Šis rašinys publikuotas 2015 metų birželio 9 dieną. Iš esmės ši (ir bet kuri kita) data tėra kodas. Tai yra trijų dalių sistema, kuri suteikia galimybę nustatyti, kada koks nors įvykis nutiko ar dar nutiks. Dvi paskutiniosios datos dalys – mėnuo ir diena – istorijos eigoje buvo kaitaliojamos daugybę kartų: dar kromanjoniečių astronomai ant erelio kaulų žymėdavo mėnulio fazes, o majų mistikai iš miškų tankmės stebėdavo žvaigždžių judėjimą.

Dabar mūsų naudojamas 365 dienų su trupučiu ciklas – ilgai trukusių mokslinių paieškų ir siekio žmonijai pateikti moksliškai patvirtinamas žinias apie tai, kiek laiko Žemė sukasi apie Saulę, rezultatas, rašo psmag.com.

Ir jeigu mėnesius bei dienas galima nustatyti pagal kosminių kūnų gravitacines jėgas, kurios objektyviai lemia realybę, pirmasis datos dėmuo yra logiškai sunkiai paaiškinamas. Dabar žymime, kad yra 2015 metai. Bet kodėl 2015?

Mėgėjai Bibliją skaityti ir interpretuoti tiesiogiai nebus labai patenkinti eilinį kartą „velnio nešto ir pamesto“ interneto erdvėse skaitydami, kad nei mes, nei jokie mūsų protėviai negali ir negalėjo prisiminti, kaip atsirado Žemė. Mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad mūsų planetai dabar yra apie 4,54 mlrd. metų, tačiau didelę laiko dalį joje nebuvo nieko įdomaus – bent jau mums, žmonėms. Todėl kalendoriuje rašyti, kad dabar yra, tarkime, 4 540 002 015 metai, intuityviai vertinant būtų tiesiog nelogiška. Taigi, atskaitos tašku reikia pasirinkti kokius nors kitus, artimesnius „pradinius metus“. Ir čia atsiranda erdvės chaosui.

„Jokiame pasaulio istorijos laikmetyje nė karto nebuvo jokios vieningos datavimo sistemos, kuriai visi pritartų ir kuria visi naudotųsi. Viduramžiais ir Antikos laikais pripažinimo siekė daugybė skirtingų erų“, – sakė Kalifornijos universiteto Berkelyje (JAV) senovės istorikas dr. Carlosas Noreña.

Senovėje, konkuruojant įvairioms metų skaičiavimų sistemoms, tikslas netgi nebuvo tiksliai nustatyti, kurie metai yra pirmieji (o apie nulinius metus apskritai net svarstyti nereikėtų, nes anuomet nulio sąvoka dar ir išmąstyta nebuvo). Tikslas buvo vieninga metų skaičiavimo sistema, kad skirtingi žmonės galėtų tarpusavyje susikalbėti. Norint tarp skirtingų kultūrų vystyti verslą, prekybinius santykius ar paprasčiausią kultūrinį bendravimą, reikėjo, kad tos skirtingos kultūros gyventų tais pačiais metais.

Graikai buvo pirmieji, bandę visiems „įsiūlyti“ savo metų skaičiavimo sistemą. Pažvelgę į savo istorijos archyvus jie nusprendė, kad Pirmieji metai turėtų būti tie, kuriais įvyko koks nors kultūriškai itin svarbus dalykas ir nusprendė, kad tai turėtų būti pirmieji metai, kai vyko Olimpinės žaidynės. Mums tai būtų 776 m. p. m. e., o graikams (ir kitoms graikų dominuojamoms kultūroms) tai buvo Pirmieji metai.

Savo sistemą turėjo ir Romos imperiją. Peržvelgę istorijos archyvus jie taip pat nusprendė, kad Pirmieji metai turėtų būti tie, kuriais nutiko kažkas svarbaus, ir pasirinko skaičiuoti laiką nuo Romos įkūrimo metų – tai, manoma, įvyko 735 m.p.m.e. Romos imperijai tai buvo Pirmieji metai ab urbe condita, arba A. U. C. Imperijai besiplečiant, plito ir jos metų skaičiavimo sistema. „Romėnai savo sistemos nekišo per jėgą. Bet kadangi jie buvo tokie galingi ir įtakingi, žmonėms buvo tiesiog patogu naudotis jų kalendoriumi ir datavimo sistema“, – sakė C. Noreña.

Tai – tik dvi pagrindinės datavimo sistemos. Bet skirtingose kultūrose buvo gausybė metų skaičiavimo sistemų su skirtingais Pirmaisiais metais. Štai Bizantijos imperija metus skaičiavo nuo „pasaulio sukūrimo“ (5 509 m. p. m. e.). Aleksandrijos bažnyčia metus pradėjo skaičiuoti nuo 284 mūsų eros metų – būtent tada į valdžią atėjo imperatorius Diokletianas. Šumerų kalendoriuje metai buvo „nuvienetinami“ su kiekvieno naujo karaliaus karūnavimu. Apskritimo formos majų Ilgasis kalendorius prasidėjo 3114 m. p. m. e. – 2012 metų gruodžio 21 d., kai visi tikėjosi „majų išpranašautos pasaulio pabaigos“, baigėsi vienas šio kalendoriaus ciklas ir prasidėjo naujo ciklo skaičiavimas.

Tokiame kalendorių chaose labai svarbus kuklaus vienuolio Dionisijaus Eksiguuso vardas. „Jis sakė: pala pala, minutėlę, o kodėl gi mes datuojame metus pagal Romos miesto įkūrimą? Nesąmonė kažkokia. Juk mes be jokios abejonės galime rasti svarbesnį įvykį, nuo kurio galėtume skaičiuoti. Žinoma, jo pasirinkimas buvo Jėzaus Kristaus gimimas“, – pasakojo C. Noreña. Dionisijus paėmė savo abaką, šiek tiek paskaičiavo ir išsiaiškino, kada gimė Jėzus. Ir parašė laišką vyskupui Petronijui, kuriame paskelbė savo naują Pirmųjų metų planą, pagal kurį visi „teigiami“ metai būtų pažymimi anno Domini (A.D.), arba „mūsų Viešpaties metais“. Mūsų šalyje, „Marijos žemėje“, ši santrumpa bedieviškai pamirštama ir rašoma arba tiesiog „1 metai“, „2 metai“ ir t. t., arba era patikslinama žodžių junginiu „mūsų eros metai“.

Beje, Dionisijaus skaičiavimuose taip pat esama nemenkų prieštaravimu. „Evangelijoje pagal Matą tikinama, kad Jėzus gimė Erodo Didžiojo laikais, o jis mirė 4 m. p. m. e., kas reiškia, kad gimimas turėjo įvykti iki šios datos. Kitose evangelijose ir istoriniuose šaltiniuose nurodomos įvairios datos nuo 6 ar 7 m. p. m. e. iki 7 m., nors daugelis istorikų linkę manyti, kad Jėzaus gimimo metais reikėtų pripažinti 4 ar 5 m. p. m. e. Tai reiškia, kad 1996 arba 1997 metai buvo tikrieji 2000 metai pagal anno Domini kalendorių, jeigu iš metų skaičiavimo aritmetikos pašalinamas nulis“, – savo knygoje „Calendar: Humanity's Epic Struggle to Determine a True and Accurate Year“ aiškino Davidas Ewingas Duncanas.

Ir nors Dionisijaus pasiūlyta naujovė neprigijo akimirksniu, jo idėją gerokai išpopuliarino draugas vienuolis, kuris keliose savo knygose, vėliau naudotose krikščionių misionierių mokymuose, naudojo A. D. datavimą. O jau tada, kai atėjo 731 metai, istorikas garbingasis Beda savo veikale „Historia Ecclesiastica Gentis Anglorum“ visas datas skaičiavo pagal A. D. kalendorių. Toks metų skaičiavimo populiarinimo būdas sėkmingai sutapo su sparčia krikščionybės plėtra. O su krikščionybe, kaip ir kadaise su Romos imperijos įtaka, plito ir nauja Pirmųjų metų sąvoka. Paskutiniai bastionai Europoje, kuriuose A. D. datavimo sistema prigijo sunkiausiai, buvo Portugalija (jie šią skaičiavimo sistemą priėmė 1422 metais) ir Rusijos imperija (1700 metais). XIX a. pradžioje praktiškai nebeliko krikščioniškų šalių, kuriose metai būtų skaičiuojami kaip nors kitaip.

Beje, verta paminėti, kad angliška santrumpa B. C. (angl. Before Christ) pradėta naudoti tik 1627 metais. Ją pasiūlė prancūzų astronomas, pareiškęs, kad jeigu pasaulis egzistavo ir iki 1 metų, vadinasi, nuo to laiko metus reikėtų skaičiuoti atbuline tvarka. Sprendimas pasirodė logiškas, todėl krikščioniškame pasaulyje prigijo gana greitai.

Semantinio bedieviškumo apraiškų būta ir angliškame metų skaičiavime (anglų kalboje iki šiol žymint eras dominuoja santrumpos B. C. ir A. D.): buvo pasiūlytos santrumpos C. E. ir B. C. E., reiškiančios Common Era bei Before Common Era. „Tai buvo šiek tiek kvaila dėl dviejų priežasčių. Pirma, metai buvo skaičiuojami taip pat, taigi, ir sistema yra iš esmės ta pati. Be to, kai dauguma žmonių pamato tokias santrumpas, jie mano, jog jas reikia iššifruoti į Christian era ir Before Christian Era, todėl santrumpa net nesprendžia tos problemos, kurią norėta išspręsti“, – komentavo C. Noreña.

Bet pasvarstykime, kas būtų, jeigu Jėzus niekada nebūtų gimęs, krikščionybė taip ir nebūtų išsivysčiusi, o Dionisijus VI amžiuje nebūtų įkišęs savo trigrašio į metų skaičiavimo sistemas. Kokie gi būtų dabartiniai metai? Galimybių yra keletas.

1. Vis dar naudotume romėnišką Pirmųjų metų sąvoką. Ji savo laiku buvo labiausiai išplitusi, todėl lyginant su bet kuriais kitais Pirmaisiais metais būtų pranašesnė. Tuomet dabar būtų 2768 A. U. C. metai.

2. Krikščionybės neatsiradimas reikštų, kad būtų erdvės kitoms per pasaulį išplisti galinčioms religijoms. Viena iš tokių svarstytinų religijų yra Islamas. „Jeigu Islamas būtų išplitęs Vakarų pasaulyje ir Europoje, kas beveik ir nutiko, tikriausiai naudotume jų datavimo sistemą“, – sako C. Noreña. Nors, žinoma, be krikščionybės būtų gana sudėtinga kalbėti ir apie Islamo atsiradimą. Kaip bebūtų, Islamo Pirmieji metai yra 622 metai – būtent tada pranašas Mahometas persikėlė iš Mekos į Mediną (šis įvykis vadinamas Hidžra). Pagal tokį labai jau hipotetinį įvykių scenarijų šiandien ant mūsų stalų stovėtų 1393 m. p. H. (metų po Hidžros) kalendoriai.

Ir, žinoma, yra daugybė kitų sunkiai įsivaizduojamų galimybių. Juk galėjo įsigalėti ir kokia nors kita religija, įskiepijusi savo datavimo sistemą, panašiai kaip krikščionybė. Pavyzdžiui, skaičiuojanti metus nuo tada, kai Xenu į Žemę atgabeno ir aplink ugnikalnius išlaipino milijardus žmonių. Arba grįžtume prie kokios nors archaiškesnės kalendoriaus versijos – tokios, kaip Bizantiškoji.

Po pasaulį raizgantis vis tankesniam prekybos kelių tinklui, plintant žmonių populiacijai ir izoliuotoms bendruomenėms atsiveriant, bendri Pirmieji metai būtų praktiškai neišvengiami. Net nelabai svarbu, kokie tiksliai tai būtų metai. „Tai galėjo būti bet kurie iš daugybės metų. Faktas, kad dabar gyvename 2015 metais, yra tiesiog istorinis atsitiktinumas“, – tikina C. Noreña.

Komentarai (2)