Gediminas Merkys. Lietuva prisikels  (3)

Žmogui 20 metų laikotarpis – gyvenimo „gabalas“, valstybei – tik akimirka. Dabartinės Lietuvos egzistavimo dvidešimtmetis – simbolis, kadangi „Smetoninė Lietuva“ taipogi gyvavo tik 20 metų. Dabartinės ir anuometinės valstybės pasiekimus tiesiog privalome lyginti. Palyginimas yra, deja, ne dabarties naudai.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Daugelis nesame fanatiški smetoninės santvarkos gerbėjai: 1926 m. perversmas, partijų ir viešosios politikos uždraudimas, Suvalkijos ūkininkų šaudymas ir pūdymas kalėjime, gėdingas pabėgimas iš Lietuvos, nepasirūpinus net simboliniu ginkluotu pasipriešinimu okupantui, tariamas ar tikras ryšys su stalininėmis spec. tarnybomis.

Prisiminkime, kokios buvo anuometinės atsikuriančios valstybės „starto sąlygos“ po carinės ir kaizerinės okupacijos? Carai bijojo galimo LDK istorinio renesanso. Vilnius tyčia buvo paverstas merdėjančiu miestu, Kaunas buvo miestas-tvirtovė su savo fortais ir mažaaukšte statyba. Klaipėda buvo užimta vokiečių, neturėjome uosto. Didžiausia, „moderniausia“ tuometinė Lietuvos gamykla – Ch. Frenkelio odų fabrikas Šiauliuose. Vienintelis infrastruktūros objektas – geležinkelio atkarpa Peterburgas–Varšuva su keliomis atšakomis. Švietimo sistema buvo surusinta, o per karą sunyko visai. Neturėjome lietuviško universiteto. Carinių universitetų absolventams lietuviams buvo uždrausta grįžti gimtinėn. Užtat inžinierius S. Kerbedis statė S. Peterburgo pakeliamus tiltus, P. Vileišis vadovavo geležinkelio statybai Baškirijoje, V. Pietaris dirbo gydytoju Rusijoje, o J. Basanavičius – tolimoje Bulgarijoje… Šviesių žmonių, ypač aukščiausio lygio profesionalų, Lietuvoje net negalėjo būti. Pagal 1897 m. gyventojų surašymą, atliktą carinės administracijos, Kaune lietuviais užsirašė 6 proc., o Vilniuje 2 proc. gyventojų. Tikroji Lietuva tada buvo kaimas. Kaip jis atrodė? Pasiskaitykime J. Žemaitės kūrinius.

Palyginimui, kaimyninė Ryga caro laikais buvo milijoninis miestas, uostamiestis, ten stovėjo automobilių gamykla „Rusobalt“. Supraskime, ką XX a. pradžioje reiškė automobilių gamykla. O pas mus tik odų fabrikas, keliasdešimt tūkst. gyventojų turinčiuose Šiauliuose. Dėkime dar ant svarstyklių Liepoją, Daugpilį.

Paradoksas, bet po 10 gyvavimo metų – 1930 m. – Lietuva šventė Vytauto Didžiojo jubiliejų. Ir jau tada mes matome normalią europietišką valstybę su savo švietimu, kultūra, modernizuotu žemės ūkiu, kooperacija, apdirbamąja pramone, universitetu, kariuomene ir visai neprasta valstybės tarnyba. Anuometinės Lietuvos atsikūrimas – mažas stebuklas, kurio mes nei iš tolo nesugebame atkartoti. Tą stebuklą Lietuvoje padarė šviesuoliai, sugrįžę iš subirusios imperijos pakampių, nuėję į ministrų, rektorių, direktorių ir viršininkų postus. Jie nebuvo „pakabinti“ jokio KGB, jiems nereikėjo desovietizuotis, į užimamą postą ir valstybės statybos darbą jie atsinešė valstietišką Lietuvos kaimo moralę ir begalinį darbštumą. Berods P. Vileišis, buvęs vienu turtingiausiu Lietuvos žmonių, padovanojo besikuriančiai ministerijai kažkurį iš savo namų. Koks kontrastas su dabartimi, kur oligarchai perka valdžią, o pastaroji, nelyginant stoties prostitutė, aktyviai parsidavinėja.

Neseniai Lietuvoje už 68 mln. litų buvo parengta „Lietuvos įvaizdžio strategija“. Gerai pasakė maestro S. Sondeckis: „…parodykite visuomenei nors 10 mašinraščio puslapių tos nelemtos strategijos“. Žiniasklaida paskelbė: 2,7 mlrd. europinių lėšų užsakymų forma atiduota 60–70 verslo grupuočių, kurios rėmė šios kadencijos Seimo valdančiuosius. 3 mlrd. litų Lietuvos masteliais yra iškrypėliškai dideli pinigai. Gal Jūs šio fakto šviesoje tikitės pradėti Lietuvoje sėkmingą verslą? Gal tikitės sąžiningai konkuruoti ir laimėti stambų viešųjų pirkimų konkursą? Gal tikitės po ilgo bylinėjimosi švęsti pergalę stambioje ūkinėje civilinėje byloje? Tikėkitės, juk viltis kvailių motina. Tik pirma patapkite stoties prostitute, prisišliekite, prisilaižykite prie oligarchų ir valdžios. Priešingu atveju, jei labai draskysitės dėl neteisybės, Jums gali tekti, kaip a. a. A. Gureckiui, slėpti priešmirtinį kaltinamąjį raštelį, kad jo nerastų, nesunaikintų kratą darantys, atsiprašant, pareigūnai ir šauti sau į smilkinį. O kai tą raštelį po pusės metų ras ir paaiškės, kad jis tikras, jo niekas rimtai netirs.

Galima kalbėti ne vien emocingų metaforų kalba, o tarptautinės palyginamosios statistikos duomenų kalba. Lietuva pirmauja pagal savižudžių skaičių. Lietuva nyksta demografiškai, emigruoja, išmiršta. Austrai ir belgai irgi negimdo šeimose po penkis vaikus. Visa Europa palengva išmiršta, bet iš Austrijos ar Belgijos niekas taip masiškai nebėga. Paimkime ES statistikoje bet kokį neigiamą rodiklį, tai mes visur kartu su broliais latviais, rumunais ir bulgarais pirmaujame. Paimkime palyginimui kokį nors pozityvų socialinės raidos rodiklį, tai mes velkamės ES uodegoje.

Mes esame energetiniai Rusijos vergai. Energetinio tarpininkavimo įmonės, beje, registruotos Lietuvoje, galimai veikia, kaip Rusijos žvalgybos filialai, paperka, šantažuoja mūsų valdžią, kad energetinės nepriklausomybės klausimas būtų vilkinamas dešimtmečiais. Į beprotiškas degalų ir komunalinių patarnavimų sąskaitas, kurias mes šiandien pakraupę apmokame, galimai yra įkalkuliuoti ir 30 sidabrinių, skirtų mūsų politikams papirkti. Naikinamos, taupymo sumetimais, rajonų ligoninės, tačiau medicininių sraigtasparnių tarnyba, taip populiari Europoje, nekuriama. Jūsų artimas žmogus iš Joniškio į klinikas Kaune ar sostinėje apledijusių žiemos keliu bus kratomas 4–5 valandas… Už pervežimą ir lavoninės paslaugas klinikai įkris pinigėlių. Tai – genocidas. Negimdančioje, išmirštančioje Lietuvoje trūksta vaikų darželių…. Lietuvoje suformuota prasiskolinimo ir neteisingų atlyginimų, skatinančių darbo demotyvaciją bei emigraciją, ekonomika. Teisėsaugos problemų net nenoriu liesti. Išsigimusi, kriminalizuota Lietuvos teisėsauga jau apsinuogino visiškai ir galutinai.

Kokia yra išeitis iš susidariusios situacijos? Ar įmanoma ką nors pozityvaus padaryti? Manau, kad taip. Pirma, reikia siekti, kad Lietuvoje būtų liberalizuotas referendumo įstatymas. Suverenui – tautai, pilietinei bendruomenei – laikas sugrąžinti jos teisėtas, Konstitucijoje įtvirtintas galias. Demokratinių civilizacijų išradimas – plebiscitas – Lietuvoje turi būti prikeltas iš komos.

Antra, reikia diegti visur, kur tik įmanoma, tiesioginių rinkimų institutą. Tai nėra paprastas kelias. Juk Hitleris į valdžią taip pat atėjo laisvų rinkimų keliu. Šokantys transvestitai, visokie Konstitucijos laužytojai dabartiniame Seime irgi yra mūsų išrinkti. Jokie ufonautai jų ten nenuleido. Tai – mūsų darbas. Visgi kito kelio, kaip tiesioginiai merų, seniūnų, visų lygių teisėsaugos lyderių rinkimai, nėra. Galbūt reikia permąstyti parlamentarizmo modelį, aukštieji, žemieji rūmai ir pan. Į Seimą turi ateiti daugiau žmonių iš regionų. Akivaizdu, jog šita klaninė oligarchinė sistema pati, be stiprios išorinės dorovinės ir pilietinės injekcijos, nebeprisikels.

Trečia, reikalinga valstybės dotuojama, bet jos tiesiogiai nekontroliuojama visuomeninė žiniasklaida. Ne tik centrinė, bet ir stipri regioninė visuomeninė piliečių žiniasklaida. Vietos šviesuomenė, pilietinių judėjimų lyderiai turi sudaryti jos valdymo organus, vadovas turi būti renkamas rotaciniu principu. Tokia žiniasklaida būtų atsvara oligarchinei, visuomenės problemas užpliurpiančiai žiniasklaidai. Į politinę darbotvarkę iš karto būtų įtraukti patys aktualiausi klausimai, į viešą erdvę būtų išvesti nauji, dori politiniai veidai, naujos asmenybės, užaugtų nauji visuomenės lyderiai. Dabartinė „visuomeninė žiniasklaida“, transliuojama iš elektros skydinės ir aptarnaujanti bei pudruojanti išsigimusią sistemą, mums netinka. Įgyvendinus minėtus tris tikslus, atsirastų prielaidos valstybei ir pilietinei visuomenei prisikelti.

Turinys

  • Redakcijos skiltis
    Apmaudi praraja 8
  • Nemirtingo žingsnio taktu
    H. Radauskas. Medinis angelas 10 
  • Ta akimirka žavinga
    Baobabai 11
  • Miškas ir mes
    I. Kilevičienė. Lietuvos miškai belgo akimis 12
    Grybas prieš grybą 16
    Iš valstybinių miškų 20
    Kas naujo pasaulyje 21
  • Pokyčių verpetuose
    L. Rumbutytė. Vandens kokybė kaime 22
    D. Srėbaliūtė. Buveinių direktyvai – 20 26
  • Savas miškas
    V. Vasiliauskas. Svarbiausi miškų kenkėjai 30
  • Miško žmonės
    N. Petrošiūtė. Menininkas iš rezervato 34
  • Pažintis
    A. Patašius. Apie ąžuolus nuo A iki Z 38 
  • Medis ir verslas
  • Skelbimai 
  • Technika
    Greitai ir kokybiškai – bet kuriuo paros metu 46
  • Medžioklė
    V. Ribikauskas. Akis į akį su ožiais 48
  • Knygų lentyna
    D. Stončius. Kertinės buveinės 50
  • Mūsų žosmė
    A.Pletkuvienė. Prielinksnių vartojimas (V) 50
  • Mano medis
    A. Marčėnas: “Visi žmonės paveikus gamtai” 51
  • Pirma buvo žodis
    G. Merkys: Lietuva prisikels 52
  • Būkime sveiki
    A. Malovičko. Bulvė verta pagarbos 54 
  • Medis ir aplinka
    S. Nemeikaitė. Sutvarkytas Aukštadvario piliakalnis 56
  • Miško pavilioti
    V. Kasperavičius. Gyvenimui įprasminti-dvi knygos 58
  • Darbų medis
    Kaip auginti miško sodmenis (II) 60
  • Iš raudonosios knygos
    Puošnusis gvazdikas 62
Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"
Žurnalas
Autoriai: Gediminas Merkys
(0)
(0)
(0)

Komentarai (3)