Hiperinfliaciją – visišką pinigų nuvertėjimą – gali sukelti ne tik neatsakinga vyriausybių veikla, bet ir tulpių svogūnėliai ar nevykę kortų lošėjo pasiūlymai. JAV ekonomistas Michael Maloney sako, jog istoriniai įvykiai atskleidžia ir ateities krizių ženklus.

„Per pastaruosius 2400 metų nuolat kartojosi toks modelis, kai vyriausybė nuvertindavo savo pinigus ir didindavo jų kiekį, kol šalies gyventojai ir jų kolektyvinis protas pradėdavo jausti, kad kažkas sutriko”, - sako ekonomistas.

Lietuvos knygynuose pasirodžiusioje knygoje „Investavimas į auksą ir sidabrą“ M. Maloney supažindina su keisčiausiomis hiperinfliacijomis pasaulio istorijoje. Jis pripažįsta, kad ekonominės krizės priežastys gali būti labai įvairios.

Pirmoji hiperinfliacija Romos laikais. Per 50 metų – nuo 301 iki 350 m. – aukso kaina imperijoje padidėjo 42.400 kartų.

Hiperinfliacija prasidėjo dėl imperatorių valdžios troškimo. Jie ketvirtadaliu padidino armiją ir kareiviams nustatė perpus didesnius atlyginimus. Lengviausias būdas susitvarkyti su didžiulėmis skolomis buvo sumažinti pinigų vertę ir gaminti jų vis daugiau. Liejant monetas auksas ir sidabras buvo atskiedžiamas mažiau vertingais metalais – variu ar bronza. Tai ir sukėlė pirmą hiperinfliaciją pasaulyje.

Su finansinėmis problemomis 301 m. bandė susitvarkyti imperatorius Diokletinas. Jis išleido liūdnai pagarsėjusi “Kainų ediktą”. Grasinant mirties bausme gyventojams buvo uždrausta prekes pardavinėti brangiau nei vyriausybės nustatyta privaloma kaina. Tai nė kiek negelbėjo. Žmonės liovėsi prekyboje naudoti pinigus ir grįžo prie barterinių mainų.

Olandiją sukrėtė tulpių manija. XVI a. pabaigoje iš Turkijos į Olandiją atgabenti tulpių svogūnėliai greitai virto turtuolių statuso simboliu. Visi norėjo įsigyti šių gėlių. Netrukus Amsterdame buvo įkurta ir tulpių birža, kurioje jomis buvo prekiaujama kaip akcijomis. 

Tulpių manija virto ekonominiu burbulu – 1636 m. vienas „Viceroy“ veislės tulpių svogūnėlis buvo keičiamas į 8.000 svarų kviečių, 16.000 svarų ryžių, 4 nupenėtus jaučius, 8 kiaules ar 12 avių. Ekonominiam burbului pasiekus piką vienas svogūnėlis buvo parduotas už 40 kartų didesnę kainą nei vidutinis olando atlyginimas. 

Tačiau 1637 vasarį pirmą kartą į tulpių svogūnėlių aukcioną susirinko tik pardavėjai. Gėlių nebebuvo kam pirkti ir jų kaina staiga ėmė kristi. Vos per kelias savaites tulpių kaina stabilizavosi – už vieną floriną buvo galima nusipirkti kelis svogūnėlius.

Šios rinkos žlugimo finansinės pasekmės, užgriuvusios šiaurinę Europą, buvo juntamos dar kelis dešimtmečius.

Lošėjas įvarė Prancūziją į ekonominę depresiją. Viena iš labiausiai žmonijos istorijoje įsimintinų hiperinfliacijų sukėlė škotų lošėjas ir mergišius Johnas Law. 1716 m. pabėgęs į Prancūziją, jis trumpam tapo skolose paskendusios ir nuo karo pavargusios Prancūzijos gelbėtoju. J. Law problemą finansų krizę pasiūlė spręsti paprastai: spausdinti daugiau pinigų.

Pinigų kiekio didinimas leido Prancūzijai suklestėti – ji grąžino skolas, išlaidavo. Dėl valiutos pertekliaus per porą metų nekilnojamojo turto kaina pakilo 20 kartų.

Žmonės suuodė, kad pinigai netenka vertės ir ėmė paniškai pirkti vertingus daiktus, aukso ir sidabro gaminius. Prancūzai kuo greičiau norėjo atsikratyti popierinių pinigų, kad šalyje vos nekilo maištas. J. Law ekonominę depresiją Prancūzijoje sukėlė tik per keturis metus, o jos padariniai visoje Europoje buvo juntami dar kelis dešimtmečius.

Kaina už batų porą – nuo 12 markių iki trilijono. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Vokietija apribojo piliečių teisę markę keisti į auksą ir sidabrą bei nuolat spausdino pinigus. Apyvartoje esančių markių skaičius padidėjo keturis kartus. Tačiau kol kainos nekilo taip sparčiai, popierinės valiutos padariniai nebuvo taip juntami. 

Tokio keisto reiškinio priežastis buvo netikrumas dėl ateities – žmonės taupė kiekvieną centą. Karui pasibaigus, grįžo ir žmonių tikėjimas, kainos pradėjo kilti ir pasivijo ankstesnį valiutos kiekio didinimą.

Prieš pat karo pabaigą aukso uncija kainavo apie 100 markių, o 1920 m. – nuo 1.000 iki 2.000. Kai Vokietijai teko mokėti karo reparacijas, vyriausybė nesiliovė spausdinti popierinės valiutos. Valiuta tapo lyg karšta bulve, kuria buvo stengiamasi atsikratyti. Vokiečių finansų sistema visai pakriko ir 1923 m. pabaigoje batų pora kainavo 30 trilijonų markių, nors iki karo buvo galima įsigyti už 12 markių.

Finansinis smūgis Vengrijai. Bene didžiausia pokario hiperinfliacija pasaulyje įvyko 1945-1946 m. Vengrijoje. Manoma, kad šį pinigų nuvertėjimą organizavo Sovietų Sąjungos komunistų partija, kuri taip planavo palaužti ir sužlugdyti Vengriją. 

Nepaisydami Vengrijos centrinio banko įspėjimų, Sovietų Sąjunga be saiko spausdino pinigus. 1944 m. didžiausias banknotų nominalas buvo 1000 Vengrijos pengų, o 1946 m. pradžioje, didžiausios vertės banknotas pasiekė 100 000 000 000 000 000 000 pengų. Tai didžiausio nominalo banknotas istorijoje.

Vėliau vyriausybė išleido naują specialų nominalą – adopengą, kurio reali vertė buvo skelbiama kiekvieną rytą per radiją. Hiperinfliaciją vyriausybei pavyko sustabdyti 1946 m. rugpjūčio mėnesį, kai 4×10²⁹ pengų buvo prilyginti 1 forintui.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Ekonomika.lt

Komentarai (5)