Niekas negalėtų apkaltinti, kad turtingiausi Vokietijos žmonės puikuojasi savo turtais, nes yra priešingai.

Mirus Karlui Albrechtui, beveik savaitę nebuvo jokios žinios. Apie jo mirtį buvo pranešta tik po to, kai baigėsi kuklios, privačios laidotuvės. Jis su savo broliu Theo mažytę savo motinos maisto prekių parduotuvę Rūre sugebėjo paversti vienu didžiausių pasaulio prekybos tinklų „Aldi“, tačiau šio verslo magnato įpročiai ir mintys liko nežinomi, rašo „BBC News“.

Kurdami nekrologus, Vokietijos laikraščiai galėjo aptikti tik mandagius jo pasisakymus iš 1953 ir 1971 metų.

Tai nebuvo plepus ir viešumą mėgstantis žmogus. Jis augino orchidėjas ir žaisdavo golfą – tačiau savo paties, privačiame aikštyne. Kadangi nesirodydavo viešumoje, aplink jį kūrėsi legenda.

Buvusių darbuotojų teigimu, broliai tvarkydavo buhalteriją naudodami senų pieštukų galiukus, kuriuos dėl trumpumo būdavo net sunku laikyti. Kartą architektams, projektavusiems naują parduotuvę, jie pareiškė, kad jie naudoja pernelyg storą popierių.

Būtent toks taupumas padėjo broliams Albrechtams pelnyti turtuolių statusą.

Po karo jie perėmė motinos parduotuvę ir įkūrė įmonę, kurią pagal pirmąsias „Albrecht Diskont“ raides pavadino „Aldi“.

Jie sumažino kainas iki minimumo, visiškai atsisakydami reklamos ir pasikliaudami tik mažų kainų reputacija. Jie prekiavo tik greitai parduodamais produktais, iš pradžių – vos 300 gaminių.

Netgi parduotuvių lentynos jiems atrodė pernelyg didelė prabanga – juk į lentynas reikia prikrauti prekių, o tai reiškia, kad reikės krovikų, kuriems reikės mokėti algas. Taigi prekės parduotuvėse būdavo laikomos ant tų pačių palečių, ant kurių atvykdavo.

Netgi šiandien „Aldi“ parduotuvių asortimentą paprastai sudaro ne daugiau kaip 2 tūkst. gaminių, nors kituose prekybos centruose jų būna net 45 tūkst.

„Aldi“ pardavinėjo daug konservuoto maisto, nes šviežių produktų saugojimas kainavo pinigus. Vadybininkai neturėdavo telefonų – jiems būdavo liepiama naudotis artimiausiais taksofonais.

Kai 1971 metais Theo buvo pagrobtas, Karlas derėjosi dėl jo paleidimo ir tuomet sumokėjo išpirką, kurią, anot legendos, bandė kompensuoti iš mokesčių sumos.

Jei Karlas Albrechtas buvo atsiskyrėlis, tai konkuruojančio tinklo „Lidl“ vadovas buvo paprasčiausiai nematomas.

Egzistuoja tik dvi Dieterio Schwarzo fotografijos ir tai viena iš jų yra nespalvota. Galbūt jis patenka tarp 25 turtingiausių žmonių planetoje, bet niekas už artimiausio jo rato ribų nežino, ką jis veikia ar mąsto.

Tą patį galima pasakyti ir apie Quandtų šeimą, kuriai priklauso BMW. Šis prekės ženklas gali būti išskirtinio vartojimo simbolis, bet jie patys yra neišsiskiriančio tylumo simbolis.

Paimkime Susanne Klatten – pramoninko Herberto Quandto, kuris pavertė BMW prabangos ženklu, dukters – atvejį. Jai buvo palikta 12,5 proc. BMW akcijų.

Kartu su kitais verslo interesais ji yra 44 turtingiausias žmogus pasaulyje, bet tai moteris, vengianti dėmesio. Ji pradėjo dirbti BMW gamykloje kaip praktikantė, naudodamasi svetima pavarde.

Vyras, už kurio ji ištekėjo, nežinojo jos tikrosios tapatybės, kol jų santykiai netapo rimti.

Jungtinėse Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje verslo atstovai yra viešojo gyvenimo dalis. Warrenas Buffettas rengia spaudos konferencijas. Billas Gatesas važinėja po pasaulį, ragindamas imtis priemonių ligų prevencijai. Kiekvienas Amerikos miestas turi muziejų, medicininių tyrimų centrą ar universiteto padalinį, pavadintą vietinio piniguočiaus vardu.

Tačiau vokiečių turtuoliai renkasi santūrumą.

Iš dalies taip yra dėl to, kad kuklumas yra dorybė, moralės reikalas, o ne tik išmintingas elgesys. Be to, remiantis Theo Albrechto patirtimi, gali būti, kad privatumas sumažina tikimybę, jog būsi pagrobtas.

Čia nekalbame apie jaunus milijonierius, kurie riaumoja aplinkui brangiais automobiliais: mūsų minimi žmonės gamina „Porsche“ ir BMW, bet jais lakstyti ir puikuotis palieka kitiems.

Skaičiai rodo, kad privatus turtas Vokietijoje yra pasiskirstęs nelygiau, negu kitose euro zonos šalyse. Nors 1 proc. turtingųjų vidutiniškai turi asmeninio turto už beveik 1 mln. eurų, ketvirtadalis suaugusių vokiečių visai neturi jokio turto.

Tačiau dėl to, kad turtuoliai nekelia savo galvų, tai ne visada įmanoma pastebėti.

Komentarai (0)