Rusų leidinys „Moskovskije novosti“ pasidomėjo savo tautiečiais, pabuvojusiais įvairių šalių kalėjimuose. Siūlome pažvelgti į keletą iš pasakojimų.

Konstantinas Gromovas, keturios paros izoliatoriuje Stokholme

„Mano istorija nutiko prieš ketverius metus. Man tada buvo 20. Mes su draugu išvykome į Stokholmą kelioms dienoms. Dėl jaunatviško kvailumo nusprendėme „išnešti“ iš parduotuvės brangaus prekės ženklo daiktą – „Stone Island“ striukę. Rusijoje panašių dalykų niekada nedarėme, nes įstatymai pas mus griežtesni ir saugumo sistemos geriau dirba dėl rusų meilės „chaliavai“. Na, mes išnešėme tą brangiausią striukę ir netgi spėjome nusileisti su ja į metro. Bet džiaugėmės mes neilgai. Netgi normaliai nesupratome, kaip mus apsupo iš visų pusių. Visi iš karto – policija, pardavėjai ir parduotuvės apsauga. Mus faktiškai nunešė į policijos automobilį. Švedų teisėsaugos organų darbuotojai tarsi parinkti, aukšti pasitempę vyrai, tiesiog vikingai. Priešinti ir bėgti buvo beviltiška. Bilietai į Maskvą buvo nupirkti kitai dienai, bet dar metro tapo aišku, kad kelionė namo atidėdama neribotam laikui. Stokholmo kalėjimai, palyginus su mūsų – tarsi pensionatai ar poilsio namai. Maitina tris kartus per dieną. Ryte duoda duoniukų su kava, per pietus ir vakarienę – karšti, netgi mėsa buvo.

Baisiausia visame tame – nežinomybė. Viena diena atrodo kaip amžinybė, laikas eina kankinamai lėtai, ir susidaro įspūdis, kad niekas nebebus, kaip anksčiau. Mane uždarė į vienutę, draugą nuvedė į kitą sparną. Kur tiksliai, aš nežinojau. Viską atėmė: telefonus, daiktus, dokumentus. Tą minutę aš buvau laimingas, kad visas šis pragaras vyksta Švedijoje, o ne Rusijoje ar kur nors Azijoje. Mano kamera buvo nedidelė, bet švari. Viduje lova su čiužiniu ir pagalve, kėdė, stalas, tualetas, langelis maisto išdavimui. Vakare paėmė mano pirštų antspaudus ir išvedė į apklausą: klausė, kur mes apsistojome, iš kur pavogtas daiktas ir visa kita. Aš įjungiau durnių. Bet švedų policininkai pasitaikė ramūs, kaip smaugliai. Jokio rėkimo, grasinimų ir smurto. Nepaisant mano geros anglų kalbos, jie principingai reikalavo, kad būtų vertėjas. Aš taip pat nebuvau prieš. Aš iki galo nesupratau, kokia bausmė manęs laukia. Supratau tik tai, kad ilgai manęs nelaikys, kad bus teismas ir bauda. Vietiniai įstatymai gerokai humaniškesni už mūsų, bet švietėsi 5 metų karantino ir draudimo įvažiuoti į Šengeno teritoriją, tai yra visą Europos Sąjungą, perspektyva. Jau nekalbant apie problemas, kurios galėjo kilti su universitetu.

Maksimali bausmė už vagystę – 500 eurų. Nepamenu, kiek kainavo daiktas, kurį mes išnešėme iš parduotuvės, bet net ir jis kainavo daugiau.

Lygiai po paros man pavyko išprašyti telefoną, kad praneščiau savo merginai apie tai, kas nutiko. Ji tądien jau laukė manęs Maskvoje. Tėvų mes nusprendėme pasigailėti, jie iki šiol nežino apie šią istoriją. Kaip ten bebūtų, aš Švedijos kalėjime praleidau 4 dienas. Paskutinę iš jų buvo teismas. Man paskyrė advokatą, su kuriuo aš normaliai nepasikalbėjau. Prižiūrėtojas, nugabenęs mane į teismo pastatą, buvo futbolo fanas ir linksmas vyrukas, kuris patarė man atsipalaiduoti ir nepergyventi. Pats teismas vyko juokingai – byla juk smulki, bet pafosas toks, tarsi aš 10 žmonių nužudžiau.

Baigėsi viskas netikėtai laimingai. Tos 4 dienos, kurias mes praleidome kalėjime, leido mums išvengti baudos. Apie penkerių metų karantiną taip pat nebuvo kalbos. Vis dėlto aš su likimu žaisti nenorėjau ir pasiėmiau mamos pavardę. Kai senojo paso galiojimo laikas baigėsi, gavau naują su kita pavarde.

Maždaug prieš du mėnesius ši istorija vis dėlto iškilo į paviršių. Pasienyje su Suomija, per kurią aš dažnai važinėju į Europą iš Sankt Peterburgo, mane išsiuntė atgal. Matyt, juos pasiekė informacija apie pavardės keitimą. Suomiai yra labai įstatymų bijanti tauta, pats pavardės pakeitimo faktas juos suglumino. Nežinau, ar jie žinojo apie istoriją Stokholme, bet, manyčiau, žinutė pasiekė ir juos. Mano suomiškas Šengenas buvo tuojau pat anuliuotas. Ir neturiu suvokimo, ar dar gausis man kada įvažiuoti į šią šalį.“

Sergejus Maskimovas, dvi paros kalėjime Šveicarijoje

„Tai buvo prieš 15 metų, aš autostopu važinėjau po Europą su gitara, grojau gatvėse. Ne uždarbiui, o todėl, kad buvo įdomu keliauti. Tuomet tik ką buvo pasirašyta Šengeno sutartis, aš turėjau vizą, bet vienos iš kelionių metu patekau į Šveicariją. Ji tuomet į Šengeną neįėjo. Įvažiuojant į šalį, mano dokumentų niekas netikrino. Kartą vakare aš stovėjau degalinėje netoli Vokietijos sienos, ir prie manęs priėjo lenkas. Visiškai bandito išvaizdos vyras. Jis pradėjo su manimi kalbėti, ir tą pačią akimirką prie manęs privažiavo policijos automobilis. Jų dėmesį, matyt, atkreipė lenkas. Jie patikrino mūsų dokumentus, lenko buvo tvarkingi, o mane išvežė į policijos padalinį.

Aš pamačiau ant sienos kalėjime pagaliukus – matyt, kažkas skaičiavo dienas. Pagal skaičiukus, jis prasėdėjo kameroje apie mėnesį. Aš pradėjau jaudintis.

Buvo penktadienis, ir vadovybė jau išsivaikščiojo po namus, todėl mane padalinyje nusprendė palikti iki pirmadienio. Nuvedė į kamerą. Tai buvo šviesus kambarys, maždaug du ant dviejų metrų. Kameroje be manęs nieko nebuvo. Ten buvo du gultai. Ant jų buvo galima gulėti ir miegoti bet kuriuo paros metu. Sienos buvo išrašinėtos kažkokiomis keverzonėmis. Kai kurie užrašai buvo rusų kalba.

Aš praradau apetitą. Apsauga stebėjosi, kad aš atsisakau maisto, ir netgi pradėjo nerimauti. Šiaip tai maitino pakankamai skaniai ir ne mažiau trijų kartų per dieną. Aš tuo metu su palapine važinėjau po Europą, ir man toks maistas buvo prabanga. Taip aš išbuvau tris dienas, o pirmadienį mane nusprendė deportuoti. Vienas iš policininkų įsodino mane į mašiną ir nuvežė už sienos. Jis sustojo prieš tiltą, kurio vienoje pusėje buvo Šveicarijos pasienietis, o iš kitos – vokiečių. Aš perėjau tiltą, mano dokumentus patikrino ir įleido į Vokietiją. Tuomet policininkas išvažiavo. Jokių žymių mano dokumentuose šveicarai nepaliko, bet po tam tikro laiko iš jų atėjo maždaug 300 dolerių sąskaita. Matyt, kad už aptarnavimą.“

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: TV3

Komentarai (0)