Leonardo Di Caprio Oskarą atnešęs vaidmuo paremtas ištiso epo verta istorija. Hugh Glassas, pėdsekys, medžiotojas ir prekiautojas gyvūnų kailiais buvo realus asmuo, išgyvenęs akistatą su lokiu ir savo bendražygių paliktas mirti Pietų Dakotos miškuose.

Nors ir nėra patvirtintų duomenų, kaip iš tiesų viskas nutiko, siūlome jums detalią istoriją, kas buvo Hugh ir kodėl jo istorija Leonardo atnešė taip ilgai lauktą „Oskarą“.

Tapo Amerikos mitu

Pamačius Glassą po akistatos su žvėrimi, buvo aišku, kad jo dienos suskaičiuotos. Su juo keliavusiems vyrams užteko pažvelgti į tai, ką su jo kūnu padarė 3 colių ilgio grizlės nagai. Per visur besiliejantį kraują švietė išmėsinėtas skalpas, veidas, krūtinė, rankos ir plaštakos, kiaurai perkąstas petis.

Jam kvėpuojant gerklėje gurguliavo kraujas. Vienintelis patyrusius medžiotojus nustebinęs dalykas buvo tai, kad Glassas apskritai dar kvėpavo. Kartu su majoro Andrew Henrio būriu jis 1823 m. vasarą kovojo su Misūrio aukštupio indėnų gentimis dėl bebrų kailių medžioklės vietų, tad jo ištvermė jų nestebino. Tačiau niekas iš šių vyrų nebūtų įtaręs, kad Glassas taps herojumi, o jo išgyvenimo istorija – Amerikos mitu. Matydami jį sumaitotą visi mane, kad jam jau paskutinioji.

Ekspedicija ir taip buvo patyrusi didžiulių nuostolių. 17 vyrų pribaigė indėnai, su kuriais jie kovojo dėl medžioklės plotų. Arikara genties indėnų atakos privertė ekspediciją trauktis nuo Misūrio upės ir laiveliais irtis į vakarus link Didžiosios upės slėnio.

Besibaigiant vasarai likusi saujelė vyrų tebesigydė mūšiuose gautas žaizdas, tarp jų ir senis Glassas, tačiau jo sužalojimai buvo niekis palyginus su tuo, ką jam padarė grizlė. Tarp vyrų jis išties buvo senas, gerokai peržengęs trečią dešimtį, ir tinkantis į tėvus tokiems berniūkščiams kaip Jimas Bridgeris, vos antrus metus medžiojančiam kailinius žvėrelius. Tačiau vyrai seniu jį vadino iš pagarbos – Glassas buvo vienišius, mėgęs elgtis savaip ir neatsižvelgti į kitus. Vis dėlto jo drąsa ir sugebėjimai buvo vertinami, nes jis niekada nesitraukdavo iš kovos.

Glassą apsupusių žmonių grupelėje buvo ne vienas, mąstantis, kad jo mirtis būtų geriausia išeitis. Toks leisgyvis kaip jis kėlė grėsmę jų visų išlikimui. Besitraukdami nuo juos persekiojančių Arikara genties indėnų, jie buvo ypač pažeidžiami.

Majoras Henris įsakė grupelei laikytis kartu kelionėje link Jeloustono upės, šalia kurios buvo kailių prekybos punktas. Jiems reikėjo išlikti nepastebėtiems ir judėti kaip įmanoma greičiau, tačiau naktį užpulti indėnų jie buvo priversti atsišaudyti, taip prarasdami dar daugiau vyrų ir tylos priedangą. Glasso kova su grizle ir jo kančios šauksmai po jos taip pat ne ką gelbėjo. Ekspedicijai ant kulnų lipo nebe vien Arikara gentis – į kovą jungėsi Asiniboinai, Sijai ir Hidatsai, ir net iki tol baltiesiems gan draugiški Siksikai, dar žinomi kaip juodapėdžiai. Grupelei reikėjo kuo skubiau trauktis, jei norėjo išgyventi. Tačiau jie turėjo kliūtį – vos kvėpuojantį mirštantį Glassą.

Prisimindami jo drąsias kovas su puolančiais indėnais, pagalbą slaugant sužeistus bendražygius, vyrai negalėjo jo palikti likimo valiai. Dar daugiau, nepaisant rūsčios išorės, Glassas turėjo sugebėjimų rašyti pakankamai mandagiai ir tinkamu tonu, todėl jo mirštantys bendražygiai perduodavo žinutes, kurios turėtų pasiekti jų šeimas.

Rašydamas laiškus mirusiųjų artimiesiems jis nepamiršdavo paminėti, kad visi jie mirė garbingai ir palydėti maldomis. Todėl sąžinė neleido pasielgti kitaip – bendražygiai savo marškinių atraižomis aptvarstė jo žaizdas ir paliko nakčiai, slapčia tikėdamiesi, kad ryto jis nebesulauks. Bet kaip visi klydo. Pakilus saulei sumaitotas kūnas vis dar kvėpavo.

Paliko mirštantį

Tolesnė istorija suklijuota iš atskirų pasakojimų. Dalį jų, manoma, perdavė pats Glassas, kitą dalį – kailinių žvėrelių medžiotojas Allenas, taip pat dalyvavęs ekspedicijoje. Jo pasakojimu, majoras Henris įsakė iš šakų nupinti neštuvus ir jais gabenti dejuojantį ir kraujuojantį Glassą kartu su visa grupe. Tačiau kelionė tapo nepakeliamai sunki. Po kelių dienų paaiškėjo, kad jie juda per lėtai. Pasiekę nedidelį miškelį su šaltiniu, visiškai netoli Didžiosios upės atšakų, jie turėjo nuspręsti, ką darys toliau, nes tokiu būdu tęsti kelionę buvo tolygu visai grupei pasirinkti mirtį.

Majoras norėjo Glassą palikti miškelyje, kur jam pavyktų atsigauti arba ramiai mirti, bet jis pageidavo dviejų savanorių, kurie liktų ir tinkamai jį palaidotų. Jis nemanė, kad tai užtruks, ir jie spėtų pasivyti visą grupę. Už tai buvo pasiūlytas nemenkas atlygis, vertas kelių mėnesių uždarbio, tačiau nei Allenas, nei joks kitas patyręs medžiotojas nenorėjo rizikuoti savo galva dėl tų pinigų.

Po kelių minučių tylos prabilo du vyrai. Jau minėtas jaunuolis, Jimas Bridgeris, kuriam labai reikėjo pinigų išlaikyti save ir seserį, be to, jam nesvetimas buvo ir jaunatviškas optimizmas ir geraširdiškumas, ir kitas, Johnas S.Fitzgeraldas. Kol vyrai nepersigalvojo, majoras Henris su grupe skubiai juos paliko.

Fitzgeraldas su Bridgeriu liko vieni, kartu su krauju gargaliuojančiu kūnu. Jie negalėjo jam padėti, nebent įlašinti į sumaitotą gerklę vandens ar nuvaikyti muses. Praėjus nakčiai buvo aišku, kad sulig kiekviena valanda jiems vis labiau gresia būti užkluptiems indėnų, sekančių visų jų pėdsakais. Praėjo diena, kita, ir buvo aišku, kad vyrai patys kasasi sau kapą, o jų viltys prisijungti prie nutolusios grupės blėsta.

Fitzgeraldas ėmėsi įtikinėti vaikiną, kad jiems būtina keliauti, nes Glassas vis tiek miršta, tik tai per ilgai trunka. Jie ir taip išbuvo ilgiau nei majoras Henris galėjo tikėtis, už savo pinigus atidirbo, tačiau likdami rizikavo pasekti paskui Glassą. Niekas jų nekaltins, kad gelbėjo savo galvas. Jaunasis Bridgeris nusileido, tačiau Fitzgeraldas norėjo ne vien pinigų, bet ir garbės už savo pokalbį. Buvo sutarta, kad majoras išgirs istoriją apie tai, jog senis Glassas pasimirė ir buvo palaidotas. Tam buvo būtina surinkti jo daiktus – juk kam lavonui reikalingas ginklas, parakas, šaudmenys, peilis ar titnago skiltuvas. Kalnuose neįprasta palikinėti tokį turtą, tad kažkam tikrai kiltų klausimų.

Išgyventi išmokė indėnai

Gal Brigeris ir nesutiko taip apiplėšti vis dar dejuojantį ir kvėpuojantį žmogų, tačiau neturėjo pasirinkimo. Nuvilkę Glasso kūną prie vandens ir pasiėmę jo daiktus, vyrai išėjo vytis savo bendražygių. Visgi, jie neįvertino, kad karščiuojančioje ir sąmonę vis prarandančioje galvoje verda pyktis tokiems bailiams ir vagims kaip jie. Tai nebuvo pirmas kartas, kai Glassas buvo arti mirties, ir jis nesiruošė taip paprastai pasiduoti. Jau buvęs sučiuptas ir kankintas Paunių genties indėnų, stebuklingai išgyvenęs ir susidraugavęs su jų vadu, Glassas žinojo, kad sugeba išgyventi.

Komentarai (0)