Žvilgsnis iš Vašingtono: Lietuva įšoko į euro „Titaniką“ (21)
„The Washington Post“ atrodo keistas Lietuvos sprendimas prisijungti prie euro zonos. Esą ne kasdien pasiryžtama įšokti į skęstantį laivą, primenantį „Titaniką“, tuoj po to, kai jis jau yra užkliudytas ledkalnio. Dienraščio žurnalisto Matto O'Brieno teigimu, būtent tai Lietuva daro oficialiai tapdama 19-ąja euro zonos nare. Jis pataria: „Neleiskite durims jūsų prispausti jums dar nespėjus peržengti namų slenksčio“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ironiška tai, kad kai bet kuri politinė sistema bando pritraukti naujas valstybes, euro politika gąsdina išstumti senąsias valstybes ir taip nuskandinti visą laivą.
Lietuvos atveju ši politika gali būti apibūdinama keturiais žodžiais: išsivaduoti iš Rusijos gniaužtų. Šie žodžiai apibūdina paskutinius 100 metų Lietuvos istorijos.
Lietuva nepriklausomybę paskelbė 1918-aisiais, bet 1940 metais Lietuva vėl neteko laisvės, kai sovietai ir naciai sumanė pasidalinti Rytų Europą. Nepriklausomybė buvo atkurta 1990-aisiais, kai ėmė byrėti Sovietų Sąjunga.
Tokios senosios baimės vėl lanko Lietuvą – Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pradėjo diktuoti savo užsienio politikos taisykles. Iš tikrųjų nenuostabu, kad euro įvedimui gruodį jau pritarė 63 proc. Lietuvos gyventojų.
2013 metais naujosios valiutos įsivedimui pritarė 41 proc. bet šiandien nubudęs Rusijos žvėris ir tęsiasi invazija į Ukrainą.
Kitaip tariant, norint turėti laisvę reikia kęsti euro sukeltą depresiją.
Tai yra būtent tai, ką Lietuva gauna kartu su euro įvedimu. Šalis susiejo savo valiutą – litą – su euru dar 2002-aisiais, taigi prireikė 12 metų galutinai įvesti euro zonos piniginę politiką.
Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos valstybėms, tas 2002 metų sprendimas turėjo nemenkų pasekmių. Šalis pateko į įsiskolinimų liūną, kai šalies biudžeto deficitas 2007-aisiais pasiekė 14 proc. BVP. Tai kilstelėjo būsto kainas jei ne į stratosferos aukštumas, tai mažiausiai iki debesų.
O tada dar smogė investicinio banko „Lehman Brothers“ krizė ir niekas nebenorėjo turėti su lietuviais daugiau finansinių reikalų. Būsto kainos krito – kaip ir visa ekonomika, kuri po ilgų metų skolinimosi iš užsienio džiaugėsi nepagrįstai dideliais atlyginimais.
Visa ši situacija suteikė Lietuvai du pasirinkimus: arba pamiršti ketinimus prisijungti prie euro zonos ir devalvuoti valiutą, arba sumažinti išlaidas ir apkarpyti atlyginimus.
Iš dviejų blogybių Lietuva pasirinko tą, kuri priartintų šalį prie Europos ir leistų dar labiau nutolti nuo Rusijos. Šalis dar tvirčiau susiejo savo valiutą su euru ir sumažino šalies išlaidas.
Rezultatas yra toks, kokį ir matome, – nedarbo lygis pasiekė 17 proc., kuris, net nepaisant per pastaruosius metus neslūgusios emigracijos bangos, vis dar viršija 10 proc.
Lengva nuvertinti eurą. Tik politika neleidžia jam žlugti. Euras tėra paprasčiausias popierinis paminklas taikai ir klestėjimui Europoje – žemyne po dviejų pasaulinių karų tai labai svarbu.
Tačiau neįmanoma visiškai įsisavinti euro suteikiamų privalumų – nebent pasiduodant panikai dėl Rusijos agresijos. Žmonės amžinai nesieks idėjos, kurią galima pavadinti vienu žodžiu – Europa.
Mat kiekvieną Lietuvą, kuri ruošiasi įšokti į euro traukinį, atsveria kiekviena Graikija, ieškanti būdo palikti skęstantį euro „Titaniką“.
Kitaip tariant, ES reikia nuspręsti, kaip išbristi iš šios depresijos, kuri yra dar gilesnė nei 1930-aisiais. Jeigu Bendrija to nepadarys, euras taps toks pat nepakeičiamas kaip ir „Titanikas“ – šis laivas kadaise buvo vadinamas nenuskandinamu.
