Viena moteris papasakojo, kaip po insulto sukeltos komos atsibudo „užrakinta savo kūne“ ir girdėjo, kaip gydytojai jos šeimos nariams sako, jog ji neišgyvens.

Brisa Alfaro tapo savo pačios paralyžiuoto kūno įkaite: jos protas veikė, tačiau ji negalėjo bendrauti su išoriniu pasauliu. Moteris negalėjo kalbėti, tačiau girdėjo viską, kas vyko aplinkui. O aplinkiniai to nežinojo, nors ji karštligiškai mėgino jiems tai parodyti.

„Labai norėjau, kad jie suprastų, jog atsibudau. Labai norėjau, kad jie suprastų, jog juos girdžiu ir viską atsimenu, – apie siaubingą situaciją pasakojo moteris. – Kai išgirdau, kaip gydytojai sako, kad galiu neišgyventi, labai išsigandau. Tai buvo tarsi baisus sapnas, kuriame buvau nemiegodama.“

Insultą manikiūrininke dirbusi B. Alfaro ištiko 2014 metais, kai jai buvo tik 32 metai. Kadangi jis pakenkė jos trumpalaikei atminčiai, ji nepamena visų detalių. Tačiau ji pamena, kad keliavo lėktuvu iš Los Andželo į Niujorką, kai jai pasireiškė stipri alerginė reakcija, kurios priežasties ji nežinojo.

„Skridau lėktuvu, kai staiga man ėmė baisiai tinti veidas, ir pasijutau tikrai blogai, – pasakojo ji. – Grįžusi namo iš karto išgėriau dvi tabletes nuo alergijos ir nuėjau miegoti. Maniau, kad vėliau pasijusiu geriau, tačiau nepasijutau.“

Atsikėlusi ryte ji per „Skype“ paskambino savo mamai, kuris buvo savo namuose Kalifornijoje. Ši pamačiusi ištinusi savo dukters veidą jai liepė nedelsiant važiuoti į ligoninę. Tad ji nuvyko į vietinę ligoninę Queenso rajone, kur medikai ėmė ją gydyti nuo alergijos.

Būtent ligoninėje ją ir ištiko insultas. Vėliau ji sužinojo, kad buvo perkelta į Niujorko presbiterionų universitetinę ligoninę.

„Keisčiausia, kad medikai nemano, kad mano alergija buvo susijusi su insultu, – sakė Brisa. – Jie mano, kad tai tebuvo sutapimas, o insulto priežasties ji nežino. Jeigu tuomet nebūčiau buvus ligoninėje ir nebūčiau sulaukus greitos medicininės pagalbos, veikiausiai būčiau neišgyvenusi.“

Į ligoninę atvyko visą Brisos šeima. Po savaitės ji atgavo sąmonę, bet niekas to nepastebėjo, nes ji negalėjo nei kalbėti, nei judėti.

„Girdėjau kalbant namiškius ir vaikštant gydytojus. Tačiau jie nežinojo, kad buvau sąmoninga, – sakė B. Alfaro. – Jie kalbėjo apie mane, apie mano perspektyvas ir gydymą, tačiau jie nežinojo, kad buvau sąmoninga.“

Tačiau būtent gydytojų pasakymas, kad ji neišgyvens suteikė Brisai valios ir jėgų ir po baisios vienos savaitės ji pradėjo judinti pirštus. Tai pamatė jos motina ir pranešė gydytojams. Vėliau ji ėmė judinti visas galūnes.

Tris mėnesius ji buvo labai silpna, ją maitino per vamzdelį, o vėliau jai teko naudotis neįgaliųjų vežimėliu. Tačiau pamažu jos kojos sustiprėjo ir ji ėmė vaikščioti.

„Mano atsigavimas buvo spartesnis nei kas nors tikėjosi. Vėliau ėmiau lankytis sporto salėje ir kartu su treneriu sportuoti naudojant nedidelius svarmenis, – pasakojo B. Alfaro. – Buvo keista, nes prieš tai buvo labai fiziškai stipri. Tačiau susitaikiau su tuo, kad dabar padėtis pasikeitė.“

„Mano gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai. Buvau komoje ir iš jos pabudau. Suvokiu, kad man labai pasisekė“, – pripažįsta laiminga moteris.

Kas yra „užrakinto žmogaus sindromas“?

„Užrakinto žmogaus sindromas“ žmogų gali ištikti po insulto ar smegenų traumos. Dėl to žmogų visiškai paralyžiuoja, tačiau jis lieka sąmoningas, nes smegenys veikia normaliai. Žmogus gali pats kvėpuoti, tačiau negali kalbėti. Bendrauti su išoriniu pasauliu žmogus gali tik mirksėdamas.

Turima nemažai duomenų apie tokius atvejus, kuomet medikai mano, kad pacientas yra vegetatyvinėje būsenoje ar komoje, ir net kartais svarsto apie gyvybę palaikančių aparatų išjungimą prieš kam nors pastebint, kad pacientas yra gyvas ir mėgina apie tai pasakyti medikams.

Komentarai ()