Mū­sų die­no­mis (ir nak­ti­mis) in­for­ma­ci­niai ka­rai vyk­sta įvai­rio­se sri­ty­se – nuo ka­ro, po­li­ti­kos iki eko­no­mi­kos ir so­cia­li­nių san­ty­kių. Ka­riau­ja­ma be tie­sio­gi­nės kon­fron­ta­ci­jos, fi­ziš­kai ne­nai­ki­nant (iš­sky­rus ki­ber­ne­ti­nes ata­kas) ka­ri­nių ir ki­tų prie­ši­nin­ko re­sur­sų. In­for­ma­ci­nio ka­ro tiks­las – keis­ti prie­ši­nin­ko ka­rių ir vi­suo­me­nės dva­si­nes ir mo­ra­li­nes nuo­sta­tas, jų pa­žiū­ras ir įsi­ti­ki­ni­mus. Tam pa­si­tel­kia­ma įtai­ga, vei­kian­ti žmo­gaus psi­chi­ką daž­niau­siai jam to ne­pas­te­bint, kar­tais net prieš jo va­lią.

Įtaiga sukelia pageidaujamas nuostatas, formuoja pageidaujamas pažiūras arba skatina atlikti pageidaujamą poelgį. Ji veikia, be logikos ir įrodymų primesdama psichologinę būseną. Rusų psichologas ir psichiatras Vladimiras Bechterevas 1908 apie įtaigą rašė – visi žino, kokį magišką gydomąjį poveikį gali turėti vienas guodžiamasis gydytojo žodis ir atvirkščiai, kaip kartais pražūtingai veikia rūstus, šaltas gydytojo nuosprendis, kada jis neišmano įtaigos jėgos. Įtaigos mechanizmas ypač veiksmingas, kai informacijos šaltiniui pavyksta emocionaliai sužadinti poveikio objektą. Informaciniame kare svarbus ne tik įvairių technikų išmanymas, bet ir tikslinės auditorijos, prieš kurią nukreiptos operacijos, pažinimas – jos nuostatų, vertybių, palankumo žinojimas.

Šio kovos būdo sąvokos laikui bėgant kito. Pradžioje buvo naudojama politinio karo sąvoka. 1920 m. britų generolas, karo analitikas ir istorikas F.Ch Fulleris., pirmą kartą pavartojo psichologinio karo sąvoką. Dar buvo naudojamas ir propagandos (lot. propago – skleidžiu, platinu) terminas. Jis reiškė idėjų bei kitos. informacijos skleidimą, siekiant paveikti ar paskatinti tam tikrą požiūrį, elgseną ar veiksmus naudojantis sąmoninga faktų manipuliacija.

Psichologinių operacijų sąvoka pradėta vartoti, norint išvengti karo termino ir neigiamos visuomenės reakcijos į šio proceso vykdymą taikos metu. Lietuvos karo akademijos 2008 išleistas Enciklopedinis karybos žodynas psichologinę operaciją apibrėžia taip:

…taikos ar karo metu suplanuota veikla, taikoma, siekiant politinių ir karinių tikslų priešiškosios, draugiškosios ir neutraliosios visuomenės grupės nusistatymui ir elgesiui pakeisti. Apima strateginę psichologinę, psichologinio stiprinimo ir konsolidacijos psichologinę veiklą mūšio lauke.

Šiuolaikinis informacinis karas skiriamas į dvi pagrindines dalis – humanitarinę ir technologinę. Humanitarinė dalis aprėpia įvairius projektus: kultūros, istorijos, mokslo, etninių mažumų problemas, žmogaus teisių klausimus, ideologinius ir kt., kurie daro įtaką visuomenės nuostatoms. Būkime atviri, dalis šių projektų (ypač kultūros projektai) jų klausytojus nuteikia pozityviai kūrėjų atžvilgiu, tuo labiau, kad savi TV kanalai tokių projektų kažkodėl neparuošia. Tiesa, mūsų politikai, vertindami esamą padėtį, planuoja sustiprinti nacionalinį TV kanalą ir kt. priemones. Technologinė informacinio karo dalis (kibernetinis karas) fiziškai griauna įvairias ūkines ir finansines struktūras ir kelia psichologinę sumaištį.

Išaugusi informacijos skvarba ir informacinių technologijų prieinamumas – neribota informacijos sklaida (priešininko skleidžiama manipuliacinio pobūdžio informacija) kelia vis didesnę grėsmę demokratinių šalių visuomenėms. Informacinis karas destruktyviai veikia visuomenę, paneigia daugelį etikos nuostatų, naikina ribą tarp karo ir taikos, – nebeaišku, kada prasideda karas ir kokios yra kariavimo taisyklės. Technologijų plėtra nepaprastai padidino informacijos perteikimo greitį, labai išplėtė psichologinių (informacinių) atakų auditoriją.

Informacinio (psichologinio) karo ištakos

Psichologinio karo ištakų randama IV a. p.m.e. Kinijos karo stratego Sun Tzu veikloje, kuris suformulavo psichologinio karo esmę ir jo metodus. Dar 500 m. p.m.e.. Graikijoje pradėta nagrinėti retorika, siūlanti įvairias raiškos priemones: pompastišką kalbos manierą, logiškų ir iracionalių argumentų kaitaliojimą, siekiant suklaidinti klausytoją. XII a., plečiant Čingischano mongolų imperiją, ruošiantis pulti priešą, buvo paskleidžiami gandai apie karių gausumą ir jų žiaurumą. Taip tautos buvo gąsdinamos ir atimamas jų ryžtas priešintis. XIX a. Prūsijos armijos generolo K. Clausevico (1780–1831) darbuose raginama imtis taktikos, kuri priverstų priešininką pasiduoti be kovos, neįsitraukiant į tiesioginį konfliktą. Psichologinio karo tyrimai ypač išplėtoti po I pasaulinio karo. Kovoje su D. Britanija, A. Hitleris ypatingai didelį dėmesį skyrė psichologiniam karui. Buvo įkurta speciali institucija, paskirtas propagandos ministras. Juo tapo J. Gebelsas. Pats A. Hitleris, būdamas mesianinė asmenybė, savo oratorines kalbas skyrė psichologinio karo projektams.

Psichologinio karo svarba išaugo, sparčiai plėtojant ryšių technologijas II PK metu, be to, sukurti specialūs psichologinių operacijų vykdymo padaliniai. D. Britanijoje buvo įkurtas slaptas darinys propagandai skleisti ir platinti, kurio vadovas S. Delmeris keliomis radijo stotimis sėkmingai vykdė taip vadinamą juodąją propagandą, populiarią net tarp vokiečių kareivių, nors iš tikrųjų griovė jų kovinę dvasią. Dėl galingų radijo siųstuvų naudojimo, šios laidos buvo girdimos visoje Europoje. Vinstonas Čerčilis sėkmingai naudojosi šiomis radijo stotimis. II PK metu britai parengė nemažai kovinių gudrybių, atrado daug teorinių ir praktinių metodų. Britų propagandos veikėjo D. Clarkeidėjos, tokios kaip regėjimo apgaulė ir kt. metodai, padėjo parengti apgaulės strategiją karo metu ir D. Clarke buvo vadinamas didžiausiu britų apgaviku.

Šiuolaikinio informacinio karo vykdymo struktūros ir technologijos

Daugelis valstybių, turėdamos susiklosčiusias informacijos valdymo tradicijas, pasirengimo informaciniam karui klausimus sprendžia įvairiai.

Vienos šalys kuria informacinio karo padalinius, kurie pasirengę praktiniams veiksmams bet kurioje vietoje, bet kuriuo laiku. Šie padaliniai įeina į ginkluotųjų pajėgų arba specialiųjų tarnybų sudėtį. Esant reikalui, jie gali būti panaudojami ir taikos metu, taip pat ir prieš savus piliečius. Tokį metodą pasirinko JAV, Rusija, Vokietija, Kinija ir kitos šalys.

Kitose šalyse mažesni (taikos meto) informacinio karo padaliniai veikia civilinėse struktūrose. Kai nėra karo, jos vykdo propagandinius ir ideologinius uždavinius pagal vyriausybės užsakymus, nacionalinio saugumo labui. Tokį metodą pasirinko D. Britanija, Prancūzija, Švedija, Šveicarija ir kitos šalys.

Kai kuriose šalyse tiek valstybinėms propagandos žinyboms, tiek komercinėms žiniasklaidos priemonėms vadovauja informacinio karo specialistai. Jie užtikrina nuolatinį propagandinį – informacinį savo šalies vadovybės palaikymą. Tokia praktika paplitusi Pietų Korėjoje, Taivanyje, Indonezijoje, Filipinuose.

Viena iš informacinio karo technologijų – netikros vėliavos (False Flag) operacijos. Terminas Netikra vėliava yra kilęs iš laivyno istorijos, kada priešui apgauti buvo naudojamos svetimo laivyno vėliavos. Rengiant tokios operacijas, naudojamos sukarintos arba civilinės organizacijas. Tikrąją organizaciją, jos dalyvius, stengiamasi paslėpti. Šį būdą dažniausiai naudoja karinis arba saugumo personalas, vykdantis teroro aktus, pvz., V. Putino „žalieji žmogeliukai“ Krymo ir Rytų Ukrainos operacijose. Senesnis pavyzdys – smogikų formuotės, apsimetusios partizanų būriais, Lietuvos partizanų karo metu. Prie netikros vėliavos operacijų priskirtina įtakingų organizacijų ir net partijų veikla. Daugelis šių metodų pradėti naudoti II PK metu ir vėliau įvairiuose. konfliktuose.

Daniel Lerner, buvęs CŽV strateginio padalinio Office of Strategic Services, analizavo įvairias informacinio karo strategijas. D. Lerner sugrupavo psichologinio (informacinio) karo technologijas į tris grupes – baltąsias, pilkąsias ir juodąsias

Juodosios informacinio karo operacijos (įprasta vadinti juodosiomis technologijomis) yra slaptos karinių struktūrų, saugumo tarnybų, įv. organizacijų ir struktūrų, privačių bendrovių ir kompanijų operacijos. Pagrindinis skirtumas tarp juodųjų operacijų ir paprasčiausiai slaptų yra tas, kad juodosiose operacijose naudojama nemažai apgaulės. Naudojami informacijos „išbalinimo“ būdai: melaginga (juodoji) informaciją pradžioje pateikiama kokiam nors leidiniui, iš kurio perspausdinama internete, dar vėliau ją išspausdina koks nors laikraštis, remdamasis internetine medžiaga. Taip informacija „identifikuojama“.

Informaciniame kare dar naudojami žodiniai (dažnai ir vaizdo) arba muzikiniai neurolingvistinio poveikio būdai, keičiantys žmonių motyvaciją. Specialistų parengtos komandos (žodžiai, vaizdai, muzikos kūriniai ir kt.) užkoduota forma perteikiamos per radiją, televiziją ir kt. būdais. Žmogui klausant muzikos, stebint filmo personažus net neįtariama, kad per pasąmonę norima linkme yra formuojamos jo vertybinės ir kt. nuostatos. Pagrindiniu poveikio objektu šiuo atveju tampa smegenų neurofiziologinė veikla ir jos sukeltos emocinės būsenos.

Rinkos dėsnių valdomoje visuomenėje informacija yra prekė, ji parduodama. Žiniasklaidos struktūras veikia naudos koncepcija. Žiniasklaidos priemones remia įvairios institucijos: firmos, akcinės bendrovės, bankai, įv. fondai ir pan. Įstatymų numatyta tvarka rėmėjas negali daryti įtakos skelbiamos informacijos turiniui. Bet pinigai gaunami iš rėmėjų, be abejo, daro poveikį informacijai. Todėl tam tikroms jėgoms nesunkiai atsiranda galimybė organizuoti informacinio karo frontą. Šiai agresijos formai sunku pasipriešinti, kadangi Tarptautinės teisės institucijos nėra jos teisiškai pripažinusios. Todėl mūsų visuomenėje pastebimi dėl nuolatinės klaidinančios informacijos besiformuojantys ar jau susiformavę mąstymo stereotipai – mažos valstybės nepilnavertiškumo mūsų visuomenėje kompleksai, mūsų tautinės ir valstybinės savimonės sunykimas, vadovybės nekompetencija, kariuomenės silpnumas ir kt.

Informaciniai karai ir internetas

Rusijoje politinės ir ekonominės krypties portalus lanko virš 1,5 milijonų žmonių. Tai reiškia, kad internetas suteikia plačias informacinių karų organizavimo galimybes. Taip pat internetas suteikia informaciją apie auditoriją – paaiškėja, kiek žmonių, kokius portalus lanko ir kas kuo domisi. Kiekvienas interneto lankytojas gauta informacija dalinasi su kitais žmonėmis, kurie, ypač žurnalistai, padidina bangą, kurią sukelia mestas akmenėlis. Žurnalistai perspausdina informaciją, ją skaito daugybė žmonių – supažindintų žmonių skaičius dar smarkiai padidėja. Informacija internete nėra kontroliuojama (teisiškai nėra prižiūrima). Publikuojama medžiaga skiriama įvairioms visuomenės grupėms: plačiajai visuomenei, tam tikrai visuomenės daliai, pvz., mokytojams arba medikams, pirmajam asmeniui ir jo artimai aplinkai, tautinių mažumų klausimams ir kt.

Šiuo metu Rusija vykdo intensyvų informacinį karą. Galima sakyti, jai pavyko įtikinti dalį pasaulio visuomenės, kad Rusija neturi interesų Ukrainoje, kad JAV diriguoja Ukrainai, bet kažkodėl už Krymo operacijos nušvietimą V. Putinas apdovanojo 300 žurnalistų. Rusijoje pritarimo vyriausybės politikai deklaraciją pasirašė daugelis žinomų meno veikėjų. Šis faktas įrodo informacijos perteikimo reikšmę. Kalbant apie technologinę (techninę) informacinio karo dalį – kibernetiniai incidentai ir atakos ypač pavojingi informacijos infrastruktūrai – elektroninių ryšių tinklui, pramonės procesų ir finansų valdymo sistemai, elektros ir dujotiekio tinklams ir kt. sistemoms, kurių sutrikimai padaro daug žalos nacionaliniam saugumui, šalies ūkiui, kelia sumaištį visuomenėje. 2009 viešai pasirodė kenksminga programinė įranga Stuxnet, galinti ne tik laikinai neutralizuoti informacinę sistemą, bet ir fiziškai ją sunaikinti. Kibernetinėje erdvėje bandomas virusas V666, sukeliantis šviesos dėmes monitoriaus ekrane, kurių poveikis grindžiamas taip vadinamo 25 kadro fenomenu – tai visų pirma gana galinga įtaigos priemonė. Taip pat virusas gali negatyviai paveikti psichofiziologinę kompiuterio naudotojo būseną.

Informaciniai karai versle

Sakykime, įmonėje pabrangus žaliavoms arba dėl kitų priežasčių, atsirado sunkumų. Tuo pasinaudodama, kita įmonė siekia perimti jos valdymą. Pradėta supirkinėti sunkumų turinčios įmonės akcijas, pradedamas formuoti šešėlinis valdymo aparatas, siekiant pakeisti dabartinę direkciją. Kuriama nepasitikėjimo ir įtarumo atmosfera, panaudojant žmonių nepasitenkinimą atlyginimais, socialiniu aprūpinimu, keliami korupcijos, lėšų pasisavinimo faktai. Valdymo komandoje verbuojami įtakos agentai, stengiamasi diskredituoti įmonės vadovybę, apsunkinti jos veiklą didinant išlaidas ir mažinant pelną. Vykdomas informacinė kampanija žiniasklaidoje. Skleidžiami vadovybę kompromituojantys gandai apie korupciją, ryšius su kriminaliniu pasauliu, protekcionistinę kadrų politiką, direkcijos nekompetentingumą.

Informaciniai karai nėra retenybė verslo ir ekonomikos sluoksniuose. Ir ES taryba sulaukia informacinių kampanijų kvotų paskirstymo, produkcijos reglamentų, struktūrinių fondų lėšų paskirstymų klausimais.

Kaip pasipriešinti klaidinančios informacijos srautui?

Kai kurie specialistai mano, kad informaciją paneigti galima išanalizavus ją specialiuose analizės centruose. Šio požiūrio beatodairiškai atmesti neverta. Bet klaidinanti informacija pateikiama profesionaliai, ji apeliuoja labiau į jausmus, o paneigimas paprastai būna logiškas ir racionalus. Dažniausiai laimi emocijos– jos gimdo pasitikėjimą. Apgaulę gali nugalėti tik brandi, kritiškai mąstanti, informaciją analizuojanti bendruomenė.

Komentarai (14)