Gyvenimą Australijoje pradėjęs dirbdamas anglų kalbos nemokančiu padavėju, šiandien 35 m. Artūras Zakarauskas turi savo verslą ir sprendimą emigruoti laiko geriausiu gyvenime. Karjerą Australijoje padaręs A. Zakarauskas stebisi lietuviškomis prekių ir paslaugų kainomis, o mažais atlyginimais besiskundžiantiems tautiečiams siūlo australišką receptą: susirasti papildomą darbą.

A. Zakarauskas į Australiją išvažiavo 28-erių – norėjo ne emigruoti, o išmokti anglų kalbą bei pakeisti gyvenimą. Vyras pasakojo pajutęs tuštumą ir nežinojęs, ką nori daryti gyvenime. Lietuvoje turėjęs savo verslą, paskui vienoje bendrovėje dirbęs regiono vadovu, didžiausiame Australijos mieste Sidnėjuje A. Zakarauskas nesibaidė studentiškų darbų. Pirmiausia, net nemokėdamas anglų kalbos, jis įsidarbino padavėju. Dabar visos stresinės situacijos, kai nežinai, ką klientas užsisako, jam kelia juoką. Pašnekovas pamena laikus, kai vietoje prašomo šiaudelio klientams atnešdavo šakutę, peilį ir servetėlių.

„Pirmą darbą gavau pas graiką, kuris rėkė be sustojimo. Turi būti tam nusiteikęs, žinoti, kad tai tik pradžia. Žmonės daro didelę klaidą įsivaizduodami, kad pradės nuo to taško, ties kuriuo sustojo Lietuvoje. Po pusės metų daug kas skundžiasi neturintys draugų, gero darbo ir turį dirbti padavėjais ar statybose. Bet niekas nepagalvoja, kad atvažiavai į naują šalį, kurioje tavęs netrūko ir netrūks. Tai šalis, kurioje yra kalnas įvairiausių galimybių, tik reikia jomis pasinaudoti ir būti atviram“, – aiškina A. Zakarauskas.

Niekada apie emigraciją negalvojęs vyras Australijoje pasiliko. „Tai lėmė aplinkybių visuma. Pirma, asmeninis gyvenimas smarkiai pasikeitė – čia žmonės labai atviri, požiūris į tai, ką tu dirbi, niekam nesudaro nepatogumų. Jei Lietuvoje dirbant vadybininku ne prestižas dirbti padavėju, tai Australijoje turintys rimtus darbus vakarais ar savaitgaliais nesibodi dirbti restoranuose“, – pasakojo emigrantas.

Artūras išvažiavo gavęs metus galiojančią studento vizą. Pats išvykdamas į Australiją A. Zakarauskas turėjo problemų su dokumentų tvarkymu. Tuomet Australijoje buvo tik maža saujelė lietuvių, tačiau ir jie pasakojo susidūrę su panašiomis bėdomis.

Taip lietuviui kilo mintis, kad reikia lengvinti studentų atvykimą. Restorane jis susipažino su lenkų pora, kuri vėliau pakvietė į kompaniją, dirbusią su į Australiją atvykstančiais studentais. Artūras pradėjo projektą „Studijos Australijoje“ ir ėmė dirbti su Lietuva – teikti pagalbą tautiečiams, norintiems studijuoti, dirbti ir gyventi Australijoje.

Prieš pusantrų metų su verslo partneriu A. Zakarauskas atidarė savo įmonę „Open Conexus“, siūlančią studijas ir migraciją į Australiją. Įmonė Europoje dirba su Lietuva, Lenkija, Prancūzija, Italija ir Ispanija, Pietų Amerikoje – su Kolumbija, Peru, Brazilija, Argentina, Čile ir Meksika.

A. Zakarausko skaičiavimais, per jo įmonę į Australiją atvyksta 70-80 proc. studijuoti kengūrų šalyje norinčių lietuvių. „Open Conexus“-“Studijos Australijoje” yra vienintelė įmonė, turinti atstovybes Australijoje ir Lietuvoje. Studentams paslaugos nieko nekainuoja – bendrovė komisinius gauna iš mokymosi įstaigų, į kurias siunčia studentus.

Universitetų kainos europiečiams sunkiai suvokiamos

Pasak A. Zakarauko, vykstant į Australiją visų pirma reikia žinoti, ko nori iš šios šalies. Jei tikslas atvykti užsidirbti, gauti naujų patirčių, galima rinktis pigesnes studijas. Studijos, lėktuvo bilietas, draudimas, studentų viza turėtų kainuoti 3500-5000 EUR. Papildomai reikėtų apie 2000 dolerių pradžiai Australijoje – kol rasi darbą.

Dauguma studentų renkasi ne Australijos universitetus, o koledžus. A. Zakarauskas neneigia, kad Australijos aukštasis mokslas europiečiams daugeliu atvejų neįperkamas. Pavyzdžiui, dveji metai verslo administravimo magistro studijų Sidnėjaus universitete kainuoja 60-80 tūkst. Australijos dolerių. Tačiau, ramina pašnekovas, galima rasti privačių aukšto lygio universitetų, kuriuose kaina siektų 37 tūkst. dolerių ar tik 11 tūkst.

Žiūrint į Australijos nacionalinio biudžeto pajamas matyti, kad pirmąją vietą užima naudingosios iškasenos, antrąją – studijos. Todėl nenuostabu, kad Australijos studento viza – brangiausia pasaulyje, kainuojanti 540 dolerių.

Pašnekovas pasakoja, kad yra daugybė koledžų, kurie sukurti žmonėms, norintiems būti Australijoje. Jie sudaro sąlygas užsidirbti, keliauti, mažai dėmesio skiria mokslui. Valstybė bando koledžus prižiūrėti, reikalauja studentų lankomumo, tačiau Artūras dažniausiai siūlo iš studijų gauti ir kažkokią naudą, taigi nukreipia į rimtesnius koledžus.

Kiek galima uždirbti

Dauguma studijuoti atvykusių studentų Australijoje ieškosi darbo. „Dažniausiai tenka eiti dirbti į statybas arba aptarnavimo sferą. Labai lengva tiems, kurie, pavyzdžiui, moka remontuoti automobilius, tačiau jei nemoki nieko, tenka eiti dirbti padavėju – nuo to pradėjau ir aš“, – sakė A. Zakarauskas.

Vidutinis padavėjo atlyginimas siekia 18-22 dolerių į valandą, tačiau gali būti tik 15 dol. ar net 25 doleriai. Statybose atlyginimai dažniausiai prasideda nuo 20 dol. per valandą, savaitgaliais siekia net 27 dol. Beje, savaitgaliais ir švenčių dienomis Australijoje mokama kur kas daugiau.

Oficialiai studentas gali dirbti 20 valandų per savaitę. Vieša paslaptis, kad nei studentai, nei darbdaviai dažnai šio reikalavimo nesilaiko – juk studentams reikia pinigų studijoms, pragyvenimui, kelionėms. A. Zakarausko aiškinimu, taupiai gyvenant užtenka ir 20 valandų darbo, o per savaitę laisvai gali išgyventi uždirbdamas 500 dolerių. Didžiąją dalį pajamų suryja būsto nuoma, tačiau maisto produktų kainos gąsdina mažiau: pavyzdžiui, litras pieno gali kainuoti 1-1,30 dol., duona – 0,85-4 dol.

Nors į Australiją kasdien atvyksta daugybė naujų studentų iš viso pasaulio, galiausiai darbus susiranda dauguma. „Sunkiausia būna tiems, kurie įsivaizduoja jau viską pasiekę ir mano, kad jų labai reikia Australijai. Niekam ten jų nereikia, niekas ten jų nelaukia, reikia nusileisti ant žemės ir pradėti veikti“, – pataria A. Zakarauskas.

Norą išpildo žiedas ant piršto

Ne paslaptis, kad nemažai atvykusių studentų Australijoje nori likti visam. „Daug žmonių nori pasilikti, susitvarkyti dokumentus nėra lengva, bet jeigu nori pasilikti ir kryptingai to sieki, galima gauti nuolatinio gyventojo statusą. Kryptingai eidamas tą gali padaryti per 2-4 metus. Tokiu atveju neturi australiško paso, pilietybės, tačiau gauni teisę nuolat gyventi Australijoje, turi kitas piliečiams garantuojamas teises“, – apie daugelio imigrantų siekiamybę – nuolatinio gyventojo statusą – kalbėjo pašnekovas. Tokį statusą įgijęs ir jis pats.

Dar lengviau Australijoje sutikusiems antrąją pusę. Čia užtenka deklaruoti partnerystę su šalies piliečiu ir jau poros metų gali gauti nuolatinio gyventojo statusą. Susituokus dėl nuolatinio gyventojo statuso galima kreiptis jau kitą dieną, atsakymo gali tekti laukti iki metų. Įgyti Australijos pilietybę yra kur kas sudėtingiau.

Australišką sistemą A. Zakarauskas laiko protinga – šalis atsirenka gabesnius, tikslų gyvenime turinčius žmones. Galima sakyti, Australija nusigriebia kuriančių ir dirbančių profesionalų grietinėlę, kuri paskui jai moka mokesčius.

„Australijoje nėra didelių investicijų į aukštąsias technologijas, tačiau šalis turi galimybę pasiimti jau užaugintus protus. Tu Australijoje gali būti bet kas – tavo gyvenimo būdas, seksualinė orientacija, odos spalva niekam nekliūva, čia turi tiek erdvės, kiek reikia, kol nekenki kitiems ir nepažeidinėji įstatymų. Čia nereikia kariauti kiekvieną dieną“, – sakė A. Zakarauskas.

Siūlo australišką receptą: dirbti papildomai

Australijoje labai aukštas pragyvenimo lygis, tačiau, sako lietuvis, čia žmonės dirba labai daug. Net pradėjęs verslą, Artūras dar dvejus su puse metų dirbo padavėju – kol projektas įsivažiavo, turėjo save išlaikyti. Vienu metu jis dirbdavo 50-60 valandų per savaitę.

„Lietuvoje daug žmonių turi darbą, dirba 40 valandų per savaitę ir skundžiasi neužsidirbantys, kad jiems mažai moka. Labai keista – niekas nesusimąsto, kad galima savaitgaliais turėti antrą darbą, pavyzdžiui, kažkur valyti“, – sako A. Zakarauskas.

Jo teigimu, Australijoje įprasta dirbti papildomai, o Lietuvoje baigusieji aukštąjį išsilavinimą dažnai baidosi, pavyzdžiui, padavėjo darbo. Tai juos žemina kaip žmogų. Iš Australijos paviešėti į Lietuvą atvykstančiam Artūrui mūsų šalyje atrodo brangu. Štai Sidnėjuje eidamas vakarieniauti puikaus azijietiško maisto gali gauti už 15-20 dolerių. Tuo metu Lietuvoje už tokią kainą nepavakarieniausi.

„Būna atvejų, kai nesuprantu, už ką moku tokius pinigus. Lietuvoje dažnai skundžiamasi mažais atlyginimais, tačiau reikia galvoti ir apie tai, kaip tie darbai atliekami. Štai Klaipėdoje nuėjau į restoraną papietauti, buvome restorane dviese, viena padavėja lankstė servetėles, kita buvo prie baro. Ilgai laukėme meniu, po valgio kurį laiką lėkštės buvo ant stalo. Darbo kokybė prasta“, – stebisi A. Zakarauskas.

Jo pastebėjimu, Australijoje daugiau lankstumo – daugiau darbuotojų pakviečiama piko metu, o kai žmonių nėra, restorano vadovai gali paprašyti eiti namo. Verslininkai Australijoje pinigus taupo, tuo metu Lietuvoje jam dažnai į akis krenta nieko neveikiantys darbuotojai. Pašnekovas pastebi, kad Australijoje net ir nesant darbo turi jo prasimanyti – pavyzdžiui, šeštą kartą valyti šaldytuvą ar lankstyti servetėles – svarbu nestovėti nieko neveikiant.

„Paslaugos Lietuvoje irgi brangios, apsistojau savaitgalį tikrai ne pačiame prabangiausiame viešbutyje Druskininkuose, už kelias procedūras sumokėjau didelius pinigus. Kainavo tiek, kiek būtų kainavę Australijoje. Man kyla prieštaravimų – kyla klausimų, kai sužinau pensijos ar minimalaus atlyginimo dydį, tačiau kyla ir tokių klausimų, kodėl žmogus kažkur nedirba papildomai. Kas pasakė, kad turi dirbti 40 valandų ir ne daugiau?“, – australišką receptą, ką daryti mažai uždirbant, turi A. Zakarauskas.

Jis Lietuvoje stebisi ir sąlygomis mamoms – štai Australijoje už vaiką darbdavys moka tik pirmus tris mėnesius, ilgiausios motinystės atostogos trunka pusmetį. Diena darželyje kainuoja 70-140 dolerių.

Tarakonai atskrenda patys

Ar apsimoka emigruoti į Australiją? „Visada reikia paklausit savęs, ar to nori. Visada reikėtų ieškoti naujų patirčių, atrasti save, o dėl emigracijos – kaip jau susidėlios. Štai mano gyvenime geriausias sprendimas buvo išvažiuoti į Australiją, kasdien apie tai pagalvoju ir manau, kad tai geriausia, ką galėjau padaryti“, – sako savo verslą Australijoje įkūręs iš Klaipėdos kilęs A. Zakarauskas.

 Jis visiems pataria neatsisakyti idėjos rasti darbą toje sferoje, kurioje veikei Lietuvoje. Tačiau, sako pašnekovas, nereikėtų to pradėti daryti tik atvažiavus į Australiją. Pirmiausia jis siūlytų rasti darbą, kuris teiktų pajamas, o tada jau ieškoti, belstis į visas duris ir vieną dieną jos tikrai atsidarys. „Čia daug atvažiavusių vadovų dirba padavėjais. Nereikia važiuoti būti vadovu“, – pataria A. Zakarauskas, čia pat pridurdamas, kad yra ir puikių sėkmės pavyzdžių.

„Visiems sakau – kur bevažiuosi – ar į pigiausią koledžą, ar į universitetą – gausi nerealią patirtį. Tavo diplomas ar sertifikatas Lietuvoje įspūdžio darbdaviui greičiausiai nepadarys, tačiau jei žmogus išbuvo pusmetį ar metus Australijoje, jis mažų mažiausiai gerai kalba angliškai, turės platesnį požiūrį į viską ir galės generuoti platesnes idėjas“, – išvažiavimo nauda neabejoja A. Zakarauskas.

Sidnėjų nuo pirmos dienos Artūras laiko savo miestu. Juk, sako jis, šalia vandenynas, o jame – žmonės su banglentėmis, balčiausi paplūdimiai. O kur dar malonūs žmonės. „Pirma, patys australai gana neseniai atvyko į žemyną, jie mena, kad jų seneliai ar proseneliai buvo imigrantai. Antra, Australija didelė, tačiau šalies populiacija nėra gausi. Trečia – atvykėliai nudirba „nešvarius“ darbus – vietinius retai sutiksi dirbantį prekybos centre ar statybose“, – tai, kad vietiniai svetingai priima imigrantus, aiškina A. Zakarauskas.

Tačiau gyvenant Sidnėjuje tenka priprasti prie labai nemalonių gyvių kaimynystės: „Visi klausia, ar ten yra gyvačių ir driežų – Sidnėjuje jų nėra, tik skraidantys dideli tarakonai. Jie patys atskrenda į namus“.
 

Komentarai (1)