Dar prieš kelerius metus vienu perspektyviausių lietuviškų startuolių vadintas „PriceOn“ atsidūrė ant bankroto slenksčio. Įkūrėjų ir valdybos požiūriai į esamą situaciją tokie skirtingi, kad baigtis daugiau nei aiški: besistumdydami jie įsmuks į gilią duobę. Tiesa, visai gali būti, kad jos dugne stovi batutas. Kuris nuo jo atsispirs, o kuris tėkšis greta?

Kainų palyginimo skirtingose parduotuvėse platforma „PriceOn“ buvo sukurta prieš ketverius metus. Po poros metų jos įkūrėjai rado investuotoją Lietuvoje – juo tapo verslininko Tado Karoso valdomas holdingas „LTk Capital“.

Tačiau dabar kompanijos įkūrėjas Jurijus Laneckij ir investuotojo interesus atstovaujantis valdybos pirmininkas Antanas Zabulis, rodos, apsigyveno skirtingose planetose: abu laikosi savų versijų, kuriose sutampa tik kai kurios detalės. Kuri versija yra teisingesnė, turės nuspręsti teismai. O žurnalistams belieka išklausyti abi puses ir suguldyti viską juodu ant balto.

Kodas prapuolė

Su J.Laneckij ir A.Zabuliu susitikau pirmadienį. Tądien „PriceOn“ įkūrėjas turėjo grąžinti programinį kodą dabartinei vadovybei. Tačiau jis to nepadarė, nes, kaip pats aiškina, jokio kodo neturi.

J.Laneckij teigimu, prašomą kodą turi įmonės darbuotojai. Balandžio pabaigoje iš įmonės vadovo pareigų atleistas įkūrėjas aiškina nesuprantąs, kodėl problema dėl programinio kodo apskritai iškilo.

„Jį turi tie darbuotojai, kurie dirba „PriceOn“. Bendrovė per pastarąsias kelias dienas subyrėjo galutinai, liko du programuotojai, bet dar prieš kokias tris savaites dirbo bent keturi programuotojai. Tai jie kažkaip dirbo, kažkur programavo ir turėjo tą kodą. Dabar jie paduoda tokį teisinį „trolį“ ir sako, kad mes jį pasisavinom. Galim paprastai pasižiūrėti, štai, „Google Play“ parduotuvėje programėlės atnaujinimai atlikti rugsėjo 10 dieną. Kaip tai galėjo būti padaryta be kodo? Šitas programuotojas, kur „Android“ programėlę kuria, iki šiol dirba „PriceOn“, – kalbėjo J.Laneckij.

Įmonės įkūrėjas taip pat kaltinamas tuo, kad pasisavino domeną PriceOn.lt. Anot A.Zabulio, investavimo sutartyje buvo nurodyta, kad šis domenas yra jungtinė nuosavybė, tačiau J.Laneckij jo taip ir neperdavė įmonei: „Tai buvo pažeidimas nuo pat sutarties pasirašymo pradžios.“

Startuolio įkūrėjas aiškina, kad investavimo sutarties preambulėje buvo numatyta, jog bendrovė, į kurią investuojama, turės prieigą prie domenų visą sutarties laikotarpį. „Pats domenas, taip jau išėjo, buvo registruotas seniai mano vardu ir jis visą laiką toks liko. Tai yra, bendrovė turėjo teisę juo naudotis, tokią teisę turi ir šiandien. Domenas nėra niekur dingęs, nukreipimas vyksta tiesiai į domeno puslapį. O „Interneto vizijai“, kuri dabar yra domeno administratorius, buvo prokurorų pavesta tą domeną saugoti, kol visi viską išsiaiškins, – teigė J.Laneckij. – Grįžtant prie investavimo sutarties, tai pats „LTk Capital“ laiko ją nutrūkusia. Jie sako, kad nuo neteisėto akcijų išpirkimo momento investavimo sutartis yra pasibaigusi. Jų pačių požiūriu, visos duotos garantijos jau nebegalioja. Čia jų požiūris toks. Investavimo sutartis nutrūko, taigi jie kelti tokių pretenzijų apskritai negali.“

Plėtra užsienyje

Kita sritis, kur įkūrėjų ir valdybos požiūriai kardinaliai skiriasi, yra užsienio investuotojų paieškos bei galimybės plėstis kitų šalių rinkose.

Idėjos autoriai įsitikinę, kad juos bandoma apgauti: esą Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) bei Vokietijoje jau rasti investuotojai, pasiruošta plėtoti verslus PAR ir Ispanijoje, tačiau prieš pasirašant milijonais vertinamas sutartis norima atsikratyti nepatyrusių pradedančiųjų verslininkų.

J.Laneckij pasakoja, kad po to, kai 2013-ųjų viduryje buvo pirmą kartą atleistas iš „PriceOn“ vadovo pareigų, įmonės rezultatai smarkiai suprastėjo, o darbuotojai išsilakstė. Netrukus jis grįžo vadovauti paties įkurtai įmonei, o pagrindinis tikslas buvo sukurti naują „PriceOn“ versiją, kuri pernai gruodį turėjo startuoti Ispanijoje.

„Pagaminome, kaip patys pavadinome, trečią versiją ir išvykome į Ispaniją. (…) Grįžome lapkričio pradžioje ir gavome netikėtą A.Zabulio pareiškimą: į Ispaniją neiname, nes ten reikia daug pinigų investuoti, o mes jų neturime. Nors trečioji versija nebuvo skirta Lietuvai, buvo pasakyta ją paleisti čia ir pažiūrėti, kas bus. Ir mes užsieniui pagamintą visiškai kitokią versiją, pritaikytą anglų kalbai, kur net nėra lietuviško paieškos modulio, paleidžiame Lietuvoje. Numatyti nauji rodikliai, kokius reikia pasiekti Lietuvoje, investuotojai toliau investuoja, o mes ieškome išėjimo į išorę. Berods, sausį prasidėjo bendravimas su stambiu Vokietijos fondu, o balandžio 21 dieną gavome jų atsakymą, kad jie sutinka, jog Ispanija yra tinkama šalis projektui ir kad jie nori eiti su mumis, klausė leidimo pristatyti mus savo partneriams. Tai buvo paskutinis laiškas, kurį aš dar gavau – kitą dieną buvau atleistas“, – aiškino J.Laneckij.

Derybos su investuotoju PAR, jo teigimu, vyko šių metų kovą. O gegužės viduryje, jo žiniomis, buvo galutinai sutarta dėl sąlygų, tačiau šią informaciją liepta laikyti paslaptyje, nors tuo metu J.Laneckij dar buvo valdybos narys. „Dėl to didžiulis siekis perimti ir yra, kad jie startuotų PAR. Įsivaizduokit, ten paleidžia – ir kaip su jais bylinėtis? Skristi ten aiškintis, samdyti teisininkus, kažkur Afrikoje? Aiškus modelis, kad tai bus per brangu įgyvendinti“, – kalbėjo jis.

Investuotojai be pinigų

A.Zabulis apie investuotojų paiešką kalba kitaip: anot jo, nei vienos derybos nepasiekė finišo tiesiosios.

Atstovams iš PAR idėja pasirodė įdomi, buvo aptarta, kokiomis sąlygomis būtų galima derėtis, kokią dalį naujoje įmonėje sudarytų lietuviškasis „PriceOn“, bet galiausiai paaiškėjo, kad jie tam neturi pinigų – siūlėsi atlikti darbą, tačiau jį finansuoti būtų turėję lietuviai.

Tuo tarpu Vokietijos fondas prieš investuodamas pageidavo išvysti, kaip verslo modelis veikia Vakarų rinkose. Jam buvo siūloma finansuoti bandymą Ispanijoje, suteikiant akcijų dalį, tačiau pasiekti susitarimo nepavyko.

„Šioje vietoje visi tie reikalai su „PriceOn“ pakrypo visai kita linkme, dėl to paties domeno perėmimo ir kitų dalykų, teisminių procesų. Ta kryptis nebuvo realizuota, jokių susitarimų nėra pasirašyta, – sakė A.Zabulis. – Dar buvo trečia kryptis, rusiškoji. Galvojome, kad jei mums pavyktų kokiame nors dideliame mieste, pvz., Sankt Peterburge, paleisti „PriceOn“, tai galėtų tapti pagrindu grįžti į Vakarų rinkas ir pabandyti tą modelį, kuris turėtų veikti, grąžinti į Europą. Bet tada Rusijoje prasidėjo visi tie reikalai su embargais ir kitais įvykiais, kurie vyksta iki šiol, ir visa veikla buvo sustabdyta. Nes nėra prasmės kurti geriausio pasirinkimo svetainę ten, kur prekių trūksta.“

Lietuvoje startuolio pasiekti rezultatai, anot įmonės valdybos pirmininko, mažai kam įdomūs, mat „PriceOn“ mūsų šalyje buvo „tik kainų palyginimo lentelė“. Norint tai paversti pinigus nešančia kompanija, reikėjo gerokai padirbėti.

J.Laneckij teiginius, esą projekto išbandymui užsienyje trūko lėšų, vadina tuščiažodžiavimu.

„Ispanijoje turėjo startuoti prieš metus. Nuo tada iki šiandien „PriceOn“ veikla nebuvo nutrūkusi, pinigų srautai buvo pastovūs. Vėliau jau visa tai virto paskolomis, kurios paprasčiausiai buvo išmestos – „pravalgytos“. Jei kalbam apie galimybę startuoti Ispanijoje, tai akivaizdu, kad buvo galima tą daryti. Buvo planuojamas paleidimas Madride. Šiame mieste operacinė veikla kainuotų tiek pat, kiek Lietuvoje, o pasiekiamumas būtų du kartus didesnis nei Lietuvoje. Įvertinus tai, kad reikia didmiesčių gyventojų – gal ir penkiagubai“, – sakė J.Laneckij.

Akcijos pakibo ore

Kaip perspektyvus startuolis tapo bankrutuojančia bendrove? Įkūrėjas aiškina, kad teisinių veiksmų imtasi suvokus, esą juos siekiama nušalinti nuo projekto.

J.Laneckij teigia, kad nuo balandžio pabaigos, kuomet jį direktoriaus poste pakeitė Liudas Kanapienis, buvo atskirtas nuo visų informacijos srautų. Tuomet užkulisiuose virė darbas: valdyba ir naujasis įmonės vadovas derino įkūrėjų pašalinimo planus bei plėtrą užsienyje.

„PriceOn“ įkūrėjai savo akcijų dalį valdo bendrovės „Agro Energy“ vardu. Įkūrėjai ir investuotojas turi lygias sprendimų priėmimo teises bei gali vetuoti tam tikrus sprendimus, o nutikus vadinamajai „deadlock“ situacijai nesutariančios pusės gali išpirkti akcijas už nominalią vertę.

Vasarą, J.Laneckij teigimu, tai ir įvyko: valdyba pasiūlė didinti įstatinį kapitalą triskart mažesne kaina nei buvo iki tol. Vėliau investuotojas išpirko įkūrėjų, o šie – investuotojo akcijas.

„Nominali vertė nieko bendro su tikrąja verte neturi. Tarkim, jei tikra vertė yra 27 litai, tai nominali – vienas litas. Mes už tą nominalią vertę ir išpirkome iš jų akcijas – pasakėme, kad jūs konkuruojate su mumis, padarėte bendrovei žalą, todėl mes išperkame akcijas. Už 97 tūkst. Lt nusipirkome jų akcijas. 10 tūkstančių liko pas juos, vien dėl to, kad jos areštuotos mūsų pačių prašymu. Taip ir išsipirkome, jie to neginčijo. Teismas liepė jiems įregistruoti tą išpirkimą byloje. Tačiau L.Kanapienis jau daugiau nei mėnesį tiesiog slapstosi, nepriima anstolio“, – kalbėjo J.Laneckij.

A.Zabulis atsako, kad valdyba siūlė investuoti paskutine iki tol galiojusia fiksuota kaina. „Tai nebuvo ta kaina, kuri kažkada anksčiau galiojo. Aš manau, kad iš teisinės pusės buvo pasiūlyta teisingai. Kaip tą kainą mato vieni ar kiti akcininkai, tai jau ne mano kompetencija“, – teigė pašnekovas.

Kaip užsienio investuotojams būtų reikėję paaiškinti, kodėl įmonės vertė netikėtai sumažėjo? A.Zabulis teigia, kad kalbant su investuotojais buvo akcentuojama ne tuometinė akcijų vertė, o tai, kiek į įmonę buvo investuota iki tol ir šis rodiklis dauginamas iš tam tikro skaičiaus – atsižvelgiant į numatomą potencialą užsienio rinkose.

Skolos – atgaline data?

Bankroto bylos iniciatore tapusi bendrovė „Skaideta“, J.Laneckij teigimu, yra glaudžiai susijusi su Tado Karoso valdomomis įmonėmis. Maža to, „PriceOn“ įkūrėjas tvirtina, kad bankrotas yra tyčinis, o šiaip įmonei atsiradusi skola – sufalsifikuota.

„Visų pirma, „PriceOn“ be įkūrėjo pritarimo negalėjo skolintis pinigų. Tai buvo numatyta investavimo sutartyje, kad įmonė nebūtų „praskolinta“. Maža to, nors mes siūlėme stabdyti įmonės veiklą, „LTk Capital“ be mūsų žinios toliau vedė pinigus į „PriceOn“. Supratę, ką padarė – už kiekvieną tokį pervedimą numatyta 100 tūkst. Lt bauda – jie nusprendė įvesti „Skaidetą“. Prie bankroto bylos yra prisegta gegužės mėnesį sudaryta sutartis su „Skaideta“ dėl 300 tūkst. Lt paskolos, o vėliau – papildomas susitarimas, atseit dalis tų pinigų, kuriuos „LTk Capital“ jau buvo pervedę, yra „Skaidetos“. Įdomiausia tai, kad turiu direktoriaus (L.Kanapienio) pasirašytų sutarčių sąrašą liepos 30 dienai ir jame apskritai nėra jokios sutarties su „Skaideta“. Vadinasi, ji vėliau buvo sudaryta atgaline data“, – sakė J.Laneckij.

A.Zabulis negalėjo paaiškinti, kodėl investuotojas galėtų norėti įmonės, į kurią jau investavo apie 3 mln. Lt, bankroto. Mat jo, kaip valdybos pirmininko, darbas su tuo nesusijęs.

„Čia reiktų klausti T.Karoso, ne manęs. Jei žiūrėčiau per žmogišką prizmę, tai jei matai, kad įmonės veikla dar pusmetį ar metus bus paralyžiuota, kokia tada kita išeitis? Ant ko „kabo“ visi darbuotojai? – retoriškai klausė jis. – Kreditoriai matydami, kad nėra jokios veiklos, nėra tolimesnio vystymo, kelia klausimą – ką toliau daryti. Vienintelis kelias yra įmonę uždaryti.“

Bandymai tartis – nesėkmingi

Aiškintis santykius per teismus – ne pats greičiausias ir efektyviausias būdas. Tačiau nepanašu, kad nesutariančioms pusėms pavyktų susitarti kitaip.

Beje, tartis buvo bandoma. Tačiau požiūriai į tą situaciją, vėlgi, skiriasi.

„Jurijus yra kalbėjęs su Tadu ir siūlė tam tikrą kainą, berods buvo 0,5 mln. Lt. Tam, kad viską atiduotų. Tadas tai įvertino kaip tam tikrą reketavimą. Jis maitino tą įmonę dvejus metus, įliedamas apie 100 tūkst. Lt per mėnesį, ir dabar sulaukia skambučio žmogaus, kuris yra pasisavinęs kodą, neištesėjęs pažado nuo pat bendradarbiavimo sutarties pasirašymo, ir dar prašo už ramybę sumokėti 0,5 mln. Lt“, – teigė A.Zabulis.

J.Laneckij aiškina, kad tai buvo pasiūlymas susitarti taikiai, išvengiant teismų.

„Mes teismuose reikalaujame žalos atlyginimo, tai buvo pasiūlyta susitarti dėl jos dydžio patiems. Kažkada seniau tas dydis buvo įvardintas, apie 0,5 mln. Lt. Šiai dienai, kai iškeltas tyčinis bankrotas, tie reikalavimai persiskaičiuoja ir gali siekti iki 3 mln. Lt. T.Karosas minėtą pasiūlymą savo laiškuose vadina reketu, kaip ir reketu vadina savo kyšio davimą. Tai... reikia suprasti, kad buvęs prokuroras nežino civilinių santykių, visur vadovaujasi baudžiamuoju procesu. Turbūt, ir kavinėje jį reketuoja, kai kavą parduoda. Taip aš įsivaizduoju jo poziciją. Mūsų tikslas yra išspręsti viską taikiai ir greitai“, – teigė „PriceOn“ įkūrėjas.

Jo nuomone, bankroto bylą bus siūloma nutraukti taikos sutartimi tarp bankroto administratoriaus ir kreditoriaus, perduodant intelektinę nuosavybę „Skaidetai“, o kitiems kreditoriams paliekant kompiuterius, stalus ir kitą turtą. Tuo metu įkūrėjai ir kiti akcininkai būtų palikti ant ledo.

Tačiau, net jei bankrotas įsiteisės ir „PriceOn“ bus uždaryta, tai nereikš idėjos galo. Startuolis Lietuvoje jau įrodė, kad potencialo turi. Ir užsienio investuotojus jis sudomino. Taigi projektas, leidęs palyginti kainas ir apsispręsti, kur šiandien geriausia apsipirkti, dar galės pakilti iš pelenų ir pabandyti užkariauti pasaulį. Nežinia tik, ar jo vėliavą neš įkūrėjai, ar nauji savininkai.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Gediminas Gasiulis

Komentarai (0)