Akademikas Jonas Grigas įspėja, jog daugelis žmonių, žavėdamiesi nuolat į mūsų gyvenimą ir buitį ateinančiomis technologinėmis naujovėmis, užmiršta, kad kiekviena lazda turi du galus.

Vilniaus universiteto (VU) profesorius emeritas, habilituotas fizikos daktaras J. Grigas neseniai išleistoje knygoje „Kiek trunka sekundė“ (esame publikavę ir kritišką knygos recenziją) radikaliai klausia: „Jei iš tikrųjų technologijų evoliucija yra 10 milijonų kartų greitesnė nei biologinė, galbūt ji yra per greita?“ Ar gali būti, kad žmonija lekia į ateitį mašina be vairo? Ar iš tikrųjų daugelis mūsų keičiamės per lėtai, o aukštosios technologijos ir su jomis susijusi ekonomika neretai tenkina primityvius mūsų poreikius ir įpročius? Akademikas, gerai žinomas ir plačiajai visuomenei gebėjimu populiariai kalbėti apie įvairius mokslo reiškinius, patikino, kad nėra nusivylęs žmonija, tačiau stengiasi pateikti realų pasaulio vaizdą.

Nuo „pašto dėžės“

„Kuo modernesni ir naudingesni mums prietaisai, kuriais naudojamės, tuo didesnę žalą gali padaryti, jei nežinosime kitos jų pusės, – kalbėjo prof. J. Grigas. – Visą gyvenimą tyrinėjau mikrobangas, jų sąveiką su kristalais, kitais kūnais ir mikrobangų fiziką tikrai išmanau. Žinau, kodėl mikrobangos sugeriamos, kaip jos veikia ir ką veikia. Per 50 metų, kai domiuosi šia sritimi, jau ne šimtai, o tūkstančiai straipsnių įvairiomis kalbomis įvairiuose mokslo žurnaluose seniai skelbia, kad mikrobangos yra pavojingos žmogaus sveikatai. Jos sukelia įvairių ligų pradedant neurostenija, galvos skausmais bei svaigimu ir baigiant vėžiu.“

Kodėl mikrobangos gali sukelti vėžį, ilgiausiai buvo nesuprasta. Kai prasidėjo kosmoso era, prasidėjo, kaip pasakojo mokslininkas, ir labai spartus mikrobangų elektronikos bei technikos kūrimas. Sumanius leisti dirbtinius žemės palydovus bei palydovus į kitas planetas, reikėjo naujų generatorių, stiprintuvų, fazės keitiklių, antenų, ir daugybė žmonių juos kūrė, spinduliuodami save tomis bangomis. Pradėta masiškai sirgti vėžiu.

Prof. J. Grigas mokslinę karjerą pradėjo taip pat kurdamas mikrobangų techniką vienoje „pašto dėžėje“. Taip sovietmečiu buvo vadinamos karinės pramonės elektronikos įmonės. Kai vienas toks prietaisas buvo sukurtas, viršininkas pasakė: „Parašyk, kad neįmanoma jo sukurti, ir pagrįsk kaip fizikas. Jei parodysime, kad galime, tokius prietaisus kursime toliau ir visi mirsime nuo vėžio.“

Jaunajam mokslininkui buvo nesuprantama, kaip galima klastoti rezultatus, ir jis grįžo atgal į universitetą. Buvęs viršininkas mirė mažiau nei po metų. Maždaug tuo laikotarpiu, nuo septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio, pradėta tirti ir toje srityje dirbančių žmonių sveikata.

Jų rezultatai analizuoti daugybėje knygų, išleistų rusų, anglų, vokiečių, kitomis kalbomis. Neginčijamai pagrįsta, kaip mikrobangos veikia žmogaus organizmą, gerokai anksčiau, nei pasirodė pirmieji mobilieji telefonai.

Mikrobangos kišenėje

Prof. J. Grigas labai daug dėmesio skiria elektromagnetinės spinduliuotės poveikiui ir ypač – mobiliesiems telefonams. Pasak mokslininko, elektromagnetinė tarša, kurią dabar labiausiai didina telekomunikacijos ir būtent mobilieji ryšiai, labai pavojinga žmonėms, nes gali sukelti įvairių ligų. Žinoma, negalima dėti lygybės ženklo tarp žemo dažnio ir silpnų elektromagnetinių laukų, sklindančių iš įvairių buitinių elektros prietaisų, tarkim, šaldytuvų, dulkių siurblių, kompiuterių ar televizorių, ir elektros perdavimo linijų dešimčių ar net šimtų kilovoltų. Ilgai būti arti jų tikrai neprotinga. Labai aukšto dažnio elektromagnetines bangas, keliančias grėsmę gyviems organizmams, siunčia radijo ir televizijos stotys bei mobiliojo ryšio antenos. Prof. J. Grigas taip pat minėjo mokslinėje literatūroje aprašytus tyrimų rezultatus, kai policininkai, naudojantys greičio matavimo radarus, dažniau patiria infarktą, nes radarų siunčiamos ir nuo atvažiuojančių automobilių atsispindinčios mikrobangos veikia ir žmogų.

„Atsiradus mobiliesiems telefonams mikrobangos atėjo į kiekvieno mūsų kišenę, – ironizavo mokslininkas. – Kai kalbame telefonu, spinduliuojamos mūsų smegenys. Mikrobangos įsiskverbia į didesnę jų pusę ir žudo ląsteles. To žudymo būna įvairaus. Šiuo atveju, kaip visai neseniai nustatyta, trūkinėja ląstelių DNR. Kiek ir kaip pakenkiama, priklauso nuo kalbėjimo trukmės.“

Suaugusiems žmonėms mobilieji telefonai nėra tokie pavojingi, jei rečiau jais naudojamasi. Suaugusiųjų ląstelės auga ne taip greitai ir poveikis išryškės gal po poros dešimtmečių. Vaikų ląstelės auga ypač greitai ir tas procesas labiausiai trikdomas. Juo labiau kad vaikams kalbant mobiliuoju telefonu mikrobangos įsiskverbia beveik į visas smegenis.

Žalingas mobiliųjų telefonų poveikis, kaip pabrėžė prof. J. Grigas, neginčijamai įrodytas daugybės įvairių valstybių mokslinių tyrimų. Neretai mokslininkų paskelbti rezultatai būna kontroversiški dėl nevienodų eksperimentų sąlygų, tačiau kai toks pat rezultatas gaunamas daugelio tyrėjų įvairiose pasaulio laboratorijose, juo abejoti nereikia.

„Kai mobilusis telefonas iš antenos spinduliuoja maždaug 1,6 vato, žmogaus galvos pusė, prie kurios pridėtas aparatas kalbant, veikiama 12 tūkst. mikrovatų į kvadratinį centimetrą. Lietuvoje leidžiama elektromagnetinės spinduliuotės norma 10 mikrovatų į kvadratinį centimetrą, – aiškino fizikas. – Vadinasi, kaskart kalbant mobiliuoju telefonu maždaug pusė galvos yra veikiama 1200 kartų didesnės spinduliuotės nei leidžiama. Mikrobangų paveiktose smegenyse dažnesni augliai ir jų atsiranda greičiau, kuo anksčiau pradedama naudoti mobiliuosius telefonus. Elektromagnetinė spinduliuotė sąveikauja ir su vidiniais žmogaus nervų kuriamais signalais. Pavyzdžiui, sukelia tam tikrų galvos smegenų receptorių pokyčių, daro poveikį virškinimui, širdies ritmui, hormonų veiklai, insulino gamybai ar imuninei sistemai.“

Vis daugiau pasaulio valstybių draudžiama naudotis mobiliaisiais telefonais vaikams iki penkerių ar dešimties metų, arba jie uždrausti mokyklose. Suaugusiesiems padėtų, prof. J. Grigo tvirtinimu, ir vadinamoji laisvų rankų įranga. Mobilųjį telefoną laikant ištiestos rankos atstumu nuo žmogaus galvos, elektromagnetinės spinduliuotės poveikis sumažėja tūkstančius kartų. Jos poveikis kur kas menkesnis net tada, kai telefonas neprispaudžiamas prie ausies, bent vienu ar dviem centimetrais laikomas atitrauktas kalbant.

Garbintas ir pasmerktas

Kitokios grėsmės susijusios su asbestu. Lietuvoje dabar turbūt visi žino, kokių pavojų kelia šiferio stogai. Su tokiais, kaip taikliai bakstelėjo mokslininkas, patekome ir į Europos Sąjungą, nors ten asbestas jau seniausiai uždraustas.

Prof. J. Grigas pasakojo, kad šis unikalus mineralas, graikų pavadintas asbestu, t. y. neužgesinamu, garbintas daugelį amžių dėl savo savybių: minkštumo, lankstumo ir atsparumo ugniai. Iš jo austi nedegūs audiniai. Asbestas naudotas kaip izoliacinė medžiaga. XIX amžiaus pabaigoje JAV patentuota atspari ugniai stogų danga. Tokiais stogais namus uždengė visa Amerika ir Europa. XX amžiaus pradžioje atsirado ir dekoratyvinės asbesto sienos bei lubos. Suklestėjo statybos, išaugo kaimai ir miestai. Asbestas įėjo į daugybės gaminių sudėtį: nuo dantų pastos, cigarečių, dujokaukių ar ligoninių oro filtrų iki automobilių stabdžių, kuriems iki šiol nėra geresnio pakaitalo.

„Šimtmečiais šio keisto mineralo savybės buvo nesuprantamos. Kaip baisus kancerogenas jis atsiskleidė tik po Antrojo pasaulinio karo. Savaime asbestas nėra kenksmingas, – patikslino mokslininkas. – Jis yra labai gera medžiaga, tačiau pasidaro kancerogenas, kai patenka į mūsų organizmą. Šis mineralas sudarytas iš plonyčių, nuo kelių dešimčių iki maždaug pusantro šimto nanometrų (nanometras – milijardoji metro dalis) skersmens adatėlių. Jos pasklinda ore, kai asbestas sensta ir pradeda irti, o mes tas adatėles įkvepiame.“

Kol ne viskas aišku

Panašūs į asbesto adatėles yra ir anglies nanovamzdeliai, tik dar plonesni, nuo kelių iki keliasdešimties nanometrų skersmens ir šimtų arba tūkstančių nanometrų ilgio. Anglies nanovamzdeliai leidžia kurti labai skaidrias ir lengvas, tvirtumu plienui prilygstančias plastikines medžiagas. Su jų elektrinėmis ir optinėmis savybėmis siejamos perspektyvos gaminti naujos rūšies tranzistorius, šviesos ir kitokius elektronikos elementus, tačiau prof. J. Grigas įspėja, jog jau yra tyrimų, rodančių, kad anglies nanovamzdelių ir asbesto poveikis bei toksiškumas gali būti panašus.

„Pastaruoju metu daug kalbama apie nanomedžiagas. Jos iš tikrųjų pažangios ir daug ką pakeis, – pripažino mokslininkas. – Kartu šios XXI amžiaus medžiagos yra ir didžiulis iššūkis. Naujausi tyrimai rodo, kad nanodalelės, dedamos į maistą, pradedant alumi ir baigiant vaikų košelėmis, kelia grėsmę sveikatai, nes lengvai patenka į organizmo ląsteles. Yra net tokių mokslinių straipsnių, kuriuose rašoma, jog nanodalelės yra toksiškos ir sukelia ląstelių žūtį. Dabar plačiai tiriama, kaip nanodalelės prasiskverbia pro ląstelių membraną, ar jos žudo ląsteles ir ar paveikia genetinę informaciją.“

Atrodytų, nanomedžiagos yra tos pačios cheminės medžiagos, tik kito fizinio būvio. Jos turi būti ištirtos, sertifikuotos, kaip ir kiti priedai, nebūdingi gyvajai gamtai. Galioja tos pačios toksikologijos, kenksmingumo, taršos aplinkai reguliavimo taisyklės, todėl grėsmė galbūt išpučiama.

„Ji yra reali, – įsitikinęs prof. J. Grigas, – nes jokios kitos medžiagos jokiu kitu pavidalu į ląstelę nepatenka. Ši grėsmė jau suvokta tiek Europos valstybėse, tiek JAV ir jai suvaldyti reikia visai kitokios teisinės bazės nei kol kas galiojanti. Kol ne viskas aišku, yra Europos Parlamento suformuluotas toks atsargumo principas: „Jei mokslininkai kuo nors dar abejoja, geriau susilaikyti nuo tokių naujovių ir neleisti jų į žmonių buitį.“

Išlaikant formą

Jau atiduota į VU leidyklą ir dar prieš vasarą pasirodys kita prof. J. Grigo knyga „Kokiame pasaulyje gyvename (mokslininko akimis)“. Joje akademikas pasakos apie daugybę kitų iššūkių. Pavyzdžiui, šimtus tūkstančių sukurtų ir mūsų aplinkoje pasklidusių chemikalų. Įkvepiame jų molekules ar kitais būdais nuodijamės ir kiekvienas tampame tarsi nuodų sandėliais.

„Negąsdinu žmonių, – juokėsi mokslininkas. – Pasaulis iš tikrųjų žavus. Kita vertus, jis gana paslaptingas ir kartu pavojingas. Prasitariau dabar apie chemikalus. Jie kelia rimtų pavojų. O kiek jų dar kitokių?! Fizika – įdomus mokslas, nes per ryšį su kitais leidžia susidaryti išsamesnį pasaulio vaizdą, pažinti jį ir suprasti – kas, kodėl, kaip. Kai kuri mokslo žinias, nori nenori turi gilintis į siaurą sritį. Jei domėsiesi viskuo, nieko originalaus nepadarysi. Per platu – turi apsiriboti. Taip ir dariau. Dabar esu laisvas. Man suteiktas emerito statusas leidžia daryti, ką noriu, ir aš rašau knygas.“

Prof. J. Grigas per beveik 50 metų mokslinę karjerą parašė daugiau kaip 200 mokslinių ir kelis šimtus mokslo populiarinimo straipsnių. Moksliniai darbai skelbti Rusijos, Japonijos, JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos mokslo žurnaluose. JAV išleista prof. J. Grigo monografija „Microwave Dielectric Spectroscopy of Ferroelectrics and Related Materials“ („Feroelektrikų ir jiems giminingų medžiagų mikrobanginė dielektrinė spektroskopija“). Šis darbų ciklas įvertintas ir dviem Lietuvos mokslo premijomis. Mokslininkas ne kartą skaitė paskaitas, pranešimus, vedė seminarus ar dirbo tiriamąjį darbą Indijoje ir Japonijoje, JAV ir Taivane, Europos valstybėse ir Rusijoje.

„Visada bendravau su protingesniais už save žmonėmis ir iš jų gaudavau daug visokios informacijos, – šmaikštavo akademikas. – Be to, mėgstu skaityti mokslinę ir mokslo populiarinimo literatūrą. Stengiuosi daugmaž žinoti, kas vyksta mokslo pasaulyje, kitaip tariant, būti atitinkamos formos. Manau, kad taip turi elgtis kiekvienas, jei nori save vadinti mokslininku.“

Paslaptingieji virsmai

Prof. J. Grigo tyrinėjimų sritis – feroelektra ir faziniai virsmai. Apie juos mokslininkas papasakojo taip pat paprastai, kad ir ne fizikui pasidaro aišku. Tarkim, feroelektra yra toks reiškinys, kai medžiagos (kai kurios!) savaime įsielektrina ir tampa tarsi elektros baterija. Įsivaizduokite kristalo gabalą. Keičiant temperatūrą, įvyksta fazinis virsmas, atomai arba molekulės susitvarko taip, kad kristalas įsielektrina. Jei prijungtum srovės prietaisą, jis rodytų srovę arba elektros lauką 10-20 kilovoltų centimetre. Kartu drastiškai pasikeičia visos tos medžiagos savybės. Atsiranda naujų, prieš tai nebuvusių, labai reikalingų šiuolaikinei elektronikai ir telekomunikacijoms. Būtent tokių medžiagų ir ieškojo prof. J. Grigas.

„Auginome kristalus ir tyrėme dėl fazinių virsmų atsirandančias savybes, – pasakojo mokslininkas. – Vienoje fazėje atomai ar molekulės išsidėstę vienaip, o kitoje – kitaip. Pavyzdžiui, anglis. Žinome, kad viena fazė yra suodžiai, grafitas, o kita – jau deimantas, bet tie patys anglies atomai! Daugiau neatsiranda nė vieno. Tik esant dideliam slėgiui ir aukštai temperatūrai įvyksta fazinis virsmas ir iš suodžių pasidaro deimantas.“

Beveik visos medžiagos turi kelias fazes. Mums gerai žinomos trys vandens fazės: ledas, skystis ir garai. Tačiau iš tikrųjų ledas turi net 15 skirtingų fazių. O minėtojo asbesto yra šešios fazės ir tik kai kurios jų gali būti kenksmingos.

Komentarai (3)