Jeigu menininkas atsiduoda įkvėpimui, tai nereiškia, kad jis netenka sveiko proto. Turiu omenyje ne buitinę, o filosofinę sveiko proto kategoriją.

Reikia ne tik fantazuoti, bet dar ir pasirūpinti, kad skulptūros nenugriautų vėjas, kad ji būtų fiziškai tvari. Mes labai supaprastiname meną, jei tokius dalykus pamirštame. Prisiminkime senovės Egiptą, kai menas buvo derinamas su inžinerija ir nė kiek dėl to nenukentėjo. Bet yra ir dar viena reikalo pusė – valstybės mechanizmas, struktūra, kryptis. Pagalvokite, kur buvo dedami akcentai ir kaip prioritetai rikiuojami dabar. Karo menas, statyba, rinkos dėsniai, pinigų apyvarta – dabar visiškai kitaip sukasi pasaulis. Tas pasaulis atmeta religiją ir tikėjimą meno ypatingumu, sakyčiau, šventumu. Jei tuo netikima, tai ir menininkas netenka didelės dalies kūrybinės autonomijos. Jo kūryba praranda jėgą. Lieka vien rinkos vertė. Arba gal reikėtų sakyti, kad meno jėga niekur nedingsta, bet ji nebepramuša šiuolaikinio žmogaus kiauto. Tarsi egzistuotų kokie paraleliniai pasauliai. Tada net ignoruoti meno jėgos nebėra prasmės, nes su mūsų gyvenimu ji vis tiek prasilenkia. Kultūringa valstybė turėtų suformuoti bendrą požiūrį, kad menas nebūtų nuvertinamas ir vartojamas kur papuolė ir kaip papuolė, bet kartu kad jis nebūtų pernelyg sudievintas ir mažai kam prieinamas.

Man atrodo, dabar abi pusės – ir valstybė, ir menininkai – yra sutrikusios. Kitaip jau seniai būtų pasiektas tarpusavio supratimas.

Reikia mokytis, kad taptum kūrėju

Maždaug nuo 1965 m., kai pradėjau sąmoningai dalyvauti meniniame gyvenime, matau vis pasikartojančius reiškinius ir ta spiralė eina žemyn. Sovietmečio absurdai menininkus vertė mobilizuotis, priešintis sistemai. Ir kultūra nežlugo, menininkai kurį laiką net ėjo visuomenės priekyje. Tie žmonės ir dabar dar išlaikę kūrybingumą. Atėjo, žinoma, ir nauja karta. Bet praradome profesionalią mokyklą. Labai nukentėjo Dailės akademija, susiaurindama savo požiūrį, atmesdama viską, kas buvo sukurta keleto ankstesnių kartų.

Užtikrinti šiuolaikines meninių atradimų prielaidas reikėjo nesupriešinant naujo ir seno. Bet naujoji mokykla nuėjo pačiu primityviausiu keliu, atmetusi meistrystę ir žinojimą, suabsoliutinusi saviraiškos laisvę. Aukštojoje mokykloje negalima nuo pat pirmo kurso apsimesti kūrėju. Akademijoje reikia mokytis, kad vėliau galėtum tapti kūrėju per labai individualų procesą. Jeigu į mokslus žiūrima rimtai, studijos gal ne vienam padės suprasti, kad jis kūrėju netaps. Tačiau tai nereiškia, kad po tokio nemalonaus atradimo Akademijos auklėtiniams nebelieka vietos mene ar kultūroje apskritai. Jie gali būti meno vertintojai, ekspertai, mokytojai – daug kas. Bet įtikėti savo kaip kūrėjo statusu nuo pat pirmo kurso yra pernelyg rizikinga. Daug kas bando nuo tos rizikos apsidrausti, gamindami visokius „produktus“, „projektus“, „objektus“, tarsi meno kūrinys visai nebeegzistuotų ir nebereikalautų atitinkamo įsipareigojimo.

Meno kūrinius ima keisti produktai

Negalėčiau tvirtinti, ar taip yra ir dabar, – aš kalbu apie pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, kai dirbau Dailės akademijoje, kol išėjau, supratęs, kad negaliu bendrininkauti tokiame procese. Bet ne vien dėl šios priežasties pasitraukiau. Tiesiog man nepatiko ten įsigalėjęs chaosas. Menininkų bendruomenę, kuri anksčiau buvo tikrai susitelkusi, laisvė supriešino. Matyt, tokia laisvės kaina.

Sakydamas, kad nebeliko susitelkimo, turiu galvoje ne tą pusiau buitinį susikalbėjimą, jis nelabai ir įmanomas, nes menininkai yra labai skirtingi. Tikrasis nesusikalbėjimas reiškiasi tuo, kad nesistengiama gilintis į dabartinę situaciją – kaip mes jaučiamės, kokia dabar kūrybos proceso būklė, ar mes esame darbingi, ar tas mūsų darbingumas, jei tokio esama, yra konstruktyvus ar destruktyvus.

Viršų paėmė rinka, ir tai menininkų nelaimė. Jie praranda laisvę, o menas – savo tikrąją prasmę. Meno kūrinius ima keisti produktai, menininkai virsta gamintojais, gaminančiais daiktus, turinčius meno požymių. Meno kūriniai gali turėti prekės požymių, bet tie požymiai niekada nebus pagrindiniai. Tai lygio klausimas.

Biurokratinė mašina įtraukė į baudžiavą

Tai, ką aš dabar ginu, jau vadinama – dažniausiai su pašaipa – elitiniu menu, ir tai skamba vos ne kaip įžeidimas. Tai, kas mene svarbiausia, laikoma balastu. Mes per ilgai tylėjome. Iš pradžių, pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, – iš solidarumo, lojalumo valstybei. Paskui dar nežinia dėl ko. O dabar jau nebėra kur dėtis, nes biurokratinė valstybės mašina įtraukė mus į rafinuotą baudžiavą.

Menininkai visada oponuoja viešajam skoniui. Todėl, užėjus blogiausiems laikams, jie neišvengiamai atsiduria už visuomenės ribų. Šiuo požiūriu menininkas yra tarsi barometras, rodantis valstybės klimatą – ar jis palankus nepriklausomai kūrybai, ar ne. Kai daugeliui ima klaidingai atrodyti, kad valstybę menininkai traktuoja kaip priešą, iš meilės savo valstybei jie išprovokuojami ne tik kurti, bet ir kalbėti. Nors tai nėra mūsų, menininkų, priedermė. Bet kitaip nebeišeina, kai tyli tie, kurie privalėtų kalbėti apie meno būklę ir menininkų padėtį.

Kūryba nėra darbas

Nenoriu nieko įžeisti, bet menininkams negalima taikyti bendrų kriterijų. Mes esame visiškai kitokie. Noreikos balsas nėra vien jo turtas. Tai visos visuomenės ir valstybės turtas, kurį visi turime saugoti, neskaičiuodami jokių procentų. Aš mielai dirbčiau, kaip dirba visi, bet privalau daryti tai, ką sugeba nedaugelis. Mano gebėjimai atima iš manęs galimybę gyventi taip, kaip gyvena visi. Kūryba nėra darbas. Kūryba yra kūryba. Tai ir dovana, ir sunki atsakomybės našta.

Menininkai įtraukiami į prekinius santykius, nes valstybė nepajėgia arba nesistengia užtikrinti sąlygų, kurios išsaugotų juos kūrybai.

Yra atsitikę ir taip: dėl Aleksandro skulptūros Panevėžyje man skambina į ligoninę – gal aš net nelabai adekvačiai reagavau – ir sako: tu, panevėžietis, padarysi miestui skulptūrą. Kažkas posėdžiavo ir nutarė... Aš sakau, gerai, o vietą ar turit? Ne, neturim. O pinigų? Ne, neturim. O ar žinot, kaip reikėtų padaryti? Ne, nežinom. Sako, tu žinai! Reikia per devynis mėnesius pastatyti! O prieš tai juk buvo konkursai ir visi kapituliavo. Pamatė, kad nieko nebus. Aš pareiškiau vietą parinksiąs pats. Ir pradėjau apie tai galvoti, paliepęs paskambinti po dienos. Bet neišsidaviau, kad esu ligoninėje. Ir vėl įvyksta keistas dalykas: Panevėžys, mano gimtasis miestas, o aš nieko jam iki tol nepadariau, nors ir buvau prašomas. Ir štai – proga. Gerai, sakau, bet reikės infrastruktūrinio sprendimo, turės dirbti keliasdešimt žmonių. O kadangi nėra įstatymo, kaip pastatyti skulptūrą greitai, vadinasi, bus visokių pažeidimų, todėl turėsime suktis taip sparčiai, kad niekas nespėtų susigaudyti. 

Neleidžiama nepažeisti įstatymų

Mano patirtis tokia: per visus tuos keturiasdešimt metų tik ir pažeidinėjau įstatymus, jei nuteistų, ko gero, neišeičiau iš kalėjimo. Ir anuomet, ir dabar. Jei nebūčiau pažeidinėjęs, nebūtų nei „Mūzų“, nei „Saulės laikrodžio“... Ir „Pietos“ nebūtų, nes neužteko pinigų. Darbininkai kalė granitą, gaudami pagal sovietinį tarifą po šešis šimtus litų algos. Per keturis mėnesius iškalė. Aukščiausios klasės specialistai! Aš jiems iš savo honoraro perpumpavau 30 000 litų, niekur nedeklaravęs. Padariau nusikaltimą! Paprašiau meistrų, kad oficialiai išeitų atostogų ir dirbtų toliau. O tada jiems mokėjau pats iš kūrybiniam darbui papildomai „išmuštų“ pinigų. Už juos ir instrumentus nupirkau. O ką kalbėti apie savo honorarą! Žodžiu, manipuliavau pinigais, kol darbas buvo padarytas. Ir Katedros skulptūras statėme panašiai. 

Kodėl aš kaltinu valstybę? Ji mane įstumia į tokią padėtį, kad jos užsakymų negalėčiau atlikti nepažeisdamas jos pačios priimtų įstatymų. O darbus visada reikia atlikti greitai. Mano grafikas griežčiausias, valandomis suskirstytas. Dar tos mirtinos mano ligos… Aš iš tiesų turiu labai nedaug laiko, tinkamo rimtai dirbti. Vis dėlto išlaikau savo paties ir vaikų šeimas. Bet visas uždarbis – vokeliai. O jei valstybė, koks ministras ką nors nuperka, tai per galerijas pirkinį įteisina. Aš lieku be jokių valstybės garantijų, nes lyg ir nieko nedirbu. Ir jokio stažo man niekas neskaičiuoja. O aš nenoriu iš valstybės prašyti išmaldos, žemintis. Bet taip kalbėdamas, aš kaltinu ne valstybę ir jos Konstituciją, o biurokratus, konkrečius asmenis.

*Skulptorius mirė 2012 m. rugpjūčio 14 d.

„Kultūros barai“, 2012, Nr. 9

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Autoriai: Stanislovas Kuzma

Komentarai (0)