Šį straipsnį kai kas norės suprasti, kaip pagaliau konvertuoto Apple kompiuterių nekentėjo atsivertimą, bet šiaip jau čia ne apie kompiuterius su prakąstu obuoliu, o apie visai ką kitą.

Vienu žodžiu, po visų savo rašymų apie hipsteriūkščius su savo Yahoo avatarais ir purvinais sportbačiais, ir pasišaipymo iš Apple produkcijos pirkėjų aš dabar turiu namie ir portfelyje iPad planšetinį kompiuterį, ir ta proga pakalbėkim, kas čia atsitiko.

Juk esu sakęs, kad tai, ką velionis Steve'as Jobsas per pirmojo iPad pristatymą kalbėjo apie revoliucinį įtaisą, kuris pakeis visą gyvenimą, yra tik pompastiška tarškalynė – tai ką dabar, atsisakau savo žodžių? Ne, neatsisakau. Ligi šiol tvirtinu, kad planšetinis kompiuteris (ar Apple, ar Android operacinės sistemos varomas) nėra būtinas, jis gali būti šiek tiek naudingas. Ir labai, labai malonus.

Jis yra kaip skanus kokteilis iš Jack Daniels rūgštaus amerikietiško burbono, sodos vandens ir ledukų. Jis nebūtinas, bet jis labai skanus.

Planšetinis kompiuteris, nedaro nieko, ko negali padaryti paprastas nešiojamas kompiuteris arba išmanusis telefonas, tik jį patogiau laikyti, sėdint prie televizoriaus ar gulint lovoje, jį maloniau laikyti priešais save, sėdint prie pusryčių stalo, jį galima skaityti troleibuse (o taip, ir aš važinėju kartais troleibusais, būtinai norėsiu apie tai parašyti, nes Vilniaus troleibusų sistema ir informacija yra dar vienas neapdainuotas nuostabumas, tik dar ne visi tai supranta) – ten, kur vargu aš pradėtum sklaidyti nešiojamąjį kompiuterį, ir, žinoma, jis pasileidžia žymiai greičiau, nei kompiuteris be nejudamojo kietojo disko (SSD – kai pirksiu naują laptopą, tai privalomai bus su SSD, nes įprastinio krovimosi tiesiog neįmanoma laukti, gyvenimas toks trumpas).

Planšetinio kompiuterio ekranas didesnis, nei išmaniojo telefono, ir todėl naudoti jį lengviau ir perskaitai daugiau, nei telefone. Visa kita yra tik žaidimai ir įsikalbėjimas: įtaisas nėra nei revoliucinis, nei kažką keičiantis gyvenime. Tai yra nešiojamasis kompiuteris be klaviatūros ir tiek. Didelio čia daikto.

Didelis ir svarbus postūmis čia yra rinkodaros prasme. Apple sugebėjo išgalvoti prekę, kurios niekam mirtinai nereikia, užtat visiems labai, labai norisi. Štai kas yra genialu. Kol planšetinių kompiuterių nebuvo, tol vartotojas nežinojo, kad jam tokio norėsis.

Henry Ford’as, tas pats, kuris pasiūlė pirmąjį automobilį masėms, sakė, kad jei būtų vartotojo klausęs, ko jam reikia, vartotojas paprašytų greitesnio arklio. Fordas buvo teisus: vartotojo nereikia klausti, nes vartotojas, kai kalba apie tai, ko jam „reikėtų“, nebūtinai turi galvoje tai, už ką jis pasiruošęs mokėti pinigus.

Planšetinio kompiuterio puikumas yra štai koks: pardavimo prasme, jis paverčia trūkumus privalumais arba bent jau anuliuoja trūkumus. Kadangi jis nėra gretinamas su normaliu kompiuteriu, jam nerūpi, kad jis yra šiaip jau netobulas – nei klaviatūros, nei pelės, nei patogaus darbo, prijungus prie tinklo, o jei kalbame apie Apple iPad, tai net jokios galimybės išplėsti atmintį arba patogiai persisiųsti nuotraukas (įprastinio kompiuterio atveju, įsivaizduokite įtaisą be USB jungties – visi tik nusijuoktų).

Ne, planšetinio kompiuterio negretina su įprastiniu, jo neperka kaip pakaitalo kam nors (net jei kas nors ir perka, kaip pakaitalą nešiojamam kompiuteriui su klaviatūra, jo taip nenaudoja, ir poreikis įprastiniams kompiuteriams nesumažėja). Todėl jam ir reikalavimai visai kitokie: kaip gali reikalauti kažko iš įtaiso, jei dorai net nežinai, ką jis turi daryti? Ką jis pasiūlo, tas ir būna gerai.

O kaip dėl kainos? Kai net nežinai, kiek prekė turi kainuoti (nes palyginamų gaminių dar taip neseniai nebuvo), kainodara yra fantastiška, su visais privalumais pardavėjo pusėje. Ką nori, tą ir darai; gali nuskinti šimtus dolerių už atminties praplėtimą, kuris realiai kainuoja gal pora žalių, ir juoktis, kaip turgaus sukčius, lošiantis kortomis su aklaisiais ir laimintis kiekvieną kartą.

Visi šie fantastiški pardavėjui dalykai yra prizas už tai, kad sugalvojai naują prekės kategoriją. Paskui, žinoma, reikia jau labiau stengtis, rinka išsilygina, bet kol kas daug kas vis dar atrodo kaip anais laikais, kai mobilieji telefonai taip paprastai nesijungė su kompiuteriais. Nokia gamino programinę įrangą, kuri ne, ne pusę laiko neveikė – ji neveikė 95 % atvejų (dažniausiai Windows 95 tiesiog nematydavo prijungto telefono). Bet, maža to, dar reikėdavo tą Nokia su kompiuteriu sujungti. Tam prijungimui reikėjo pirkti „jungimo komplektą“, Nokia Connectivity Suite, kuris buvo sudarytas iš juodo laido kartoninėje dėžutėje ir kompaktinio disko su draiverio failu. Šis stebuklas kainavo £159.00, ir tai buvo tais laikais, kai vienas Britanijos svaras kainavo 7 litus.

Ir buvo taip, kad žmonės tą dviejų dolerių savikainos laidą pirkdavo (ir aš) ir mokėdavo tuos pinigus (dabar nors galiu guostis, kad tie pinigai prailgina Nokia kelią į bankrotą – jie gali deginti po milijoną eurų per dieną į nuostolius, nes buvo geri laikai).

Bet čia mes ne apie tai, apie planšetinį kompiuterį ir naujos prekių kategorijos fenomeną.

Kai kas manęs paklaus – Andriau, o kaip čia atsitiko, kad tu nepirkai Android operacinės sistemos planšetinio kompiuterio, o paėmei būtent Apple iPad. Na, jei norėčiau atrodyti konstruktyvus, sakyčiau, kad todėl, kad iPad yra rinkos lyderis.

O iš tikrųjų yra ne taip.

Mano draugas su kolegomis Vilniuje sukūrė iPad’ui ir iPhone telefonui vaikišką žaidimą tarptautinei rinkai, Pepi Bath, kur reikia prausti ir šukuoti vaikus, tokiu būdu mokant juos higienos. Mano jaunesnioji dukra Milda, kadangi anglų kalba yra jos gimtoji ir yra reikiamas balso tembras, buvo pakviesta įgarsinti šią programą, ką sėkmingai ir padarė. Tai kaip aš galėjau pirkti kokį nors kitą įrenginį?

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Pinigų karta

Autoriai: Andrius Užkalnis

Komentarai (18)