Neaišku, ar jam pavyko gauti kokios nors įslaptintos informacijos, bet FTB užfiksavo, kad jam pasisekė užmegzti ryšių su keliais valstybės tarnautojais.

Nors buvęs šnipas apie savo tarnybos metus viešai nėra daug kalbėjęs, iš jo paties pasakojimų atrodo, kad jo darbas labiau priminė analitiko, o ne nuotykius mėgstančio šnipo kasdienybę: „Jeigu elgtumeisi kaip Džeimsas Bondas, ištemptum pusdienį. Daugiausia dieną.

Filmuose dažnai rodomas seifas, kuriame slepiamos visos paslaptys, bet pusė jų rytoj jau būtų pasenusios ir nenaudingos. Geriausia žvalgyba yra suprasti, ką priešininkas galvos rytoj, o ne sužinoti, ką jis mąstė vakar.“

A.Bezrukovas ir J.Vavilova su IŽT bendravo internetu siunčiamomis nuotraukomis, kurių pikseliuose būdavo užkoduotos slaptos žinutės. Viena žinutė, kurią IŽT būstinė siuntė A.Bezrukovui, skambėjo taip: „Gavome jūsų raštelį ir signalą. Mūsų archyve nėra informacijos apie E.F., B.T., D.K., R.R. Sutinkame su pasiūlymu pasinaudoti Ūkininku kuriant studentų tinklą Vašingtone.

Jūsų ryšys su Papūga atrodo daug žadantis, gali pasiūlyti informacijos apie JAV galinguosius. Prieš pradėdamas su juo dirbti pateikite mums visus duomenis apie jo kilmę, dabartinę poziciją, įpročius, kontaktus, galimybes ir t.t.“ Bet FTB viską žinojo. Dar 2001 metais biuro agentai apieškojo J.Vavilovai priklausiusią saugyklą, kurioje rado jos jaunystės nuotrauką su užrašais kirilica.

Šeimos pokalbių JAV klausėsi ilgus metus ir žinojo jų tapatybes. Bet amerikiečiai mieliau stebėjo Rusijos šnipų grupelę nei ėmėsi konkrečių veiksmų jai išardyti.

Neaišku, kodėl 2010-ųjų vasarą FTB pagaliau nusprendė surengti reidą ir suimti agentus. Gali būti, kad IŽT pareigūnas Aleksandras Potejevas, kuris, kaip manoma, išdavė grupę amerikiečiams, jautė, kad jo priedanga gali sugriūti. Jis pabėgo į Rusiją likus kelioms dienoms iki suėmimo, bet čia buvo nuteistas 25 metus kalėti už valstybės išdavystę.

Kita teorija byloja, jog agentams galbūt pavyko prisikasti iki slaptos informacijos. Mat nors ir puikiai užsimaskavę, jie iš tikrųjų nebuvo sumedžioję nieko, ko nebūtų galima rasti ieškant internete. Todėl pajutę, kad šnipai pagaliau užčiuopė aukso gyslą, FTB agentai 2010 metų birželio pabaigoje surengė operaciją „Vaiduoklių istorijos“ ir išardė rusų šnipų žiedą.

JAV žiniasklaida citavo nežinomais norėjusius likti JAV pareigūnus, esą FTB blakės šnipų namuose užfiksavo, kaip A.Bezrukovas ir J.Vavilova atskleidė savo tapatybę vaikams ir net paragino juos ateityje tapti šnipais. T.Foley, anot pasakojimų, sutiko vykti į Maskvą ir mokytis tapti IŽT agentu ir net „atidavė pagarbą motinai Rusijai“. Tačiau pats Timas griežtai neigia šią istoriją.

„Kodėl visą gyvenimą kaip kanadietis augęs vaikas nuspręstų rizikuoti kalėjimu iki gyvos galvos dėl šalies, kurioje jis niekada nėra buvęs? Ir kodėl mano tėvai rizikuotų išsiduodami paaugliui?“ – klausė šnipų sūnus.

Neteko Kanados pilietybės

Nors nė vienas brolių apie tėvų darbą sako nieko nenutuokęs, šnipų suėmimas ir vėliau vykusi deportacija visiškai pakeitė vaikinų gyvenimą. 2010 metais iš JAV išsiųsti šnipai Rusijoje buvo sutikti kaip didvyriai.

A.Bezrukovas, J.Vavilova ir kiti agentai po apklausos IŽT būstinėje susitiko su tuomečiu prezidentu Dmitrijumi Medvedevu ir už savo tarnybą gavo medalius. Vėliau grupė susitiko ir su prezidentu V.Putinu, o valdžia agentus ir jų šeimas tada apvežiojo po visą Rusiją norėdami parodyti, kaip šalis pasikeitė. Mat šnipai grįžo į visiškai kitokią šalį nei ta, kurią jie kadaise paliko.

Vyriausi žvalgybininkai iš aktyvaus darbo buvo pasitraukę jau dešimtmetį ir beveik nebemokėjo rusiškai. Buvusiems šnipams buvo pasakyta, kad IŽT jie daugiau nebedirbs, – jiems buvo surastos darbo vietos valstybiniuose bankuose ir naftos kompanijose. A.Bezrukovas gavo darbą prestižiniame Maskvos valstybiniame tarptautinių santykių institute. Tačiau jo sūnums viskas klostėsi sunkiau.

Timas ir Alexas Foley 2010 metų gruodį neteko turėtos Kanados ir JAV pilietybės, gavo rusiškus pasus ir staiga tapo Timofejumi ir Aleksandru Vavilovais: „Vardai buvo visiškai nauji, nesuprantami ir net neištariami, – prisiminė T.Foley. – Tai buvo tikra tapatybės krizė.“

Vašingtono universitete studijas nutraukęs Timas paskutinius mokslo metus turėjo pabaigti Rusijos universitete. Vėliau jis išvyko mokytis į Londoną.

Jaunesniajam Alexui pasisekė mažiau. Pabaigęs tarptautinę mokyklą Maskvoje vaikinas įstojo į Toronto universitetą, tačiau likus keturioms dienoms iki išvykimo, kai jis jau pakavosi daiktus ir susirašinėjo su savo būsimo bendrabučio kambario draugu, pranešta, kad vizos negaus.

Vėliau jis du kartus buvo priimtas į Londono ekonomikos mokyklą, bet negalėjo gauti ir Jungtinės Karalystės vizos. Tiesa, jam vėliau pavyko išvykti mokytis į kitą Europos universitetą.

Tačiau brolių kova dėl Kanados pilietybės yra dar didesnė nei jų siekis grįžti į vakarietišką universitetą. Tai mūšis dėl prarastos tapatybės, kurios prarasti jie jaučiasi nenusipelnę.

„Dvidešimt metų gyvenau manydamas, kad esu kanadietis, ir vis dar tuo tikiu. Niekas negali to pakeisti. Neturiu jokio prisirišimo prie Rusijos, nekalbu rusiškai, neturiu draugų, nesu čia ilgai gyvenęs ir tikrai nenoriu čia gyventi“, – po sulaikymo parodymuose Toronto teismui rašė T.Foley.

Tiesa, vaikinai Maskvoje daug laiko neleidžia. Čia jie atvyksta tik susitikti su savo tėvais ir visą gyvenimą nematytais tolimais giminaičiais. Broliai prisipažįsta, kad kartais tėvams jautė pyktį ar net svarstė, kodėl jie iš viso nusprendė susilaukti vaikų.

„Džiaugiuosi, kad jie kai kuo tikėjo taip stipriai, bet jų pasirinkimai lėmė tai, kad aš nejaučiu jokio ryšio su šalimi, dėl kurios jie aukojosi. Norėčiau, kad pasaulis nebaustų manęs už jų veiksmus“, – meldė šnipų sūnus.

Tačiau tiek Alexas, tiek Timas pripažįsta: kad ir kokias paslaptis slėpė jų tėvai, jie buvo tie žmonės, kurie vaikus augino su meile.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()