Mokslai, kaip mokslai?

T.Č. Pone Braziuli, jums teko studijuoti tokioje institucijoje, kaip KGB akademija. Kas tai per įstaiga, koks velnias nešė į tą galerą ir kaip atrodė ta mokslo diena?

K.B. Tai buvo vienintelė aukštoji mokykla, kuri rengdavo visus specialistus, reikalingus tuometiniam KGB. Aš studijavau II fakultete, kurio kryptis buvo kontržvalgyba. Studijavau kurse, kurio kryptis buvo Vakarų Europa ir JAV. Mano pagrindinė kryptis buvo Didžioji Britanija.

T.Č. Tai ko jus mokė?

K.B. Nieko ten ypatingo nėra. Žudyti žmonių, laužyti kaulus,daryti visokius tardymus, priversti žmogų kalbėti – tokių dalykų tikrai niekas manęs tenai nemokė. Ten buvo paskaitos, kaip ir visokiuose kitokiuose universitetuose, tiktai kryptys, disciplinos truputėlį skyrėsi. Viena iš pagrindinių krypčių buvo baudžiamoji teisė. <...> Kita kryptis buvo užsienio kalbos mokėjimas. Mano atveju – anglų kalbos. Kiekvieną mokslo dieną – nuo pirmadienio iki šeštadienio - po 2-4 val. reikėjo tą kalbą mokytis. Trečia kryptis buvo kontržvalgyba, t.y. specialybės reikalai: kaip rasti „blogietį“, kaip jį identifikuoti, kaip ištirti, kaip surinkti įrodymus, kaip verbuoti žmones, kaip atlikti sekimą, kaip nusikratyti sekimo ir visi kiti reikalai, susiję su operatyvine veikla.

T. Č. Kokie ten dar žmonės mokėsi? Kaip jūs apibūdintumėte savo kursiokus, grupiokus? Kas per žmogus anais laikais nutariantis, kad nori studijuoti „ten“?

K.B. Kursiokų buvo iš visos Sovietų Sąjungos. Mano kurse buvo penkios grupės. Keturios buvo eilinės ir paprastos – žmonės buvo suvažiavę iš visų respublikų, pagal tam tikras nustatytas kvotas. Pirma grupė buvo išskirtinė,kurios kryptis buvo JAV. Tai buvo generolų, aukštų partijos veikėjų sūnūs, anūkai ir t.t. Jų karjera buvo jau iš anksto numatyta.

Pakvietė per tėvą

K.B. Aš gyvenau provincijos miestelyje – Varėnoje. Mano tėvelis, amžiną jam atilsį, garbingas žmogus – dirbo policijoje. Tuo metu provincijos miesteliuose, pozicijos patalpose būdavo ir KGB.

T.Č. Tada buvo milicija.

K.B. Milicija – taip. Aišku, kad tie KGB darbuotojai, milicijos darbuotojai vieni kitus žinojo, kadangi sėdėjo viename pastate. Matyt tėvelis, sėdėdamas su kokiu nors pažįstamu prie vyno taurės, kalbėdamas, kad turi vyrą - „eržilą“ jauną - kuris dabar tarnauja tarybinėje armijoje ir ruošiasi eiti mokytis (aš ruošiausi teisę studijuoti)... Jam turbūt pasakė, kad galima pasirinkti. Kai grįžau atostogų iš armijos, mane išsikvietė ir pasiūlė stoti į tą akademiją. <...> Tokie žodžiai: kontržvalgyba, verbavimas, darbas užsienyje – daug labai šansų, kad ten dirbsiu... .

Vienintelė tokia mokykla Sovietų Sąjungoje – išskirtinumą pabrėždavo. Toks, kaip ir verbavimas gavosi... . Ir teisės išsilavinimą gauni,ir užsienio kalbos išsilavinimą gauni – tampi normaliu,turinčiu puikų darbą, gaunančiu didelį atlyginimą žmogumi.

T.Č. Kaip apibūdintumėte dėstytojus?

K.B. Visas teisės specialybes dėstydavo teisės profesoriai. <...> Su politika jie nėra susiję. Jų ten tie dalykai nedomindavo. Anglų kalbos dėstytojai taip pat būdavo savo srities profesionalai. <...> Jeigu specialybę, tai [dėstydavo] žmonės,kurie daug metų pradirbę. Man asmeniškai būdavo labai keista matyti žmogų nesovietinį. Grįžęs jis būdavo kitoks – elgesys kitoks, apsirengimas kitoks, pasakymai. <..>

T.Č. Jie tikėjo, kad bus komunizmas?

K.B.Vienas buvo fanatikas. Jam gal pagal specialybę priklausė – komunizmo statymas, pastatymas ar dar kažkokia nesąmonė. <...> Visi juokdavosi. Dėstytojai, kurie dėstė specialybę, nesakau, kad visi, sakydavo: tai,ką jūs skaitote,ką matote per televiziją – nėra tas tikras gyvenimas [Vakaruose]. Tikras gyvenimas yra kitoks. Jeigu dirbdami remsitės tuo ką matote, ką rašo žurnalistai – rezultatai bus labai menki. <...> Medžiaga, vadovėliai - aišku, tai buvo slapta medžiaga. Negalėdavai jų išsinešti, turėdavai įeiti į specializuotą biblioteką ir ten studijuoti. Ten buvo tikra informacija, reikalinga studijoms. Kai aš studijavau, jau buvo prasidėjusi „perestroika“.<...> Dažnai diskutuodavom apie atsiskyrimą [Lietuvos],apie disidentus. Dar Lietuvoje nebuvo jokių judėjimų,o Maskvoje jau buvo „Literaturnaja gazeta“, „Ogoniok“,kurie rašydavo labai drąsiai, kad šita sistema yra netinkama. KGB mokyklos šie procesai neaplenkdavo. Aš nesakyčiau, kad ten buvo kažkuo išskirtiniai žmonės – supermenai, labai kažkokie gabūs ar labai protingi. Tokie patys,kaip ir bet kuriame kitame universitete.

KGB – nusikalstama organizacija

T.Č. Tai ar KGB galima vadinti nusikalstama organizacija?

K.B „Mano giliu įsitikinimu KGB galima vadinti nusikalstama organizacija. Ne visą, tačiau kaip pažiūrėsim. Tą padalinį, kuris užsiėmė, pirmas dalykas, kitaminčių persekiojimu, kitos ideologijos skleidėjų ir t.t. ir pan. Tai jinai iš tikrųjų. Tuo metu jeigu žiūrint. Antras dalykas žvalgyba. KGB, kuri vykdė operacijas Afrikoje, Lotynų Amerikoje, neišsivysčiusiose valstybėse, darė įtaką jų vyriausybėms. Be abejo, tai buvo nusikalstama veikla. Net kalbos nėra.

T.Č. Kai kas pasakytų CŽV darė tą patį. Visos žvalgybos daro tą patį. Jūsų koks požiūris į tai?

K.B. Santvarka kita. Ten buvo demokratija, galėjai reikšti savo mintis. Ta valstybė kaip valstybė turėjo interesus. Įgyvendindama savo interesus kitose šalyse ta pati CŽV naudojo tokius pat metodus kaip KGB. Sovietų sąjunga taip pat turėjo savo interesus. Valdžia savo santvarką apsaugoti. Pagrindinis skirtumas yra vidaus darbe, vidaus politika. Jeigu yra saugoma santvarka ir persekiojami visi tie, kas prieštarauja, kitaminčiai. Federalinių tyrimų biure šito nebuvo. Nors pas juos taip pat buvo persekiojami tie patys komunistai,- M. L. Kingas, prisiminkime, Dž. Lenonas. Žmonės, kurie pasisako arba kurie šaukia kitus vykdyti kažkokius ekstremistinius veiksmus prieš valdžią, visada jie buvo prižiūrimi, sekami. Labai ypatingai didelio skirtumo nebuvo.

Apmokymai ir provokacijos

T.Č. Berods Suvorovas (Viktoras Suvorovas – profesionalaus žvalgybininko Vladimiro Rezuno pseudonimas.- red. pastaba) rašė, kad KGB studentai buvo siunčiami verbuoti sovietinių piliečių (niekuo dėtų), apsimetę užsienio šnipais. O paskui tokį pilietį, jei jį atseit užverbuodavo, teisdavo, kaip išdaviką.

Ar teko apie tai girdėti? K. B. Ne, neteko. Pirmą kartą girdžiu. Mes eidavome tipo verbuoti, bet verbuodavome pensininkus. Jie vėliau rašydavo savo įvertinimą, nurodydavo klaidas ir taip toliau. Pamenu mums rodė tikrą operatyvinę medžiagą - reikėjo ją išnagrinėti ir priimti sprendimą ar pradėti baudžiamąją bylą ar ne veiksmas vyko Leningrade 1984 metais. Karinės jūrų mokyklos klausytojas parašė JAV ambasadai laišką, neva aš toks ir anoks, turiu priėjimą prie slaptų dokumentu, galiu perduoti, bet už tai mane išvežkite į JAV.

Aišku, laišką perėmė KGB ir pradėjo su juo žaisti. Vienas susitikimas, antras, viskas filmuota slapta, trečio susitikimo metu jis atnešė slaptus dokumentus - perdavimo metu jį areštavo. Jam bylą iškėlė tačiau vėliau ją nutraukė, nes nutarė, kad nebuvo nusikaltimo sudėties. Aišku jį išvijo iš mokyklos, neleido niekur įstoti ir gauti aukštąjį išsilavinimą, nuolat jį kontroliavo. Jo gyvenimas buvo KGB rankose, tačiau į kalėjimą nesodino. Nekalbant apie kokį sušaudymą. Mat KGB darbuotojai, kurie prisistatė JAV ambasados darbuotojais, turėjo ne provokuoti jį nusikaltimą daryti, bet atkalbėti nuo jo darymo.

Mokslų nebaigė

T.Č. Jūs, kai studijavot, anekdotus antisovietinius pasakodavot?

KB Kada aš ten studijavau, viena iš disciplinų buvo tarptautinė teisė. Ją dėstė toks dėstytojas, profesorius. Jis dėstė ir tarptautinius santykius. Normalus, labai išsilavinęs žmogus. Mano kursinis darbas tuo metu, perestroikos metu, buvo įrodyti, kad Lietuva aneksuota buvo neteisėtai, prie tarybų sąjungos prisijungė neteisėtai. Jis man pasakė, kada atnešiau kursinį darbą, Lietuvoje jau tuo metu sklido informacija. Aš jam atnešiau, įteikiau. Ir ką jisai pasakė,- jeigu tai būtų buvę prieš 5 metus, jau jūs dabar turėtumėte didelių problemų. Bet dabar aš šitą darbą priimsiu ir įvertinsiu kaip jis buvo parašytas. Tai aišku, aš gavau aukščiausią pažymį. Bet aš jam pasakiau, jeigu tai būtų prieš 5 metus, aš tokio darbo nebūčiau parašęs, arba manęs čia nebūtų. Aš gi mokslų nebaigiau. V kurse turėdamas aukščiausius pažymius ir gaudamas vadinamą stipendiją už gerus mokslus, nusprendžiau pasitraukti ir grįžti į Lietuvą. Kadangi, manau, jog man ne pakeliui su šita struktūra, ne pakeliui su sovietų sąjunga. Ir parašiau pareiškimą, kad man leistų iš tenai išeiti. Buvo dalis žmonių, kurie spaudė, labai stipriai spaudė.

T.Č.Taip paprastai neišeisi?

K.B. Ne. Jeigu parašei,- tai esi nepatikimas. Spaudė, kliudė, erzino – nedavė ramiai gyvent. Pastovioj įtampoj. <...> Pats išėjimas truko beveik 3 mėn. jie, tikriausiai, tikrino kokios priežastys, kas už to stovi.

T.Č .Jie turbūt numatė tai, kas įvyko. Grįžote į Lietuvą ir pradėjote dirbti lietuviškame saugume.

K.B. Jo, pradėjau dirbti lietuviškame.<...> Buvo dalis dėstytojų, kurie ranką spaudė. Pavyzdžiui, BK profesorius labai išsilavinęs žmogus.<...> Tas BK profesorius paspaudė ranką ir pasakė: tu gerai pasirinkai ir teisingai. Noriu pasakyti, kad nebuvo visi fanatikai, TSRS mylėtojai arba KGB mylėtojai ir t.t. Tai buvo normalūs blaiviai mastantys žmonės. Jų buvo dauguma. O grįžęs iš ten po mėnesio pradėjau dirbti VSD, kai įsikūrė. Tada Laurinkus vadovavo. Tada mane sekė KGB. Nes, kai įsidarbinau lietuviškame saugume, KGB dar egzistavo daugiau kaip metus.

T.Č. Kuo pasireikšdavo tas sekimas? Vaikščiojo iš paskos?

K.B. Vaikščiodavo iš paskos. Žinau jų metodus. Vykdydavau visokias užduotis, informacijos tekdavo pasirinkti. Nueidavai į tuo rūmus vyriausybės vadinamus. Ten maišai buvo smėlis, kulkosvaidžiai pastatyti gynybai. Susitinki tenai, perduodi informaciją kokia reikalinga, išeini ir turi „dovanėlę“. Ir jau eina iš paskos.

Visada turėjo ką veikti

Donatas Valančiauskas: Išgirdome įdomų p. Braziulio pasakojimą, bet tai, manau, yra vienas iš pasakojimų. Priešais mane studijoje p. Imantas Melianas, kuris pagarsėjo VSD skandalo metu, kai jie su p. Braziuliu buvo išmesti iš „tautinių“ organų. Bet pažintį su saugumiečiais, šiuokart okupantų, užmezgėte gerokai anksčiau?

I.M. Būdamas 15 metų. 1972 m. po to, kai Kaune susidegino R. Kalanta, jaunimo tarpe buvo paūmėjusios patriotizmo nuotaikos. Tų pačių metų rudenį aš pagaminau keletą lapelių, kur nieko ypatingo nebuvo: tautiška giesmė, užrašai „Laisvę Lietuvai“, „Grąžinkit Lietuvai Gardiną ir Karaliaučių“.

D.V. Jeigu dabar pasirodytų toks raštelis, tai būtų palaikyta karo kurstymu... I.M. Kaip ten be būtų, pagaminęs keletą lapelių pasiėmiau klijų ir išklijavau prie maisto parduotuvių, kur būdavo taros supirkimo kioskai ir kasdien daug žmonių. Ir paskui apie tai pamiršau. Praėjo maždaug pusė metų, jau 1973 m pavasarį, į namus atvažiavo du vyrai, kurie pasakė, kad yra iš KGB ir pasiūlė važiuoti su jais.

D.V. Ar namuose tuo metu buvo suaugusių?

I.M. Tuo metu buvau vienas. Atvažiavus tenai, mane ilgam pasodino dideliam kambary. Jo vidury pastatė taburetę ir pasakė laukti. Laukimas truko kokias 4-5 valandas. Paskui pagaliau prasidėjo tardymas. Mušti nemušė, bet bandė išsiaiškinti, kadangi lapelių apačioje parašiau moksleivių organizacija „Aušra“, kas įeina į „Aušros“ sudėtį. Iš tikrųjų buvau aš vienas. Tada pareikalavo išvardinti visus savo draugus. Kadangi mokiausi rusų mokykloje, tai išvardinau visus klasiokus, vaikus iš kiemo, nes tai buvo sovietinių karininkų namas. Niekam pakenkti tai negalėjo. Mane nustebino, kad lapelių autorių jie išsiaiškino iš rašysenos. Tuo metu Panevėžy buvo, berods, 10 lietuviškų mokyklų ir viena rusų, kurioje aš kaip karininko sūnus mokiausi. Tai jie iš pradžių patikrino visus lietuviškų mokyklų mokinius ir pagaliau suprato, kad reikia pasižiūrėti ir rusišką.

D.V. Tikriausiai, ne vienas žmogus dirbo...

I.M. Taip, darbas truko pusę metų. Užstrigo vieno kagėbisto kitam rusiškai pasakyta frazė: „kaip gali būti rusakalbis lietuvių buržuazinis nacionalistas“. Tėvams darbe buvo nemalonumų,- kvietėsi, aiškinosi iš kur taip antitarybiškai nusiteikęs. Be to buvo visos mokyklos tėvų susirinkimas aktų salėj. Vertė atgailauti mamą, girdėjau iš salės rusiškai sakant: „viskas aišku, mama lietuvė – tai viskas aišku“. Atsieit, mama mane specialiai išsaugojo antitarybinėje dvasioje. Aš prisiminiau to žmogaus, kuris mane tardė veidą. Po kariuomenės gyvenau Vilniuje, kartais jį matydavau.

D.V. Teko su juo pabendrauti?

I.M. Nelabai – tik kartą, kai jau dirbau lietuviškame VSD. Gatvėj ir anksčiau matydavau. Atrodo, baigė tarnybą pulkininku. Atkūrus Nepriklausomybę, stipriai pasikeitė, matyt, neteko darbo, pradėjo gert. Iš veido ir aprangos matėsi. Nebeliko to buvusio šarmo.

D.V. Jo vardą pavardę žinojote, ar slėpsime kagėbistų vardus?

I.M. Ne, tikrai neslėpsiu,- Juozas Milkevičius, atrodo, dabar jau miręs...

Kitoje „Nelaisvės anatomijos“ laidoje, kurią „Žinių radijo“ eteryje rengia asociacija „LT Inforum“ – apie sovietinę armiją. Apie propagandos šlovintoje „vyriškumo mokykloje“ nusistovėjusius kriminalinio pobūdžio santykius ir atmosferą – asmeniniai tarnavusiojo įspūdžiai ir prisiminimai.