į Visatą ir nuskristi kur yra protingesnių, nes čia proto nerasta“.

– Esate kosmoso mokslo agitatorius. Kokie Jūsų motyvai?

– Sąsajos su kosmosu atsirado jau vaikystėje. Kažkada mano tėtis tarnavo medikų pulke Ukrainoje. Jis pasakojo, kad kai buvo paleistas pirmasis palydovas „Sputnik“, tarnaudamas jis tą palydovą matė.

1961 metais balandžio 12 d. kieme žaidėme su vaikais. Ir kažkas išėjęs pasako: „Žmogus į kosmosą pakilo!“ Visi rėkia, nieko nesuprasi, bet supratau tiek, kad žmogus į kosmosą pakilo.

Po to vaikystėje, 1969 metais liepą atostogavome ir per kažkokią Rusijos informacinę laidą Levitano balsu – jis ir karo pranešimus skelbdavo – pranešė, kad amerikiečiai išlipo Mėnulyje.

Turėjau reikalų su mokslu, visada domėjausi naujomis technologijomis, pats naudojuosi kai tik kas nors įdomesnio atsiranda.

2006 metų rudenį pradėjau dirbti Tarptautinių mokslo ir technologijų plėtros programų agentūroje, o tų pačių metų gruodį prasidėjo nauja Europos sąjungos programa – Parama mokslui ir technologijoms plėtoti, kurioje pirmą kartą buvo įvesta kosmoso sritis. Tapau šios kosmoso srities kuratoriumi arba „ambasadoriumi“ Lietuvoje. Mano misija buvo skaityti paskaitas, pranešimus, supažindinti, verslui siūlyti dalyvauti kontraktuose.

Susipažinę su Vidmantu Tomkumi, 2007 metais įkūrėme Lietuvos kosmoso asociaciją, mūsų būrys išsiplėtė. Pastebėjome, kad Moore’o dėsnis, bylojantis, kad per 18 mėnesių į tą patį plotą sutalpinamų tranzistorių skaičius padvigubėja (atitinkamai – didėja procesorių sparta) pasiteisina. Tas galioja ir technologijoms kosmose – dabar populiariausias palydovo formatas yra „CubeSat“. Bet kuriam iškiliam pasaulio universitetui paskambink ir paklausk „Ar turite „CubeSat“ komandą?“ – iškart pasakys – studentai ir dėstytojai jų prisigaminę ir laukia eilėje juos pakelti.

Grįžtant prie motyvų lietuviams – kodėl reikia išbandyti ir pasigaminti mažą palydovą? Viena – patenkini žingeidumą, parodai sau, visuomenei ir pasauliui, kad štai, yra tauta, kurioje taip pat tai gali – padaryti techninį kūrinį, jį paleisti, jį valdyti. Ir mes einame toliau – mes norime, kad iš jo būtų iššautas toks mokslinės laboratorijos modulis ir sugrąžinti į Žemę ir patyrinėtume tai, kas tame modulyje buvo. Beje, jeigu tai pavyktų, tai būtų šiuo metu mažiausias kosmoso istorijoje nuleistas nesudegęs objektas – viso labo 800 gramų. Kol kas mažiausias toks objektas yra 6 kilogramų. Tokiu būdu būtų parodyta, jog tautos proto branda yra tokia, jog gali tai padaryti.

Antra, žinant visą tą istoriją nuo Kazimiero Simonavičiaus laikų, iš tikro vertinčiau tai kaip pagarbos parodymą visai tai iki šiol buvusiai istorijai – pradedant Simonavičiumi, visai aviatorių mokyklai, kuri buvo sunaikinta Stalino laikais, astronomams ir jų pirmosioms observatorijoms, kosmonautams – jau minėjau Kuraitį ir jo sūnų Jelisejevą, kurio kosminė karjera buvo be galo sėkminga ir kuris kosmose tris kartus buvo „pirmą kartą“ – pirmą kartą buvo poroje kosmonautų, kurie į atvirą kosmosą išėjo dviese, pirmą kartą kosmoso istorijoje skrido į kosmosą tris kartus, buvo tarp tų komandos narių, kurie dalyvavo pirmą kartą susijungiant kosminiam laivui su kosmine stotimi. Dar yra Rimanto Stankevičiaus žūtis, praktiškai fiksavusi nesėkmingą „Buran“ programos pabaigą. Niekada ir jokiu formatu nebuvo pagerbta ta istorija, kuri buvo iki šiandien.

Kai turi daug duomenų, kai matai kaip vyksta pasauliniai forumai, kuriuose susirenka po du-tris tūkstančius dalyvių tų mažųjų palydovų kūrimo klasėje, tai matai, kad jau esi traukinio pabaigoje ar tik per žiūronus gali į traukinio priekį žiūrėti. Laimei, dar esame kažkuriame vagone.

– Kokia ateitis laukia kosmoso tyrinėjimų?

– Yra aišku, kad gyvų žmonių už Žemės magnetinio lauko šiuo metu negali išsiųsti, nes ten veikia beprotiška radiacija, todėl reikalingas energijos šaltinis, kuris sukurtų magnetinį lauką. Vadinasi, skrydžiui į Marsą žmogų reikėtų dvejiems metams patalpinti į stiprų magnetinį lauką. Kol kas tokiam reikalui sprendimas yra tik vienas – atominis reaktorius. Vadinasi, žmogų reikės saugoti nuo atominio reaktoriaus, o ir dar tas magnetinis laukas… Vadinasi, žmonių kol kas siųsti negali. Todėl kol kas turbūt japonai pirmieji skraidins robotus – aišku jiems irgi reikalinga magnetinio lauko apsauga.

O štai su Mėnuliu problemų nėra – žmones gali siuntinėti, kinai, matyt, vien iš sportinio intereso ten žmogų nusiųs, galbūt kažkada ir indai. Amerikiečiams Mėnulis įdomus, kai po pirmo skrydžio paaiškėjo, kad ten helio-3 galima gauti. Dabar jie perdarinėja savo daugkartinius kosminius laivus į daugkartinius transporto laivus. Amerikai tereikia 1000 tonų metams kad būtų patenkinti visi energetiniai poreikiai – o tai yra pati didžiausia energijos vartotoja pasaulyje. Šatlo talpa yra 25 tonos, o transportinis būsimas laivas iki kokių 40 tonų paveš. Pakaktų, kad kas dvi savaites traukinys toks vežtų helį ir viskas – energetikos problema išspręsta. Tai toks amerikiečių požiūris.

Kaip jau minėjau, dabar visa civilizacija, ypač šiaurinio pusrutulio, yra paremta kosmoso technologijomis – išjungsime ir gyvensime akmens amžiuje. Tai dabar verta performatuoti pasaulinį kosmoso ūkį, kadangi ten skraido didžiuliai objektai, jie tuoj kaip lietus pradės kristi, bus bėdų, vis vien kažkada nukris ant kokio miesto, nes jų daug. Pažiūrėjus iš aukščiau į Žemės gaublį, jis visas šviečia nuo palydovų – vietų maža. Kuo patogu pereiti į mažesnį palydovų formatą? Leidi tuos spiečius ir užtikrintai gauni visą informaciją su daugialypiu perdengimu. Juk kai leidi vieną brangų, milijardą ar du kainuojantį palydovą, mažytė bėda kokia nors – na nulūžo Saulės baterija, nebeveikia kas nors – ir nebėra milijardo. O jeigu paleidi tūkstančio ar dešimties tūkstančių palydovų spiečių, tai koks skirtumas, ar vienas, ar du, ar dešimt „užsilenkė“. Nebelieka jokių baimių su sugrąžinimu – sudegs. Baigėsi – konvejeriu leidi kitą spiečių, paleidimai paprasti, atpigę, brangaus kuro nereikia. Tai atsiranda nauja didelė problema arba niša pramonei performatuoti tuos palydovus, kurie užbaigs savo resursus, nes didelių tikriausiai nebereikės.

Šiuo metu bene rimčiausia problema Lietuvos pažangai kosmose yra neigiamas visuomenės požiūris – su kosmose susijusi veikla vertinama kaip pinigų švaistymas. Kaip tai pakeisti?

– Reikia daugiau kalbėti, daugiau rašyti, gebėti sudėtingą dalyką pasakyti suprantamai. Žmogui paprastai sunku suvokti tai, kas yra toli nuo jo, ir kuo toliau nuo žmogaus, tuo mažiau supratimo. Tas pats yra ir su kosmoso technologijomis – gi ten toli. O ir kiekviename kaime niekas nepasako: „Močiute, tavo mobilus telefonas be kosmoso neveiks, pinigų už pieną iš banko nepasiimsi, nes be kosmoso nebeveiks bankai, anūkas lėktuvu iš Anglijos nepaskris, nes lėktuvai apskritai sustos“. Bet per masines informavimo priemones gi tą nesunku padaryti. Turime planą išleisti vaikams knygą, kaip kad prieš penkiasdešimt metų tokia knyga vaikams buvo išleista apie kosmosą ir nuo jų pradėti – gi vis tiek vaikas supras, kad be kosmoso jam nei kompiuteris dirbs, nei interneto bus, nei skaitmeninės televizijos, nei mobilaus, nei pas senelę į Ameriką nuskrisi – nieko negalės daryti. Net grybauti ar žvejoti negalėsi, nes GPS nebus ir neatsiminsi tos savo vietos.

– Ačiū už pokalbį.

Komentarai (3)